Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ar tau dažnai pasitaiko, kad neprisimeni? – kandžiai paklausė Ema.

Keitė pažvelgė į vaikaitę įsižeidusi.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Kad esi nebejauna! – atšovė Ema šiurkščiai ir tuoj pat pasigailėjo.

Keitė išbalo ir paskubom išrūko iš kambario.

Ema norėjo eiti paskui ir atsiprašyti, kai suskambėjo telefonas. Susijaudinusi čiupo ragelį. Vyriškas balsas teiravosi senelės. Tai buvo ne Haris! Nusivylusi Ema pakvietė Keitę.

Viena ausimi išgirdo senelę tariant:

– Labai užjaučiu! Ak, jie susirašinėjo? Taip, būtų labai malonu, jei atsiųstumėt tuos laiškus. Ačiū! – Tai tarusi Keitė padėjo ragelį ir atsisėdo ant sofos.

– Kas mirė? – paklausė Ema.

– Teta Džeinė. Jos vyras Fredas klausia, ar noriu pasiimti senus posūnio laiškus.

– Ak, Fredas, senasis gyvūnų kankintojas. Atvirai sakant, dėl tos piktos senės neišliesiu nė ašaros, bet ką bendra ji turėjo su tuo posūniu? Apie jį tu niekada nepasakojai, – papriekaištavo Ema.

– Nepasakojau? – sunerimusi paklausė Keitė.

– Ne, šiandien išgirdau pirmą sykį. Pirma nuslėpei nuo manęs, kad mama dar ilgokai gyveno. Dabar – kad turi dar vieną sūnų!

– Ema, aš neturėjau piktų kėslų. Stačiai nebuvo priežasties pasakoti apie jį. Ir iš kur galėjau žinoti, kad tave tai sudomins, – atsiduso Keitė.

– Net labai domina, – klastingai tarė Ema.

Keitė jau ketino kažką atsakyti, bet ėmė nerimauti šuo.

Nieko nelaukdama Ema pašoko ir sumurmėjo:

– Einu su juo dar kartą! – Ji stvėrė pavadėlį ir išėjo su Hančiu.

Vis dar smarkiai lijo, bet Emai buvo nesvarbu.

Paėjėjusi kelis metrus išgirdo šalia sustojant automobilį. Melsvas mini su baltu stogu – Hario automobilis. Jis pravėrė keleivio pusės duris ir sušuko:

– Lipk vidun!

Ema delsė.

– Šuo pernelyg išsipurvinęs, kad leistume ant užpakalinės sėdynės.

– Koks šuo? – niekinamai tarė jis.

– Hantis.

Ji švilptelėjo, šuo tuoj pat pribėgo, uosdamas kyštelėjo nosį į automobilį ir pradėjo loti.

– Nešdinkis, bjaurybe! – sušuko Haris. Tik pamatęs pasibaisėjimą Emos veide ėmė maloniau čiulbėti: – Kai buvau mažas, mane apkandžiojo šunėkas. Nuo tada bijau šunų. Eikš, lipk vidun!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija pašoko nuo bildesio ant laiptų. Pirmoji mintis buvo – Džudita. Negi parkrito? Galimas dalykas, juk vakar buvo baisiai priblokšta, pagalvojo Sofija. Ji įtemptai įsiklausė – buvo tylu. Pasivaideno, pamėgino įtikinti save ir giliai įkvėpė. Skaitymas taip sujaudino, kad jau girdžiu neegzistuojančius garsus. Ji krito ant pagalvių ir Emos istoriją padėjo į šalį. Sofija kone kūnu juto pavojų, į kurį pateko mama. Kodėl Ema nepastebi, kad tas Holdenas kažką rezga? Juk nė vienas mylintis vyras taip nesielgia! O ar ji pati, Sofija, visą gyvenimą nebėgo nuo meilės? Argi ir jos netraukdavo šaltumas ir neatidumas? Ji suprato Emą, ir darėsi negera nuo minties, kad pati susiklosčius aplinkybėms irgi ketino susieti savo gyvenimą su tokiu pat vyru. O kaipgi Janas? Juk visus tuos metus jis taip ir liko svetimas. Argi Jano pasipiršimas nebuvo lygiai toks pat neromantiškas? Jie sėdėjo ir aiškinosi mokesčių klausimus, kai jis pažvelgė į ją ir tarsi tarp kitko pasakė: „Sofija, tiesą sakant, mums reikėtų susituokti!“ Jei ji gerai prisimena, paskui jis toliau aiškino mokesčių problemas.

Mintys vėl nukrypo į Džuditą. Neseniai jos sėdėjo apsikabinusios ir verkė. Sofija raudojo, nes pyko, kad mama jai visą gyvenimą melavo. O Džudita – kad nesuprato, kodėl Tomas persekioja savo seserį, užuot atvirai susitikęs.

Staiga Sofijai pasidingojo, kad užuodžia degėsius. Dėl to apkaltino pernelyg įtemptus nervus, bet stryktelėjo iš lovos. Tai nebuvo įsikalbėjimas. Degė visai netoliese. Išsigandusi puolė į koridorių. Iš Džuditos kambario veržėsi dūmų kamuoliai. Sofija narsiai atlapojo duris. Liepsnos liežuviai blykčiojo prie lovos! Vienu šuoliu Sofija prišoko prie Džuditos ir ėmė purtyti, bet ši tik gulėjo susiėmusi galvą ir vaitodama. Sofija nutraukė nuo lovos antklodę ir sviedė ant liepsnos. Tada čiupo sutrikusią, vos judančią draugę už pažastų ir išvilko iš kambario.

– Kas atsitiko? – paklausė Džudita.

Sofija neatsakė. Nuvedė draugę laiptais žemyn į svetainę ir paguldė ant sofos.

– Kas atsitiko? – vėl suvaitojo Džudita.

– Nedrįsk pajudėti! – Sofija surinko pagalbos telefoną ir iškvietė greitosios pagalbos automobilį.

Tada nuo sofos nuplėšė užklotą ir nuskuodė aukštyn. Antklodė buvo suanglėjusi. Sofija atidarė langą, nuo dūmų peršėjo gerklę. Ji giliai įkvėpė ir gerai išsikosėjo. Ant grindų gulėjo sudegusių popierių likučiai.

Tą akimirką Sofija suvokė, kas nutiko. Tai buvo padegimas! Bildesys ant laiptų – ne įsikalbėjimas. Kažkas įsilaužė į namą ir šalia Džuditos lovos padegė popierius! Kas galėjo taip pasielgti? Metusi žvilgsnį į gaisro židinį, Sofija puolė prie draugės. Ji tysojo suglebusi ir čiupinėjo pakaušį.

– Pažiūrėk – ten gumbas? Beprotiškai skauda. Niekaip negalėjau užmigti, staiga pamačiau kažką įeinant į kambarį. Pamaniau, tai tu, bet vos atsisukau… – Džudita parodė pakaušį.

Sofija sustingo. Džuditos galvoje žiojėjo kirstinė žaizda.

– Kažkas trenkė tau per galvą! – sukrėsta sušuko ji. – Reikia pranešti policijai! – Tą akimirką lauke suspiegė sirena. – Greitoji pagalba, pagaliau!

– Nenoriu į ligoninę, jokiu būdu!

Sofija nesiklausė jos protestų, nubėgo pasitikti gydytojo ir atvedė pas draugę.

Jaunas gydytojas ramiai ją apžiūrėjo.

– Vežuosi jus, nes būtina stebėti. Be to, reikia užsiūti kirstinę žaizdą.

Sofija padėjo Džuditai nueiti iki durų ir įlipti į greitosios pagalbos automobilį. Vos užtrenkė dureles, pamatė jauną vyrą – šis šoko į juodą visureigį ir nukūrė. Sofijai pakirto kojas, bet gydytojas spėjo ją prilaikyti.

– Gal ir jums reikėtų važiuoti kartu, jūs išblyškusi kaip lavonas, – susirūpinęs pasakė, bet Sofija paprieštaravo:

– Ne, tiesiog mano kraujospūdis per žemas. Jau geriau!

Gydytojas įdėmiai pažvelgė į ją ir paleido, paskui atsisėdo šalia vairuotojo.

Sofija įsikibo į verandos ramstį. Stovėjo nejudėdama, nors akyse viskas tavaravo. Bet kol laikysis, tol neparkris. Ji kelis kartus giliai įkvėpė ir drebančiom kojom grįžo vidun.

Mudvi vos per plauką likom gyvos, perskrodė mintis. Jai pasidarė silpna. O jei čia buvo tas Tomas? Juk mačiau automobilį. Bet kam jam skriausti Džuditą? Jei jis ką nors rezga, tai prieš mane. Sofija ėmė gaudyti orą. Gal jis apsiriko? Galvoje sukosi klausimai.

Tą akimirką suskambo telefonas. Sofija krūptelėjo, tada pamatė Džuditos telefoną ant baro. Žvilgtelėjo į laikrodį – jau beveik vidurnaktis. Kas dabar gali skambinti Džuditai? Ji šoko prie telefono, bet pavėlavo. Skambėjimas liovėsi. Tačiau telefono ekrane pasirodė žinutė, kad kažkas atsiuntė balso pašto pranešimą. Kažkas nepažymėtu numeriu.

Sofija nedvejodama paspaudė balso paštą ir įdėmiai įsiklausė į susijaudinusio vyro balsą: „Džudita, mylimoji, tik norėjau sužinoti, ar tau nieko neatsitiko. Nerimauju dėl tavęs. Negalėjau tam užkirsti kelio. Prašau – patikėk! Dar paskambinsiu rytoj anksti ryte.“

Nors įsitempęs, balsas malonus, pagalvojo Sofija. Vis dėlto nebuvo tikra, kad jos įtarimai turi pagrindą. Tomas smogė ne tam žmogui. Bet kaip jis galėjo nepažinti Džuditos? Sofija prisiminė, kokią rado Džuditą. Susisukusią į antklodę… tikriausiai jis pagalvojo, kad tai aš.