Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ar jūs kada nors manimi pasitikėsit? Kodėl turėčiau jums ką nors daryti? Juk esat mano sesuo.

Sofija nurijo seiles ir sutrikusi nuleido galvą.

– Galbūt nekenčiat manęs už tai, kad užaugau su mama, o jūs be mamos, su girtuokliu tėvu. Iš keršto!

– Keršto? Už ką? Mama privalėjo išskristi. Ji būtų mane pasiėmusi, jei tėvas nebūtų ištrynęs visų mūsų pėdsakų. Tikriausiai jis tai padarė tada, kai sužinojo, kad jam nieko nepriklauso, išskyrus mane. Turbūt bent jautėsi patenkintas padaręs taip, kad ji negautų manęs. Aš ne itin jį mylėjau. Kodėl turėčiau keršyti? Dėl to, kad mano tėvas buvo nusikaltėlis ir jo sąžinę slegia jūsų senelės mirtis?

– Ir jūsų… – sušnabždėjo Sofija.

Į kambarį įėjo policininkas, ir ji nutilo.

– Manau, jūs teisus! – kreipėsi jis į Tomą. – Po lova radau štai ką – tai primena skyrybų liudijimą. Mes jus informuosim, panele de Jong.

Karininkas atsisveikinęs išėjo. Sofija pagalvojo, ar gerai padarė, kad leido jam taip išeiti. Ar gali būti tikra, kad Tomas jai nieko nedarys, net jei ne jis sukėlė gaisrą? Širdis šaukė – taip! Juk jis labai mielas vaikinas. Bet galva perspėjo: būk atsargi! Ema irgi vos nežuvo per pasitikėjimą!

Kol tiedu balsai ginčijosi, Tomas Maklynas susiruošė eiti. Jo elgesys visiškai suglumino Sofiją.

– Negalit taip imti ir išeiti po to, ką čia pridirbot, – užsipuolė ji.

– Ak, leiskit man eiti. Norėjau tik, kad tas žmogus būtų sučiuptas. Be to, reikia sužinoti, kaip jaučiasi Džudita.

– Lengvas smegenų sukrėtimas, – atsakė Sofija.

– Gerai, dabar tereikia, kad Džudita būtų laisva ir galėtų susirasti kitą vyrą.

Tomas mėgino prasisprausti pro Sofiją, bet ši užstojo jam kelią.

– Bet ji myli jus!

– Kol kas. O kai sužinos, ką aš sužinojau iš mamos užrašų, esu tikras, kad nebenorės su tokiu turėti nieko bendra. Ar jūs norėtumėt turėti vaikų nuo vyro, kurio tėvas žudikas? O ji beprotiškai nori šeimos.

– Per vėlu! – atšovė Sofija.

– Ką norit tuo pasakyti? – prikimusiu balsu paklausė Tomas.

– Ji laukiasi jūsų kūdikio, – sviedė Sofija.

Tomas svirduliuodamas žengė kelis žingsnius atgal ir sumikčiojo:

– To… To negali būti!

Sofija priėjo prie jo ir tyliai paprašė:

– Būk geras, pasakyk tiesą. Kodėl nori pabėgti? Nenori prisiimti atsakomybės? Nenori kūdikio? Ar nepakankamai ją myli?

Tomas giliai atsiduso.

– Nėra prasmės. Mano istorija prilipusi prie manęs kaip purvo sluoksnis. Savo tėvą pažinau tik kaip girtą paliegėlį. Visą laiką jis mane įtikinėjo, kad mano motina buvo paleistuvė ir paliko mus dėl kažkokio užklydusio vyruko. Mes gyvenom nutriušusiam vagonėly. Vieną dieną buvau iš ten paimtas ir tampomas nuo vienų globėjų prie kitų. Tiesą sakant, sumautas gyvenimas. Tik paskutinėje šeimoje pasijutau gerai. Galėjau baigti mokyklą ir studijuoti, bet tie vieninteliai geri tėvai vienas paskui kitą mirė. Kai buvau vaikas, tikėjau tuo, ką įkalė tėvas: kad mama kalta dėl visko, kad ji mano tėvą padarė tokį, koks jis yra – žlugęs girtuoklis. Man buvo nelengva. Dėl tos istorijos vengiau kurti savą šeimą. O kai sužinojau, kad tėvas dar ir žudikas, nusprendžiau: niekada! Sofija, aš mirtinai gėdijuosi. Jaučiuosi ir pats kaltas. Negaliu viso to užversti ant pečių Džuditai! Ir iš tavo gyvenimo ketinu dingti. Ir man nereikia jokių tavo pinigų.

Tomui pavyko prasibrauti pro Sofiją, bet ši staiga pasisuko ir čiupo jį už rankos. Ilgai žvelgė į jo ašarotas akis, paskui nesvarstydama puolė ant kaklo. Jiedu raudodami apsikabino. Brolišką glamonę nutraukė telefono skambutis.

Išgirdusi susijaudinusį Džono balsą, Sofija išbalo kaip drobė. Džuditai grėsė persileidimas. Reikėjo nuvežti į ligoninę Džuditos senelę Lizą.

– Ar kas nors blogai Džuditai? – išsigando Tomas.

– Greičiau, turim važiuoti pas ją. Važiuosim tavo automobiliu! Tu vairuosi! – atsakė ji.

Jis delsė. Sofija tepasakė:

– Ar nematai – jaunesniajai sesutei tavęs reikia?

Tai įtikino Tomą, jiedu nuskuodė prie visureigio. Važiuojant ji jam papasakojo, kas atsitiko, ir paprašė atvežti senąją Lizą. Jis žinojo kelią.

– Maldauju, nereikia! Jai negalima prarasti kūdikio! – tyliai šnabždėjo Sofija.

Paskui nutilo ir užsidengė rankomis veidą.

Jie sustojo prie namo, kuriame gyveno Džuditos senelė, kai nesiilsėdavo Kvinstaune. Senutė jau žinojo, kas atsitiko, ir susiruošusi stovėjo prie durų.

Įlipusi į automobilį ir pažinusi Sofiją, Liza nesusivaldė.

– Taip ir žinojau – nieko gero nebus, jei ji su jumis draugaus. Jūsų šeima prakeikta.

Sofija atsisukusi piktai blykstelėjo akimis.

– Geriau pamąstykit, kaip įveikti tą nelemtą prakeiksmą, nes kūdikis, kurį jūsų vaikaitė gali prarasti, priklauso prie prakeiktųjų!

– Atsiprašau, koks prakeiksmas? Skaitydamas mamos užrašus šios vietos nesupratau, – įsiterpė išsigandęs Tomas.

– Ak, pono advokato tai neturėtų jaudinti, – burbtelėjo Liza.

Sofija atsiduso.

– Prašom nesiginčyti! Tomai, paaiškinsiu vėliau. Dar geriau bus, jei viską perskaitysi pats. Juk tai ir tavo istorija.

– Ar galiu pasiteirauti, ką visa tai reiškia? Ir ką jis čia veikia? – kandžiai paklausė senoji ponia.

– Tomas Maklynas yra Džuditos kūdikio tėvas.

– O! Manot, aš šito nežinau? Bet jis ketino pasipustyti padus. Kiek skausmo mano mažulei.

– Liza! Gerai manęs paklausykit! Tomas yra ne tik Džuditos kūdikio tėvas, bet ir mano brolis. Kitaip tariant, mano proproprosenelės Anos palikuonis. O kadangi Džudita yra jūsų promotės Hinės palikuonė ir mūsų šeimos per šį kūdikį susijungia, dėl Hinės prakeiksmo gali išmirti ir jūsų šeima. Ar supratot? Turit ką nors daryti. Ne aš tikiu maorių užkeikimais, o jūs. Todėl darykit pagaliau ką nors, po galais! Vudu ar ką. O tu važiuok greičiau.

Sucypė stabdžiai, jie sustojo prie ligoninės. Visi šoko iš automobilio. Net Liza stryktelėjo lengvai kaip mergaitė.

Prie kabineto durų susirūpinusiu veidu sėdėjo Džonas.

– Vyksta apžiūra. Neseniai atsivėrė gimdos kaklelis.

– Pats tinkamiausias laikas jums pasišnekėti su protėviais, – sušnypštė Sofija Lizai.

Ši kelis kartus giliai įkvėpė, užsimerkė ir ėmė murmėti užkeikimą savo kalba.

Sofija, Tomas ir Džonas apstulbę žiūrėjo į Lizą. Nė nepastebėjo, kaip iš kabineto išėjo gydytojas maoris. Tik kai jis uždėjo ranką Lizai ant peties ir sušnabždėjo: „Protėviai išgirdo jūsų maldą, viskas gerai!“ – jie atitoko ir puolė vienas kitą glėbesčiuoti.

– Galit po vieną ją aplankyti. Kuris iš jūsų pacientės giminaitis?

Sofija parodė į Tomą, tačiau paskui šyptelėjo.

– Tiesą sakant, mes visi susiję. Pirmas turbūt tegul eina mano brolis!

Tomas neryžtingai mindžikavo, tad Sofija šnipštelėjo:

– Ji apsidžiaugs. Esu tikra!

Vaikinas atsidusęs nukinkavo paskui gydytoją.

Sofija pasisuko į Lizą.

– Tikiuosi, jums pavyko įtikinti Hinės dvasią, kad atšauktų prakeiksmą.

– Ar galim dabar iš tikrųjų pasisveikinti? – nutraukė ją Džonas.

Sofija nusijuokė ir atkišo lūpas.

– Džonai, ar padėsi man įsteigti paramos fondą? – paklausė.

Advokatas pažvelgė į ją nustebęs.

– Žinoma, kodėl ne? O ką tu turi galvoje?

– Keitės Makdauel jaunųjų menininkų paramos fondą!

– Gerai, bet viskas iš eilės. Pirmiausia baikim šį reikalą.

Jis tvirtai ją apkabino, o Liza ėmė demonstratyviai kosčioti ir nesivaržydama paklausė: