Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ką siūlai?

Frankas atsiduso, paskui tyliai tarė:

– Autopsiją!

– Tu rimtai šneki? Nori ją supjaustyti, nes turi abejonių? Kas gi galėjo atsitikti? Gal manai, kad aš ją nužudžiau? Juk, be manęs, namuose nieko nebuvo!

– O jis? – tarė Frankas ir parodė svetainės pusėn.

– Frankai, liaukis! Suprantu, kadaise aš tau buvau svarbi, bet to jau per daug. Gal Haris ir niekšas, bet ne žudikas. Nenoriu, kad ji būtų pjaustoma! Ji to nenusipelnė. Išrašyk leidimą laidoti. Prašau!

Į Keitės laidotuves susirinko būriai žmonių. Šiokia tokia paguoda Emai, kuri vėliau negalėjo pasakyti, kaip atlaikė visą ceremoniją. Haris nesitraukė nuo jos. Net prašė viską pradėti iš naujo, bet Ema buvo nepalenkiama.

– Likim draugai! Negaliu būti tavo žmona po viso to, kas įvyko! Skyrybos neišvengiamos!

Haris nemurmėdamas sutiko.

Tą nemalonią žiemos dieną per naktį ištirpo visas sniegas ir prapliupo šlapdriba. Jie išėjo iš kapinių. Haris pasakė:

– Nepyk ant manęs – nenoriu tavęs palikti vienos. Senelės mirtis ir nėštumas – per sunkus išbandymas tau vienai. Kaip manai? Juk matau, kaip blogai jautiesi. Mėginsiu atitaisyti, ką negerai padariau, būsiu šalia, kol gims kūdikis. Būsiu bent sykį jį pamatęs, o tada grįšiu į Londoną.

Ema svarstė. Pasiūlymas atrodė viliojantis, vienu rūpesčiu būtų mažiau. Nuo senelės mirties ją kankino nuolatinė baimė. Ypač naktį baimė vaiduokliška ranka suspausdavo širdį. Ji pašokdavo nuo mažiausio garso. Taip, sargybinis labai praverstų, išvaduotų nuo košmarų ir būtų šalia, jei ji pabustų nuo savo pačios riksmo.

Ošen Grovas, 1963 m. kovas

Emos nėštumas praėjo be komplikacijų. Moteris susitarė su redakcija, kad iki gimdymo dirbs namie, o Haris jai buvo tikras ramstis. Baimės priepuoliai ir košmariški sapnai retai bepasitaikydavo. Ramybę apkartino tik netikėta Hančio mirtis. Kai persikėlė į Pakeha namą, Ema netrukus rado vargšą gyvūnėlį negyvą sode su puta ant snukučio. Jos sielvartui nebuvo ribų, net Haris, ant kurio šuo urgzdavo iki paskutinės akimirkos, atrodė pritrenktas. Jis iš karto suprato, kas atsitiko Hančiui.

– Tai žiurkių nuodai! – su pasibjaurėjimu konstatavo apžiūrėjęs negyvą šunį.

Ema užkasė Hantį sode ir dienų dienas jo verkė. Tai buvo maždaug prieš septynis mėnesius. Nėštumas ėjo į pabaigą, Ema kasdien laukė prasidėsiančių skausmų. Ji būtinai norėjo pagimdyti Pakeha name. Priskirta akušerė neprieštaravo.

Vis dėlto Ema, nepaisydama Hario patarimų, kas antrą rytą važiuodavo į redakciją parsivežti darbo. Taip buvo ir tą rytą.

Ji ketino rašyti straipsnį apie žmogžudystę Oklande. Su dokumentais krepšyje apie pietus grįžo į Pakeha ir peržiūrėjo turimą medžiagą. Skaitant pasidarė negera. Baltaodės moters lavoną po milžinišku agatmedžiu rado maoriai, keliaujantys per Vaipojos mišką į šiaurę nuo Oklando. Ilgą laiką nepavyko nustatyti moters tapatybės ir mirties priežasties. Kilo įtarimų, kad ji nužudyta, nes palaikuose rasta arseno pėdsakų. Tik per atsitiktinumą buvo sužinota, kad prieš septynis mėnesius iš vieno Oklando viešbučio dingo moteris. Skaitant dokumentus Emai suspaudė širdį. Juodu ant balto parašyti žodžiai sukėlė virpulį.

Kaip sakė Rotorua viešbučio tarnautojas, tai buvo jauna, maždaug dvidešimt penkerių metų moteris. Ji daug gerdavo, o apgirtusi vis kalbėdavo apie savo vyrą: tegu nemano, kad ji pakęs jo santuoką su kita moterimi. Taip nusirito, kad kelis kartus jai buvo atsisakyta parduoti alkoholio. Keisčiausia – ji neturėjo jokių dokumentų ir, matyt, buvo užsiregistravusi svetima pavarde…

Ema spoksojo į tuos žodžius kaip paralyžiuota. Iškart prisiminė telefono pokalbį su neva buvusia Hario žmona. Jei nužudytoji – ta pati moteris, gali būti, kad Haris…

Ema nespėjo sudėlioti minčių iki galo.

– Ką tokio siaubingo perskaitei?

Ji krūptelėjo.

– Tai mano darbas, – šaltai atkirto ir skubiai užvertė dokumentus.

Jai pasirodė, kad kambaryje trūksta oro, todėl nusprendė pasivaikščioti paplūdimiu. Atsistojo ir tą pačią akimirką pajuto pragarišką skausmą. Nejučia suriko. Prasidėjo!

Su Hario pagalba Ema nukiūtino iki lovos. Daugiau jai niekas neberūpėjo, tik kada baigsis šis rėžiantis skausmas. Verkė nuo išsekimo ir iš laimės, kai po kelių valandų tarsi pro rūką išgirdo garsų verksmą.

Gimdymas ir kelios valandos po jo buvo paskutiniai įspūdžiai, kuriuos vėliau prisiminė Ema.

Ošen Grovas, 1963 m. balandis

Ema nebūtų galėjusi tiksliai pasakyti, kiek dienų ar savaičių buvo aptemusi sąmonė. Po daugelio metų ji gerai prisiminė tik pabudimo akimirką. Buvo ankstyvas rytas. Galva veikė kuo puikiausiai. Moteris įtemptai stengėsi prisiminti pastarąsias dienas.

Ji žinojo, kad gimė sveikas berniukas, ir prisiminė susirūpinusį akušerės žvilgsnį. Mintyse atgijo ir pokalbių nuotrupos.

– Ar nevertėtų jūsų žmonos nugabenti į ligoninę?

– Ne, tai tik pogimdyminė depresija. Ją paveldėjo iš savo motinos. Praeis.

Kartą Ema maldavo vyro pakviesti Franką, nes prablaivėjus protui suvokdavo, kad palikta Hario valioje. Tačiau šis tik papurtė galvą ir padavė stiklinėlę vaistų.

Mėgindama išsitiesti Ema išgirdo kūdikio verksmą. Burna buvo išdžiūvusi, liežuvis lipo prie gomurio. Buvo silpna, bet vis dėlto ji iš lėto atsistojo. Kojos linko, tačiau ji išsilaikė. Vidinis balsas sakė: jei su tuo nesusidorosi, žūsi!

Moteris tyliai nutipeno koridoriumi ten, kur knerkė kūdikis. Hario kambario durys buvo privertos, bet pro plyšį ji matė, kas ten darosi. Haris paėmė nekaltą kūdikėlį ant rankų ir davė buteliuką šnekindamas:

– Mums nereikia mamos, ar ne? Ne, tokios nereikia. Kai jos nebus, atsivesim naują. Kaip manai – ko galėsim nusipirkti už tuos pinigus? Automobilių, namų, moterų. O tą lūšną paleisim pelenais.

Emai ėmė temti akyse, sutelkusi visas jėgas ji nuslinko į lovą. Gulėdama laužė galvą, ką daryti. Žinojo tik viena: reikia ko nors imtis, kol tas nelabasis jos nenunuodijo. Kaip tą moterį iš Oklando, senelę ir… Ema sugniaužė kumščius, kad nesukliktų. Hantį! Kodėl buvau tokia akla, liūdnai mąstė. Haris Holdenas turi tikslą – gauti Keitės palikimą. Jis nė akimirkos nebuvo atsisakęs savo planų, tik pakeitė taktiką. Pareikalavau skyrybų, vadinasi, turiu mirti. Jis apsimetė mano gynėju, kad gimus kūdikiui netrukdomas pašalintų visas kliūtis. Jei mirsiu, jis paveldės mano turtą. Nuo šio minties Emai užgniaužė kvapą.

Pasigirdo žingsniai, ir moteris nusprendė apsimesti mieganti. Nepavyko – jis ėmė šiurkščiai ją purtyti.

– Atnešiau pusryčius! – sulojo ir įbruko lėkštę – sumuštinių su marmeladu.

– Vėliau! – sušnabždėjo ji, užvertė akis ir sudribo ant pagalvės.

Tik kai Haris švilpaudamas išėjo iš kambario, Ema virpėdama paėmė sumuštinius, tyliai nuslinko prie lango ir išmetė kuo toliau į krūmus. Buvo tikra, kad į maistą jis prideda lėtai veikiančių nuodų. Negalima valgyti nė trupinėlio jo paduoto maisto.

Kad atgautų jėgas, naktį nusliūkino į virtuvę ir pasistiprino. Tą ir kitą naktį nesumerkė akių, nes bijojo, kad jis ateis jos nužudyti. Išsimiegodavo, kai prašvisdavo. Hariui tai, matyt, buvo aiškus vis didesnio jos silpnumo požymis.

Ilgomis naktimis neužmigti padėdavo Anos dienoraščio skaitymas. Skaitant nuotaika dar labiau niuko. Kai nakties vaiduokliai išsisklaidydavo, ji laužydavo galvą, ar dėl susidariusios padėties kaltas tas nelemtas prakeiksmas. Gal jis iš tikrųjų galėjo sunaikinti Anos vaikus ir vaikų vaikus?