Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Taręs tuos žodžius jis žengė prie durų. Atsisukęs dar pasakė:

– Kol išvyksiu į Londoną, pagyvensiu viešbutyje.

Keitė ir Ema tylėdamos susižvalgė, Keitė linktelėjo.

– Gali šią naktį pernakvoti mūsų svečių kambaryje, – pasiūlė Ema ir atsiduso.

– O aš į jūsų sąskaitą pervesiu šiek tiek pinigų, nors neužsitarnavot, – silpnu balsu pridūrė Keitė. – Anuomet jūsų tėvui mielai būčiau perrašiusi dalį turto. Mano sūnus nebūtų prieštaravęs, kad būtų atstatytas teisingumas. Bet jūs pigiai pralošėt savo teisę. Bilietui į Europą ir įsikurti kuo toliau nuo mano vaikaitės ir jos vaiko turėtų užtekti. Ar supratot? Privalote kuo skubiau išvažiuoti iš Naujosios Zelandijos.

Haris linktelėjo su tokia kalta išraiška, kad Emai jo beveik pagailo.

– Kai visas šis reikalas užsimirš, tikriausiai norėsi pamatyti savo vaiką. Patikėk, aš nedrausiu jums matytis, – tarė Ema nepaisydama perspėjančio senelės žvilgsnio. Ši norėjo pasakyti, kad nedalytų tokių pažadų. – Parodysiu tau svečių kambarį. – Ir ji išgrūdo Harį iš miegamojo.

– Kad rytoj ryte jūsų nebūtų! – sušuko Keitė užsiveriant durims.

– Turi ją suprasti. Jos didžioji baimė, kad kas nors pasikėsins į turtą, pasitvirtino, – mėgino pateisinti senelės elgesį Ema.

Haris atsiduso.

– Tiek to! Ji teisi. Padariau siaubingą klaidą ir praradau gyvenimo meilę. – Jis liūdnai nusišypsojo.

Ema nusigręžė. Kaip aš pasiduodu to vyro kerams, pagalvojo. Jo manevrai tokie nemokšiški ir lengvai perprantami!

Haris kažką ištraukė iš vidinės švarko kišenės ir padavė jai. Tai buvo nuotrauka. Ema nenorėjo jos imti, bet nenorėjo ir jo įžeisti. Jau stovėdama prie svečių kambario durų išgirdo jį šnabždant:

– Kad vaikas žinotų, kaip atrodo tėvas.

Su nuotrauka rankoje Ema patraukė į senelės kambarį.

– Džiaugiuosi, kad greitai jo nebematysiu, – prisipažino.

– Ak, mergaite mano, tu stipri. Įveiksi šiuos nemalonumus ir rasi žmogų, kuris bus geras vyras, o mažyliui geras tėvas, – guodė ją Keitė.

– Ar tik tu negalvoji apie ką nors konkrečiai?

– Man nė nešovė galvon!

Ema pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Senelė buvo nepataisoma.

– Ar būtum tekėjusi už senelio, jei nebūtum jo iš tikrųjų mylėjusi? – rimtu veidu paklausė Ema.

– Greičiausiai ne, – atsakė Keitė.

– Matai? Todėl ir aš netekėsiu už Franko. Jis mano draugas. Daugiau nieko! Juk aš turiu tave! Tu būsi nuostabi prosenelė.

Moterys apsikabino ir kalbėjosi iki gilios nakties. Abi buvo pernelyg susijaudinusios, kad miegotų. Keitė pasakojo vaikaitei apie praeitį. Kaip trejų metukų Ema Pakeha name žaisdavo paplūdimį ir slapčia vilkdavo kibirėliais smėlį į namus, kol visur ant grindų ėmė girgždėti smėlis.

Pagaliau ji dar kartą grįžo prie temos, kurios kalbantis visą laiką vengė – apie Harį Holdeną!

– Valterio laiškus padėjau į dėžę po lova, – žiovaudama pasakė Keitė. – Jei kada nors norėtum perskaityti.

– Apsaugok Viešpatie! – energingai atsakė Ema ir pasilenkė. – Pridėsiu dar ir tai! – Ji padėjo Hario nuotrauką ant viršaus ir pastūmė dėžę po lova. – Ar savo antrąjį vyrą – senelio brolį, tą Stiveną, nors truputį mylėjai?

– Apsaugok Viešpatie! Tai buvo abiem pusėm naudingas susitarimas. Tavo prosenelis norėjo mane sužlugdyti, ir tik Stivenas galėjo išgelbėti, kad netektų badauti.

– Negalėčiau taip pasielgti. Ištekėti už vyro, kurio nemyliu! Tada geriau viena rūpinsiuos vaiku, – aistringai tarė Ema.

Keitė atsiduso.

– Taip, lengva pasakyti. Tavo amžiaus aš irgi prisiekinėjau tą patį, bet kai nežinai, už ką rytoj pirksi duonos, imi galvoti kitaip.

Ema išsigando, ji nenorėjo įžeisti senelės.

– Man sunku suprasti, – atsiduso.

– Kada nors apžiūrėk mano naktinę spintelę. Ten rasi dėžę su nuotraukomis ir senelės Anos dienoraštį. Yra ir dar kai kas surašyta, ko nenorėjau tau pasakoti. Beje, mūsų šeimą slegia prakeiksmas. Todėl saugok savo vaiką!

Ema pažadėjo Keitei, nors kalbomis apie prakeiksmą nepatikėjo. Tokios kalbos senelei visai netiko, protingoji Keitė niekada nebūtų užkibusi už tokių nesąmonių kaip jos žaibiškos vestuvės.

– Keite! Ar senelis buvo vienintelis vyras, kurį mylėjai?

– Buvo dar viena didžioji meilė! – išsisukinėdama atsakė Keitė.

– Tu sukčiauji. Noriu žinoti, ar mylėjaisi tik su vienu vyru, kaip anksčiau buvo įprasta!

– Oho, anksčiau taip buvo įprasta? – Keitė nusišypsojo, paskui apstulbino vaikaitę pasakojimu apie Manoną.

Ema iš nuostabos taip ir liko stovėti pravira burna. Užvertė senelę klausimais, o paskui pažvelgė į laikrodį ir išsigandusi sušuko:

– Gydytojas išdės mane į šuns dienas, jei sužinos, kad varginau tave kalbomis iki keturių ryto.

Ema pastebėjo, kad pati vos laikosi ant kojų, tad prieš guldama atnešė senelei ąsotį šviežio vandens, jau prieš kelias valandas paruoštą virtuvėje.

– Geros nakties, Keite, myliu tave. Tu geriausia senelė, kokia tik gali būti. – Ema pabučiavo ją į skruostą.

– O tu nuostabiausia vaikaitė. Į istoriją su tuo lengvabūdžiu vyruku pažvelk pozityviai. Jis padovanojo tau kūdikį. O Maklynų duomenys ne tokie jau blogi. Patikėk! Žinau, ką kalbu. Tikėkimės, mažylis paveldės tavo prosenelės Melani bruožus. Miegok ramiai!

Ema ilgai miegojo. Per ilgai. Buvo maždaug vienuolikta, kai pabudo jausdamasi tarsi primušta. Pirmiausia su chalatu patraukė pas senelę. Atrodė, kad ir Keitė giliai miega. Ji gulėjo susisukusi į antklodę. Ema sustingo. Kambaryje buvo tylu. Per tylu. Ji iš lėto patraukė antklodę į šalį. Nuo to, ką pamatė, kraujas sustingo gyslose. Keitės pirštai buvo mėšlungiškai suspaudę paklodę mirties agonijoje, o veidas neatpažįstamai perkreiptas. Ema nubėrė jį bučiniais. Keliai sulinko, ir ji susmuko ant lovos šalia senelės.

– Nepalik manęs vienos, – kūkčiojo apsipylusi ašaromis. – Nepalik, – švelniai glostė dar nesustingusį kūną.

Praėjo visa amžinybė, kol ji drebančiom kojom atsistojo ir linine skepeta pridengė kovos su mirtimi paženklintą veidą.

Nė vienas žmogus, išskyrus gydytoją ir laidojimo kontoros darbuotoją, neturi matyti tokio jos veido, nusprendė Ema, kankinama baisių sąžinės priekaištų. Jos senelė siaubingai kankinosi, o vaikaitės nebuvo šalia. Tai Emą labai slėgė. Prieš akis stovėjo džiugus senelės veidas, matytas ankstyvą rytą. Ne, tuomet atrodė, kad nėra jokio pagrindo nerimauti.

Ema sugniaužė kumščius ir trankydama lovos kraštą suriko:

– Ne!

Stipri ranka pabandė ją sulaikyti, kad nesusižeistų rankų iki kraujo. Tai buvo Haris. Jo glėbyje Ema nenorom išliejo skausmą. Tada paskambino Frankui. Haris mėgino įtikinti, kad verčiau kviesti kitą gydytoją, bet Ema reikalavo savo draugo.

Po apžiūros Frankas akmeniniu veidu įėjo į svetainę, kur Ema su Hariu laukė rezultatų, ir tarė:

– Ema, norėčiau su tavimi pasikalbėti!

– Ar nematot, mano žmona blogai jaučiasi! – užsipuolė Haris.

Bet gydytojas vėl pasisuko į Emą.

– Prašau! Tai svarbu! Akis į akį!

Ema spėliojo, kas čia tokio svarbaus, kad negalima palaukti kitos savaitės. Bet Franko maldaujantis žvilgsnis ją įtikino. Ji nusekė paskui jį į prieškambarį.

– Frankai, kas atsitiko?

Jis atrodė sutrikęs.

– Nenoriu tavęs jaudinti, bet man kyla abejonių, ar tavo senelė mirė dėl silpnos širdies.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Nežinau. Žinau tik viena: toks mėšlungis nebūdingas širdies smūgiui miegant.