Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Gana spėlioti, nusprendė. Reikia informuoti policiją. Ar palaukti? Dar nežinodama, ką darys, surinko Džono numerį, bet nepaskambino. Pirmiausia reikia iki galo perskaityti istoriją. Tik iš jos ji sužinos, kodėl Tomas nori jai pakenkti. Sofija neabejojo, kad jis nusitaikęs į ją. Nuo šios minties visas kūnas pašiurpo. Priežastį bus galima sužinoti iš Emos užrašų. Reikia perskaityti iki galo. Šiąnakt!

O ryte paskambinsiu Džonui ir į policiją, tvirtai nusprendė Sofija. Jai toptelėjo, kad padegėjas gali grįžti, nes žino, kad ji viena, bet paskui šią mintį nustūmė kuo toliau. Skaitydama neužmigs. Tad jis negalės užklupti jos miegančios. Sofija atsikėlė iš lovos ir pristūmė prie durų komodą. Su mobiliuoju telefonu šalia lovos ir barikada prie durų pasijuto saugi.

Virpančiom rankom mergina čiupo rankraštį. Kodėl, dar kartą pagalvojo, koks to vyro motyvas? Kas jam iš to, jei aš mirsiu? Staiga jai pasidingojo, kad žino, kodėl jis kėsinasi į jos gyvybę. Jei ji mirs, liks tik vienas paveldėtojas – jos brolis Tomas Maklynas! Rankos taip virpėjo, kad ji negalėjo skaityti. Baimė dėl to, kas gali atsitikti, šalčio banga nusirito kūnu, ir ji įsirausė į patalus.

Danidinas, 1962 m. gegužės 8 d.

Emą siaubingai graužė sąžinė, kai tą rytą išslinko iš namų užtikrinusi Keitę, kad važiuoja į redakciją. Baltą taftos suknelę, kurią slapčia nusipirko, slėpė demisezoninis paltas. Žvilgtelėjusi į veidrodį pamatė, kad nė kiek neprimena švytinčios nuotakos.

Praėjusią savaitę ji beveik nesumerkė akių. Vis svarstė, ar dera taip elgtis. Ausyse vis dar skambėjo Hario žodžiai: „Po savaitės vienuoliktą valandą civilinės metrikacijos skyriuje. Aš viską paruošiau. Ir niekam nė žodžio. Juo labiau senelei! Turi priklausyti man, supranti? Nebegaliu laukti.“

Ema giliai atsiduso.

Ją vijo kūno troškimas pagaliau priklausyti tam vyrui, jis akimirksniu išsklaidydavo abejones. Ir vis dėlto šiandien ji pasijuto be galo vieniša. Savo vestuves įsivaizdavo kitaip.

Pakeliui į civilinės metrikacijos skyrių jai kilo mintis: jei turi tuoktis be Keitės, tai bent jau draugė galėtų būti ceremonijos liudytoja.

Emai pasisekė. Karena buvo namie. Dusdama jai papasakojo, kas atsitiko.

– Na ir paukštelį pasigavai, – pasipiktino draugė Emai baigus pasakoti. – Juk tu visai nepažįsti to vyro! Atvirai sakant, per gimtadienį jis padarė ne patį geriausią įspūdį. Mes visi nustebom, kas tau pasidarė!

– Tai ateisi ar ne?

– Jei negaliu atkalbėti, ką gi.

Purtydama galvą Karena persirengė ir pasiėmė iš šaldytuvo butelį šampano. Einant prie automobilio dar pamėgino atkalbėti draugę nuo „beprotybės“. Bet Ema tik pasakė:

– Aš noriu su juo mylėtis. Ar supranti?

– Bet dėl to nebūtina iš karto tuoktis! Juk gyvenam XX amžiuje! Nepažįstu vyro, kuris pasakytų ne.

– Haris kitoks. Jis nė nemėgino manęs suvedžioti. Tikriausiai jis beprotiškai senamadiškas ir norėtų atimti merginai nekaltybę tik po vestuvių. Argi tai nejaudina?

Karena neteko žado. Tik papurtė galvą, atkimšo butelį ir nusivylusi atsiduso.

– Reikia kuo nors užpilti tą šoką.

Ji gerai gurkštelėjo ir atkišo butelį Emai.

Ema delsė. Pažvelgusi į laikrodį pamatė, kad dar per anksti. Jos privažiavo aukščiausią Boldvino gatvės kalvą ir sustojo šalikelėje.

– Nedidelis gurkšnelis gal nepakenks, – tarė Ema ir paėmė butelį. Priešais stačiu šlaitu ėmė leistis funikulierius. – Tikiuosi, tai nėra ženklas! – sukikeno, kai jiedvi nugėrė pusę butelio. – Kad jis nuo čia leidžiasi žemyn…

– Ak, ką jau čia! – atsakė apgirtusi Karena. – Atmetus beprotybę tai kažkaip net romantiška. Tikriausia jis pats velnias, jei dėl jo susikivirčijai net su Keite!

Ema akimirksniu prablaivėjo.

– Pirmyn! – tarė, įjungė variklį ir nuvažiavo.

Penkios minutės po vienuoliktos jos buvo prie civilinės metrikacijos skyriaus.

Prie durų stovėjo Haris Holdenas baisiai piktu veidu, šalia du jauni vyrai.

– Brangioji, tu vėluoji. – Jis pamėgino nusišypsoti.

– Mes truputį išgėrėm už šią dieną, – nedrąsiai sulemeno Ema.

– Kas „mes“?

– Susipažinkite: mano draugė ir liudytoja Karena. O tai Haris!

Karena mandagiai atkišo jaunikiui ranką, šis apsimetė nematąs.

– Argi nesitarėm, kad liudytojus atsivesiu aš? – sušnypštė jis. Ema jau ketino teisintis, kai Haris atsisuko į sutrikusią Kareną. – Atsiprašau, mes su Ema esam susitarę, kad tai vyks tik tarp mūsų. Žinote ką? Aplankykit mus kada nors, kai būsim jau susituokę.

– Bet… – pamėgino prieštarauti Ema.

Haris paėmė ją už rankos ir ėmė suokti:

– Ema, aš negaliu išvaryti savo liudytojų. Juk supranti, ar ne?

– Karena bent jau galėtų eiti kartu, jei jau ne… – vapėjo Ema prikimusiu balsu. Ji vos laikėsi nepravirkusi.

– Juk esam sutarę. Brangioji, tik mes abu. Bet jei jau taip reikalauji, kad dalyvautų tavo žmogus…

Karena sutrikusi žvalgėsi tai į jį, tai į draugę.

– Verčiau jau aš eisiu.

Hario veidas tarsi suakmenėjo.

– Ema, tau spręsti. Darysim kaip sutarta, ar ne?

– Taip, tegul bus taip. Aš tau paskambinsiu, – sušvagždėjo Ema skaudžiu balsu ir atsisveikino su drauge bučinuku.

Kai merginos apsikabino, Karena sušnabždėjo į ausį:

– Gerai pasvarstyk! Dar gali pabėgti.

Ema linktelėjo. Stovėjo kaip paralyžiuota ir nežinojo, ką daryti, kai pajuto ant smakro jo pirštus. Jis bučiavo ją ilgai ir aistringai. Jai keliai sulinko, ir visos abejonės akimirksniu išgaravo. Nevalingai leidosi paimama už rankos ir nuvedama į santuokų salę. Savo tuoktuves ji stebėjo kaip kino filmą. Jos ištartas „taip“, bučinys. Jaunuoliai, kuriems Haris per visą tą laiką neištarė nė žodžio, po ceremonijos iš karto dingo nė neatsisveikinę.

– Dabar eisim pas senelę? – Toks buvo pirmas ponios Emos Holden klausimas.

Jai be galo trūko Keitės. Ir buvo priežastis. Iš karto po tuoktuvių pasirodyti senelei!

– Nežiūrėk į mane tokiu žvilgsniu! Jautiesi nusivylusi, kad išpaikintos mergaitės svajonėse viską įsivaizdavai kitaip.

– Ar eisim pas senelę? – pakartojo ji dar sykį.

– Ei, ponia Holden, ar negeidi kaip reikiant pabučiuoti savo vyrą?

Vieno žvilgsnio į šviežiai iškeptą sutuoktinį pakako, kad Ema suprastų, kodėl negalėjo pasielgti kitaip. Jis vilkėjo elegantišką eilutę – žavus kontrastas su šviesiais plaukais. Šmėkštelėjo mintis: kaip jis atrodo visiškai nuogas? Malonūs virpuliukai nuvilnijo kūnu pagalvojus, kad dar šiandien jis padarys ją moterimi. Nuo minties, kad su šiuo vyru gulės lovoje ir iš tikrųjų suartės, jaudino merginą.

Jie aistringai pasibučiavo. Jo ranka nuslydo šiugždančia suknelės tafta per nugarą žemyn prie sėdynės ir nesivaržydama susigniaužė.

– Žinoma, eisim pas senelę, – tarė jis pagaliau.

Emos veidas nušvito. Kokios kvailos mintys man šauna į galvą! Jis tesės žodį, džiūgavo ji.

Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai ji spaudė durų skambutį. Nors turėjo raktą, mintis, kad su Hariu išdygs priešais Keitę netikėtai, jai nepatiko.

Atidariusi duris Keitė sutrikusi ėmė žvalgytis tai į vieną, tai į kitą. Jai užkando žadą.

– Gal įleistumėt mus vidun? Ar teks tiesiog gatvėje pasakyti, kokia mūsų netikėto apsilankymo priežastis? – įgėlė Haris stengdamasis šypsotis.

Keitė, paprastai neieškanti žodžio kišenėje, tylėdama pasitraukė į šalį ir nebyliu mostu pakvietė į svetainę. Jos žvilgsnis užkliudė baltą vaikaitės suknelę.