Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Haris įdėmiai pažiūrėjo į senelę.

– Ne, atsitiktinis jūsų vaikaitės pažįstamas. Ji buvo tokia maloni, kad pakvietė mane, – atsakė jis mandagiai, bet gana šaltai.

Nekreipdama dėmesio į įsižeidusią Keitę, Ema nuraudusi kaip vyšnia puolė prie durų ir užtikrino Harį, kad džiaugiasi jį matydama. Pakvietė vidun ir atnešė gėrimo.

– Kas jus atvedė į Danidiną, Hari?

– Esu gydytojas ir ketinu čia apsistoti.

Ema godžiai siurbė informaciją ir negalėjo atsiklausyti jo sodraus balso. Pažvelgus į šį vyrą jos kūnu nubėgdavo šiurpuliukai. To ji nebuvo patyrusi bendraudama nė su vienu gerbėju.

Ema matė vien Harį. Jai nepatiko tik viena. Kodėl jis nekviečia manęs šokti, svarstė ji. Regis, jam maloniau traukti savo pypkę nei stengtis suartėti. Tai jai nepatiko, ir vis dėlto šio vyro šaltumas kurstė jį pabučiuoti.

Kai Keitė už Hario nugaros ženklais parodė, kad kviečia į virtuvę, Ema jo atsiprašė ir nuskubėjo pas senelę. Keitė atrodė supykusi. Ir Ema žinojo kodėl.

– Kodėl taip nemandagiai elgiesi su savo svečiais? – su priekaištu perspėjo Keitė vaikaitę.

– Tau nepatinka Haris, ar ne? – nutraukė įsižeidusi Ema.

– O, jis bent jau turi vardą. Bet jei nori žinoti – taip, man jis nesimpatiškas. Nors ir stilingais drabužiais, jis man primena pamaivą, jei galima taip šiurkščiai pasakyti, bet tai tik tarp kitko. Labiausiai man pikta, kad dėl jo pamiršai kitus svečius. Prašau – bent dėl manęs pasitaisyk!

– Žinau, tau rūpi tik Frankas. Gal pasiskundė, kad jį atstūmiau ir kalbuosi tik su Hariu? – paklausė Ema aikštingai.

– Ne, nieko jis man nesakė, juk jis ne vienintelis svečias. Tu nematai nei draugių, nei kolegų iš laikraščio. Pageidauju, kad iki vakarėlio pabaigos būtum gera šeimininkė, o ne stovėtum tamsiame kampe su vieninteliu, ir dar nepažįstamu svečiu! – Keitė tai pasakė tokiu tonu, kuriam neįmanoma paprieštarauti.

– Galbūt tu pakeisi nuomonę, jei pasakysiu, kad jis medikas, – pasakė Ema tuo pačiu kandžiu tonu ir net išsigando. Jos retai kada pykdavosi.

– Mano įspūdžio tai nė kiek nekeičia, – aštriai paprieštaravo Keitė. – Aš sprendžiu apie žmones ne iš specialybės, o iš charakterio. Ir nieko negaliu sau padaryti: pažvelgus į tavo papsintį pasipūtusį mediką, man kūnu nubėga šiurpas.

Tai tarusi Keitė pasišalino. Ema dar kurį laiką stovėjo kaip apdujusi. Negi senelė pavyduliauja? Kad ir kaip ten būtų, ji jaučia, kad įsimylėjau Harį, pagalvojo Ema ir vėl grįžo pas jį.

Jau norėjo sakyti, kad ketina truputį pasirūpinti kitais svečiais, kai vyras kandžiai pareiškė:

– Ema, noriu atsisveikinti. Atvirai sakant, šie žmonės manęs visiškai nesudomino. Išskyrus jus. Bet jums tikriausiai rūpi kas kita. Savaime suprantama. Beje, atrodot pritrenkiamai. – Ir jis išdidžiai nudrožė durų link.

Ema sutrikusi liko stovėti, bet netrukus nubėgo paskui jį.

– Visiškai nežinau, kaip su jumis susisiekti.

– Aš pats jus rasiu! – šaltai atšovė Haris ir apstulbusiai Emai pasakė telefono numerį.

– Bent jau pasakykit savo pavardę…

– Holdenas, Haris Holdenas!

Kai lauko durys užsidarė jam už nugaros, Ema dar kurį laiką pastovėjo prieškambaryje. Kas jis vaizduojasi esąs, tūžo ji. Ir vis dėlto iš visos širdies geidė, kad jis netrukus paskambintų ir pakviestų susitikti. O jo komplimentas jai vis dar skambėjo ausyse. „Atrodot pritrenkiamai!“

Danidinas, 1962 m. gegužė

Jau daugiau nei dvi savaitės, kai praūžė Emos šventė. Lauke buvo tamsu ir nejauku. Taip pat tamsu ir nejauku buvo Emos širdyje. Pirmomis dienomis po vakarėlio ji pašokdavo vos išgirdusi skambant telefoną, kad nepražiopsotų Hario skambučio. Bet gydytojas daugiau nepaskambino. Ema baisiai sielojosi, ją žeidė, kad senelė istoriją su „papsinčiu pamaiva“ laiko, ačiū Dievui, baigta.

Kai tą rudenišką gegužės dieną suskambo telefonas, Ema jau buvo praradusi bet kokią viltį. Ji nuobodžiaudama pakėlė akis. Tikriausiai vėl Frankas!

Pasigirdo šaižus senelės balsas.

– Kaip sakot? Haris Holdenas? Taip, ji namie. – Senelė atkišo ragelį ir šūktelėjo: – Tau!

Ema susijaudinusi šoko iš vietos. Pagaliau! Na, aš parodysiu tam vyrukui! Taip ilgai leisti spirgėti! Išraudusi čiupo ragelį.

– Ema, – atsiliepė šaltai.

– Gražuole, tokio tavo balso galima ir išsigąsti, – tarė Haris, ir Ema ištirpo vien nuo jo balso.

Nieko neliko iš jos ketinimų. Atvirkščiai, ji ėmė suokti į ragelį:

– Labą dieną, Hari. Malonu jus girdėti. Ar jau atsipūtėt nuo to siaubingo vakarėlio?

Ema pastebėjo nepatenkintą senelės žvilgsnį. Atsuko jai nugarą ir sutelkė dėmesį į pokalbį.

– Ar po pietų galėtume pasimatyti? Mielai nuvažiuočiau su jumis į Sent Klerą. Man patinka paplūdimiai žiemą. Vasarą negaliu jų pakęsti.

– Taip, mielai, užvažiuokit manęs penkioliktą valandą. Juk jūs turit automobilį, ar ne?

– Lauksiu jūsų prie durų. Atleiskit, jaučiu, kad jūsų senelė negali manęs pakęsti.

– Apsirinkat. Senelės nuomone, jūs labai patrauklus, – atsakė Ema ir pridūrė, žvelgdama į piktai akimis žybčiojančią Keitę: – Aš išeisiu į lauką.

Vos tik padėjo ragelį, pasipylė žaibai:

– Ką tu pliurpi tam žmogui? Gali ramiausiai pasakyti, kad man jis nepatinka ir tegu sau eina po velnių. Ir ką reiškia penkioliktą valandą? Ne šiandien, ar ne? Juk mes tuoj išvažiuojam. Ar tu nebenori važiuoti į Pakeha ?

Ema kaltai žvelgė į senelę.

– O, visiškai pamiršau.

– Pamiršai? – Keitė netikėjo.

– Taip, aš mieliau… aš lieku čia! – sumikčiojo Ema, o Keitė teatrališku judesiu susiėmė kaktą.

– Turbūt karščiuoji – dėl to žmogaus viską metei. Ar neturi nė lašo išdidumo? Kelias savaites jis vertė tave spirgėti. O tu šoki paskui, vos tik jis spragteli pirštais!

– Jis toks žavingas. Jis pavadino mane gražuole! – dūsavo Ema.

– Tą patį sakė vilkas Raudonkepurei prieš suėsdamas, – paprieštaravo Keitė ir griežtai pridūrė: – Gerai, tada ir aš nevažiuosiu! O po tos išvykos norėčiau atidžiau pasižiūrėti į tą jaunuolį. Kad nesakytum, esą vadovaujuosi išankstiniu nusistatymu. Galbūt iš antro žvilgsnio pasirodys, kad jis iš tikrųjų žavus pilietis. Duok savo senai senelei dar vieną progą. – Pastarieji žodžiai skambėjo taikiai.

Ema perdėtai jausmingai apkabino Keitę, o paskui suriko:

– O Viešpatie, jau dvi, po valandos jis užvažiuos manęs pasiimti. Ką apsirengti?

– Pusilges kelnes ir skarytę ant kaklo, – ramiai pasiūlė Keitė slėpdama šypseną, nes pamatė, kaip vaikaitė pasibaisėjo.

– Nesąmonė, jis palaikys mane maža mergaite. Manau, jam patinka ponių stilius.

– Taip, tada vilkis raudoną platų sijoną ir baltą palaidinę. Tiesą sakant, visai nesvarbu, ką vilkėsi, nes kai toks oras, vis tiek reikės palto.

– Platų sijoną? Nesąmonė, su juo atrodau kaip iš šešto dešimtmečio. Tai senamadiška. Tas vyras labai stilingas.

– Nuo kada tau patinka tvidas?

Ema išraudo kaip aguona.

– Norėjau pasakyti, kad jis vyras, o ne mažas berniukas.

– Aš tavimi dėta nepersistengčiau. Jei tu jam nepatiksi vilkėdama ką nors kita, tai jau kažkas negerai.

Ema karštligiškai svarstė.

– Tu teisi. Jei jis dėl pakuotės nenorės dar kartą susitikti, pats bus kaltas!

– Gera mergaitė! – išsprūdo Keitei.

Į duris paskambino, Keitė ketino atidaryti, bet Ema ją pralenkė.

– Iki! Atsivesiu jį, – skubiai tarė ir šmurkštelėjo pro duris.