Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Sukrėsta Ema nuturseno paskui.

Viešbučio registratūroje sėdėjo vienas iš santuokos liudytojų. Ema nedrąsiai pasisveikino. Iš vidaus namas visai neblogas, pamanė ji, gal kiek keistas. Fojė ir koridoriai buvo apkalti medžiu. Būna ir blogiau, nusprendė ir pajuto norą atsiprašyti. Kai jie liko vieni kambaryje, tarė:

– Atleisk, kad nukabinau nosį. Čia visai jauku. Primena trobeles, matytas keliaujant su senele į kalnus.

– Ar tai komplimentas? – burbtelėjo Haris, bet paskui atsisuko į ją ir paliepė: – Nusirenk!

Ema pastebėjo, kad iš susijaudinimo jos iškirptėje iššoko spuogeliai. Tą nemalonų dalyką aptiko dar tais laikais, kai mokykloje laikydavo egzaminus. Visuomet tas pats. Visuomet iškirptės sritį nusėja spuogeliai.

Haris su pasibjaurėjimu spoksojo į iškirptę.

– Sergi kokia nors užkrečiama liga? – paklausė be kruopelytės mandagumo ar užuojautos.

Sutrikusi Ema papurtė galvą.

– Tada daryk, ką liepiau! Noriu tave apžiūrėti.

Emai nepatiko jo tonas, bet ji padarė tai, ko reikalaujama. Ceremoningai nusitraukė per galvą baltą kokteilinę suknelę ir apstulbusi sustojo priešais jį su apatinuku. Nedaug betrūko, kad būtų prisidengusi rankomis krūtinę.

– Ko lauki? – paklausė jis griežtai. – Sakiau – nusirenk!

Jis neatitraukė akių, kol ji ne itin gundomai nusitraukė apatinį sijoną.

Ema žvelgė į jį maldaujamai. Kodėl jis negali padėti arba leisti palįsti po antklode? Visi šiurpuliukai, kuriuos jautė galvodama apie šią akimirką, dingo. Galbūt jausiu malonumą vėliau, kai būsiu patyrusi moteris, pagalvojo. Bet dabar man reikia meilės įrodymų ir švelnių rankų, kurios padėtų įveikti susikaustymą.

Bet Haris tik stovėjo priešais su pypke rankoje, arogantiškai papsėdamas dūmą.

– Toliau, – šaltai įsakė.

Nusitraukusi šilkines kojines Ema susigėdo. Akyse susitvenkė ašaros. Ji tyliai maldavo:

– Prašau – padėk gi man!

Jis pašaipiai nusijuokė.

– Gal tau verčiau reikėjo likti pas senelę. Elgiesi kaip maža išgąsdinta mergiūkštė, o ne mylinti žmona. Dabar atsisek liemenėlę! Noriu viską matyti.

Virpančiais pirštais ji sukrapštė sagtelę, ir liemenėlė nuslinko ant grindų. Tada Haris žengė prie jos ir čiupo už krūtų.

Nuo tokio šiurkštaus ir reiklaus prisilietimo Ema atšlijo per žingsnį. Regis, tai jį sujaudino, nes jis tik sušvokštė:

– Viską!

Ema pakluso, nusimovė kelnaites. Haris žengė žingsnį atgal ir apžiūrėjo ją iš visų pusių. Apžiūrinėja kaip naują automobilį, šmėkštelėjo jai galvoje. Situacija buvo juo labiau nepakenčiama, nes jis vis dar buvo visiškai apsirengęs. Tada Haris atsargiai padėjo pypkę į peleninę ir visai nešvelniai pastūmė Emą prie lovos. Praskėtė šlaunis ir sustenėjo:

– Štai taip ir gulėk!

Tai taręs prasegė kelnių prorėžą ir užgriuvo ant Emos. Įsiskverbė į ją taip šiurkščiai, kad ji vos suvokė, kas darosi. Tik sukliko iš skausmo. Visa kita buvo kaip baisus sapnas. Jis dejavo, šnarpštė ir negailestingai judėjo joje. Nė žodeliu neperspėjęs atsitraukė, šiurkščiai čiupo ir vienu judesiu apvertė ant pilvo, tada įsiskverbė iš už nugaros. Emai atrodė, kad tuoj neteks sąmonės, o jis nesiliovė. Apsuko ją ant nugaros, užgulė visu svoriu ir vėl daužėsi, kol garsiai surikęs išsiliejo.

Ema buvo kaip apdujusi. Tai pragaras, pagalvojo ir suspaudė šlaunis. Buvo sužeista ne tik jos širdis. Neverk, tik neverk, įkalbinėjo save. Bet sekėsi nekaip. Ji bijojo to vyro.

Haris nė nepažvelgė į ją. Nusigręžė ir užmigo. Išgirdusi knarkimą Ema atsargiai atsikėlė. Pamačius kruviną paklodę pasidarė negera. Ji vos spėjo nukepėstuoti iki tualeto. Kai ištuštinusi skrandį grįžo į kambarį, tyliai susigriebė patalynę ir atsigulė ant sofos. Pasidarė aišku: niekada daugiau negulės su šiuo vyru vienoje lovoje. Vartydamasi ant nepatogios sofos, Ema su skausmu turėjo pripažinti: Keitė buvo teisi, kad nepasitikėjo Hariu. Ema prisiminė visas smulkmenas. Įvykiai prieš jos akis praslinko kaip kino juostoje: Hario elgesys su Karena, Keitei pasakyti žodžiai… taip, dabar ji buvo tikra – jei kas nors čia nesveikas, tai tik jis!

Emai niekada taip neskaudėjo širdies. Kas dabar bus? Neradusi atsakymo ji iš nuovargio užmigo.

Portobelas, Danidinas, 1962 m. gegužės 9 d.

Kitą rytą pabudusi Ema nesusigaudė, kur yra.

Bet kai pamatė dvigulę lovą, tuoj pat atgijo skausmingi prisiminimai. Ji tyliai atsikėlė – norėjo bent apsimesti, kad pirmąją vestuvių naktį praleido šeimyniniame guolyje, bet pamatė, kad lova tuščia. Ant stalo pastebėjo raštelį.

Mylimoji,

šiandien ryte man paskambino. Tu taip saldžiai miegojai, kad nenorėjau žadinti. Turiu važiuoti į Oklandą dėl savo leidimo. Nežinau, kiek užtruksiu. Susirasiu tave.

Su meile

Haris

Pasišlykštėjusi suglamžė raštelį. Pasibaisėtina – jis ją paliko čia! Reikėjo kuo greičiau važiuoti į Danidiną.

Jai pasisekė, vienas jaunuolis iš registratūros pažadėjo už pinigus nuvežti ją į Princų gatvę.

Važiuodama Ema karštligiškai svarstė, kaip nutraukti santuoką. Pirmiausia reikėjo prisipažinti Keitei, kad padarė baisią klaidą. Galbūt ji ką nors patars? Štai kaip būna, kai it akla višta bėgi pasitikti nuotykių. Ema neturėjo supratimo, kaip žmonės elgiasi pirmąją vestuvių naktį, bet dėl vieno buvo tikra: mylintis vyras niekada taip nežemintų žmonos. Tai, ką padarė Haris Holdenas, buvo ne tik nemeilu, bet ir žiauru. Ji nebenorėjo jo daugiau matyti ir tikėjosi, kad jis grįš tik tada, kai viskas paaiškės. Ir kas ten per istorija su kelione į Oklandą?

– Sakykit, ar vakar mano vyrui kas nors skambino? – paklausė ji vairuotojo.

Šis tylėjo.

– Galit ramiai pasakyti. Aš žinau tuos reikalus! – sumelavo Ema.

Vyras pasvarstė, paskui iš lėto ėmė pasakoti:

– Na, tai bent vaidinimas! Toji ponia, jūsų vyro pykčiui, išsiaiškino, kur jis gyvena. Regis, viešbutyje, kuriame anksčiau buvo apsistojęs, jis pasisakė, kur persikelia. Kad ir kaip ten būtų, šiandien ryte ji tol suko man galvą, kol jį prikėliau. Manau, tai nusivylusi buvusioji.

– Taigi!

Emos įtarimai pasitvirtino. Be jokios abejonės, jis nuvažiavo pas kitą moterį. Lengviau atsipūtusi Ema pastebėjo, kad tai jos nejaudina. Atvirkščiai, tai galėjo padėti skyrybų procese.

Kai įėjo į namus Princų gatvėje, buvo tylu. Jos pasveikinti tyliai pabrukęs uodegą atbėgo tik Hantis. Regis, net šuo buvo prislėgtas. Drebančia širdimi Ema nuskuodė viršun šokdama per du laiptelius.

Kai atidarė senelės miegamojo duris, pažįstamas balsas įspėjo:

– Ša, ji ką tik užmigo!

Nustebusi Ema pažiūrėjo į Franką.

– Ką tu čia veiki? – sušnabždėjo.

Jis pakvietė ją į prieškambarį ir pasakė, kad Keitė paskambino naktį.

– Ji skundėsi labai bloga savijauta, prakaitavimu, vėmimu ir viduriavimu. Manau, ji alergiška širdies tabletėms. Tie simptomai pasireiškė išgėrus vaistų. Mes pamėginom kitus.

Ema žvelgė baimės kupinomis akimis.

– Frankai, kas jai yra?

– Sakykim taip – silpna širdis. Vadinasi, jai reikia ramybės. Galbūt ją sujaudino tavo skubota santuoka, taip ir pasakiau tavo vyrui šį rytą.

– Mano vyrui? – pakartojo Ema stebėdamasi.

– Taip, netikėtai pamačiau jį prie lauko durų, jis teiravosi, kaip jaučiasi tavo senelė.

– Kaip ji jaučiasi? Bet iš kur jis galėjo žinoti, kad ji jaučiasi blogai?

Frankas gūžtelėjo pečiais.

– Jis sakė, kad išvyksta ir norėtų atsisveikinti. Kad ir kaip ten būtų, jai negalima keltis iš lovos.