Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Bet aš susidūriau ne su prakeiksmu, o su apgalvotu šaltakraujo žudiko planu! Nereikia to pamiršti, įtikinėjo save brėkštant rytui.

Ketvirtą dieną pasijuto gerokai stipresnė. Jau žinojo, kad po pusryčių Haris išeina bent dviem valandoms. Tikriausia bėgioja paplūdimiu. Tai buvo šansas. Rytoj ji pabėgs. Toli, labai toli, net į Europą. Pirmu lėktuvu, kuriame rasis vietos jai ir kūdikiui. Tuo tarpu paskambino į kelionių biurą ir susižinojo artimiausių reisų laiką, viską užsirašė ant lapelio. Sykiu sužinojo, kad jau balandžio pabaiga. Jei eisis sklandžiai, po trijų dienų ji sėdės lėktuve, skrendančiame į Sidnėjų, o iš ten trauks į Londoną.

Liko dvidešimt keturios valandos. Reikėjo jas iškęsti, kitaip ji žuvusi. Kad tik jis nepastebėtų. Ji svarstė, ar nederėtų pranešti policijai. O kas, jei Haris įtikins policininkus, kad jo žmonai persekiojimo manija? Ema buvo tikra, kad jis viską apgalvojo. Regis, net žinojo apie jos motinos Kristinos depresijas. O akušerė tikriausiai paliudys, kad ji sirgo. Kas patikės, kad tai buvo apnuodyto maisto poveikis? Ne, reikia bėgti! Kuo toliau. Tą naktį ji susikrovė krepšį ir paslėpė spintoje. Tada nusėlino prie rašomojo stalo paimti dokumentų apie dingusią moterį. Stalčius buvo tuščias…

Kitą rytą ji veikė kaip apimta transo. Haris kaip kasryt išėjo iš namų. Ema pravirko pirmą sykį paėmusi ant rankų sūnų.

– Niekada daugiau tavęs nepaliksiu! – susijaudinusi sušnabždėjo.

Virpėdama visu kūnu ji išėjo iš Pakeha . Nė neatsigręžė, iškart nuskubėjo prie automobilio. Ačiū Dievui, Haris jo dar nepardavė. Kai atsisėdo prie vairo, norėjosi verkti, bet ji uždraudė sau bet kokius sentimentus. Kartą jausmai vos nenuvedė jos prie bedugnės. Dabar reikėjo klausyti tik proto. Kai iš Tomahauko pasuko link Danidino, akmuo nusirito nuo širdies. Jai atrodė, kad pavojus praslinko.

Kūdikis, susuptas į antklodėlę, gulėjo ant užpakalinės sėdynės. Jai teko sutelkti visą valią, kad nesustotų jam visa gerkle rėkiant.

– Mažyli, tuoj mes būsim saugūs, tada aš tavęs nepaleisiu iš rankų, – garsiai ramino ji kūdikį.

Tik privažiavusi Dereko Franklino kontorą ji sustojo, šoko iš automobilio ir prispaudė minkštą ryšulėlį prie krūtinės.

Su kūdikiu ant rankų ėmė diktuoti advokatui testamentą.

– Mano sūnus… – Staiga nutilo, nes jis neturėjo vardo. – Norėjau savo kūdikį pavadinti Tomu… Ar jums patinka vardas Tomas?

Advokatas nusišypsojo.

– Labai patinka!

Ema nusišypsojo ir ėmė diktuoti:

– Taigi mano sūnus Tomas Holdenas yra vienintelis mano turto paveldėtojas.

Tada suteikė advokatui įgaliojimus parduoti namą Princų gatvėje.

– Prašom rūpintis mano turtu. Tikiuosi, vieną dieną grįšiu. Prisiekiu – Haris Holdenas sudarydamas santuoką su manimi buvo vedęs. Prašom tai teisiškai pagrįsti, jei jis kėsintųsi užgrobti mano turtą. Mūsų santuoka yra negaliojanti.

Derekas Franklinas suraukė kaktą.

– Ar nebūtų geriau pranešti policijai?

– Taip – kaip tik tada, kai jis mėgins perimti mano pinigus! Iškart!

– O ką darysim su Pakeha ? – susimąstęs paklausė advokatas.

– Pasilikim, tik pasirūpinkit, kad namas nesugriūtų. Tai inkaras, kuris grąžins mane į Naująją Zelandiją.

Tai tarusi Ema skubiai atsisveikino.

Žinoma, ji svarstė, ar nevertėtų pranešti advokatui apie Hario pasikėsinimą ją nužudyti, bet nebuvo įrodymų. Haris Holdenas ir taip pralošė. Jų santuoka buvo negaliojanti, tad jis neturėjo jokių teisių į palikimą, o kūdikis buvo su ja.

Ema patraukė į šiaurę prie kelto, toliau važiavo Šiaurės sala. Retkarčiais sustodavo pamaitinti iš buteliuko Tomo. Gailėjosi, kad negali maitinti krūtimi. Jau buvo per vėlu. Kelis kartus ją kone įveikė miegas, bet ji vis tikino save pastaruoju metu pakankamai atsimiegojusi, o dabar brangi kiekviena minutė.

Oklande tuoj pat nuvažiavo į oro uostą. Moteris vos laikėsi ant kojų, bet baimė, kad Haris gali ją užklupti, vijo tolyn. Tik baimė, gniaužianti širdį, padėjo išverti dvidešimt penkių valandų kelionę prie vairo be jokio poilsio. Tad ir įveikdama paskutinius metrus ji neleis sau sukiužti.

Ema vėlavo, tad svarstė, ar nevertėtų iki ryto pasislėpti viešbutyje, bet sukaupė jėgas, kad spėtų į Sidnėjaus lėktuvą. Ji buvo susitarusi, kad bilietus pasiims prie langelio. Dusdama, su klykiančiu kūdikiu ant rankų atidavė savo krepšį ir paėmė prie langelio lėktuvo bilietą. Jau skubėjo prie išėjimo, kai kažkas uždėjo ranką ant peties. Išsigandusi ji atsisuko. Tai buvo policininkas. Šalia jo stovėjo Haris ir akušerė. Tomas klykė kaip pjaunamas.

Ema pamėgino išsivaduoti iš policininko gniaužtų, o Haris jau išplėšė kūdikį jai iš rankų.

– Meldžiu, leiskit man išskristi. Mano vyras kėsinasi mane nužudyti. Tai gyvybės ir mirties klausimas! – ašarodama maldavo Ema.

Policininkas pažvelgė į ją su užuojauta ir paleido. Akušerė ėmė švelniai įkalbinėti:

– Eime, ponia Holden, viskas bus gerai. Pirmiausia jums reikia pasveikti.

– Aš ne pamišėlė! – sukliko Ema ir puolė prie kūdikio, bet Haris laikė jį tvirtai kaip užstatą.

– Eikš, mylimoji, važiuokim namo. Nuvešiu tave į ligoninę, ten tu pasveiksi, – suokė jis švelniu balseliu ir žvelgė su rūpesčiu.

Bet viduje liepsnojo neapykanta, matoma tik Emai! Ji nepasieks jokios ligoninės gyva. Tuo pasirūpins Haris.

– Prašau! – maldavo ji. – Atiduok man Tomą, aš visą gyvenimą tylėsiu. Nesakysiu policijai, ką padarei. Niekas nieko nesužinos! Nori pinigų? Gausi viską, ką turiu!

Kaip išprotėjusi Ema ištraukė iš piniginės ryšulėlį banknotų, kurį gavo advokato biure, ir atkišo Hariui.

– O Viešpatie, jai blogiau, nei tikėjausi, – išsprūdo iš akušerės lūpų.

– Ponia Holden, eime su mumis! Esate įtariama pagrobusi kūdikį, – įsiterpė policininkas ir atsargiai paėmė Emą už rankos.

Ji nekreipė dėmesio į jo žodžius.

– Klausyk, imk viską ir atiduok man kūdikį! O jei tau nepakaks, pervesiu pinigų, kad ir kur bėgtum. Tik grąžink man vaiką! – Ema maldaujamai ištiesė rankas į Tomą.

Haris atsakė giliu atodūsiu.

– Ema, būk protinga, važiuokim namo.

Nors balsas buvo švelnus, ranka it replėmis suspaudė žastą, ji net riktelėjo. Kitą ranką laikė policininkas. Reikėjo apsispręsti – gyventi ar mirti. Moteris dar kartą sukaupė jėgas, greitai pasisukusi išsivadavo iš gniaužtų ir nuskuodė pro policininką vartų link. Kaip apduota įlipo į lėktuvą. Iki paskutinės akimirkos bijojo, kad bus išvilkta iš salono ir atiduota žudikui Hariui Holdenui. Tik kai lėktuvas pakilo, pasijuto saugi. Apačioje matėsi Oklandas, mažas it žaislinis peizažas. Kažkur ten buvo ir jos kūdikis.

– Tomai, mano mielas mažuti Tomai, tik nebijok! Aš pasiimsiu tave. Garbės žodis! – kūkčiojo Ema Maklyn, žvelgdama į tyvuliuojantį bekraštį vandenyną po lėktuvo sparnais.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 21 d.

Paskutinės eilutės susiliejo Sofijos akyse. Ji garsiai kūkčiojo. Ema, nusiminusi vaitojo, Ema! Paskui ryžtingai nusišluostė ašaras ir ėmė skaityti paskutinę užrašų dalį.

Miela Sofija, mielas Tomai!

Metų metus bandžiau surasti, kur esi, mano sūnau, nes Vokietijos teismas skyrė mane tavo globėja. Hariui Holdenui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo nužudyti. Mano plaukuose rasta arseno pėdsakų. Buvo išduotas orderis jį suimti, bet tas dokumentas nieko vertas. Nei policija, nei pasiuntinybė, nei krūva detektyvų nieko nepešė – Haris Holdenas su Tomu dingo kaip į vandenį. Buvo nustatyta, kad po agatmedžiu rastas moters lavonas – tai ponia Ela Holden, Hario žmona, ir paskelbta jo paieška įtariant žmogžudyste. Policija sustiprino paieškas, bet jis dingo tarsi skradžiai žemę. Atrodė, kad tas Holdenas ir jo sūnus Tomas nė neegzistuoja.