Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Gerai, pasirūpinsiu ja. Man atostogos, – tyliai tarė Ema.

Pagalvojo, gal reikėtų viską papasakoti Frankui. Ne, negražu savo rūpesčius suversti ant jo pečių. Regis, ir jis jaučiasi panašiai – dėl to, kad ji pasirinko kitą.

Danidinas, 1962 m. birželio 1 d.

Iškrito pirmasis sniegas ir net neištirpo. Dangus buvo toks mėlynas, kad Danidinas atrodė kaip žiemos pasaka. Ema kasdien eidavo pasivaikščioti su Hančiu.

Haris kelis kartus skambino į Princų gatvę, teiravosi apie senelės savijautą. Ir vis prisiekinėjo meilę Emai. Ši neišsidavė. Jis paistė apie egzaminus, kuriuos būtina išlaikyti, kad gautų leidimą apsistoti Naujojoje Zelandijoje. Ji netikėjo nė vienu jo žodžiu.

Prieš Keitę Ema vaidino laimingą žmoną. Jokiu būdu negalima sakyti tiesos. Senelė nepakels susijaudinimo, perspėjo Frankas. Be to, ji kasdien darėsi vis nepakenčiamesnė, nes Frankas griežtai prisakė nesikelti iš lovos.

– Nesu gi ant patalo gulinti senė, – diena dienon burbėjo ji gydytojui.

Bet Frankas buvo atkaklus. Su sveikata nėra ko juokauti, kantriai aiškino. Kadangi šį kartą susirgo, būtina visiškai išgyti. Ir Keitė sunkia širdimi pakluso.

Regis, ji pradėjo atsigauti. Vieną dieną Ema padavė jai ryšulėlį senų laiškų, kuriuos atsiuntė Fredas. Perskaičiusi pirmąjį Keitė išbalo.

– Keite, neskaityk tų laiškų! Jie tave per daug jaudina, – paprašė susirūpinusi Ema.

Senelė pažadėjo ir paprašė atnešti ko nors šilto užkąsti.

Keista, mes šiandien jau pietavom, o Keitė niekada nevalgo dvejų pietų, pagalvojo Ema ir suprato, kad senelė tik rado progą išsiųsti ją iš kambario.

Pakeliui į virtuvę ji išgirdo skambant telefoną. Tikriausiai Haris, pagalvojo – jai jau buvo nusibodę apsimetinėti, kad viskas gerai. Jei grįžtų, galėčiau jam pasakyti, kad noriu skirtis, mąstė Ema. Pakėlusi ragelį išgirdo kalbant girtą moterį, ji vogravo:

– Ei tu, kvaila mergše. Nesipūsk, kad jis tave vedė! Tu esi tik priemonė tikslui pasiekti. Jam reikia tik tavo šlamančiųjų, daugiau nieko! Nori žinoti, kur jis? Pas mane, brangute! Norėčiau su tavimi susitikit, šliundra!

Ema svarstė, gal apie grasinimus pranešti policijai, bet paskui tik dėl akių pasiūlė susitikti.

– Kur jus rasti? – tarė stengdamasi, kad balsas skambėtų tvirtai.

Girtuoklė suvebleno:

– Viešbutis „Roto…“ – staiga pokalbis nutrūko.

Emai širdis plakė kaip pasiutusi, ji sudribo ant kėdės. Į ką aš įsipainiojau, pagalvojo. Gal jis iš tikrųjų vedybų aferistas, kuriam reikia mano pinigų. Juk aš vis dar turtinga paveldėtoja, o jis mano vyras… Juo ilgiau apie tai mąstė, tuo labiau įsitikino, kad nėra kada laukti Keitės išgijimo. Reikia kuo greičiau susirasti Dereką Frankliną, senojo advokato Džonatano Franklino įpėdinį, ir pateikti skyrybų prašymą.

Be artėjančių skyrybų, didžiausią rūpestį kėlė tai, kad dingo mėnesinės.

Danidinas, 1962 m. birželis

Tą rytą Ema rado senelę įtemptai skaitančią. Ji taip buvo įsigilinusi į Džeinės paliktus laiškus, kad vaikaitei įėjus į kambarį nė nepakėlė akių.

– Bene skaitei visą naktį? – paklausė Ema su priekaištu.

Sutrikusi Keitė linktelėjo.

– Sėskis! – tarė kimiu balsu. Tada parodė laiškais užverstą antklodę. – Turiu naujieną. Apie tavo vyrą. Jis…

Ema krūptelėjo. Tavo vyras! Kaip baisiai skamba, pervėrė ledinė mintis.

– Nesivaržyk. Ką apie jį sužinojai?

– Mano nuojauta neapgavo, – sušnabždėjo Keitė. – Tavo Haris – ne kas kitas, o mano posūnio Valterio Maklyno sūnus.

Ema pažvelgė į senelę suglumusi.

– Iš kur žinai?

– Valteris turi nesantuokinį sūnų nuo tokios Stelos Holden. Sūnaus vardas Haris. Motina anksti mirė, o Haris užaugo su Valteriu, daugiausia gyvenančiu iš socialinės pašalpos. Gerasis Dieve, jaučiau, kad jis kažką rezga!

– Na, jis pamelavo apie savo kilmę, bet kodėl turėtų kažką regzti, jei yra to Valterio sūnus?

– Dėl palikimo. Valteris mane kaltino dėl to, kad tavo tėtis paveldėjo visą senelio turtą. O vieną dieną dingo. Be jokios abejonės, prisiekė atkeršyti, nes ir laiške Džeinei skundžiasi, kad aš atėmiau iš jo palikimą. Esą gal iš sūnaus kas nors išeis, nes jis studijuoja literatūrą. Kiek vėliau jis skundžiasi Džeinei, kad sūnus metė mokslus ir, jo sielvartui, vedė pigią mergšę. Paskui ryšys nutrūksta. Manau, Valteris miręs.

– Manai, Haris tyčia prisigretino prie manęs, kad gautų palikimą, apie kurį kalba tėvas? – sušnabždėjo Ema.

Keitė tvirtai suspaudė jai ranką ir tyliai tarė:

– Turi būti stipri! Skyrybos dabar vienintelė išeitis.

– Puiku! – atsakė Ema ir nuleidusi galvą papasakojo apie keistos moters skambutį.

Keitė su rūpesčiu pažvelgė į vaikaitę.

– Labai tave užjaučiu. Tau bus sunku su juo skirtis?

– Ne, visai ne, Keite! – sušnabždėjo Ema. – Bet aš nėščia!

Ašarodama ji išklojo senelei viską, ką patyrė vestuvių naktį, ir pridūrė trokštanti tik vieno: kuo greičiau išsiskirti su ta pabaisa!

Įtarimas, kad Ema nėščia, pasitvirtino tą dieną, kai Princų gatvėje netikėtai pasirodė Haris Holdenas. Pamačius jį prie durų su milžiniška puokšte ir dovanomis po pažastimi, Emai širdis sustingo iš baimės. Nors su senele buvo aptarusios, kaip elgtis, jei jis grįžtų, iš susijaudinimo jai pasidarė silpna. Negalima buvo išsiduoti. Todėl ji leidosi pabučiuojama susitikimo proga, nors iš pasibjaurėjimo net pasipurtė.

– Užeik vidun! – tarė tikėdamasi, kad jis neišgirs, kaip virpa jos balsas, arba priims tai kaip susitikimo džiaugsmo įrodymą.

Kai dovanos buvo įteiktos, Ema nekalčiausiu veidu pasiūlė:

– Eikim pas senelę, ji guli lovoje, bet esu tikra, kad apsidžiaugs tau grįžus. Kaip tavo leidimas?

Hario žvilgsnis surūstėjo.

– Ak, nė nekalbėk! Ne taip jau gerai, bet apie tai papasakosiu vėliau. Pasveikinkim senąją ponią!

Ema pabeldė į kambario duris, paskui garsiai ir aiškiai tarė:

– Ar gali įsivaizduoti, kas grįžo? – Tai buvo slaptažodis.

Senelė atsakė kaip sutarta.

– Galit įeiti!

Regis, Haris nieko nepastebėjo, nes švytėdamas džiaugsmu priėjo prie Keitės lovos ir pasisveikino.

– Sėskis! – pareikalavo Keitė ir be užuolankų ėmė dėstyti: – Mielas Hari, būčiau sutikusi jus išskėstom rankom, jei būčiau žinojusi, kad esate mano posūnio Valterio sūnus. Būčiau net skyrusi Maklynų palikimo dalį, kuri turėjo priklausyti jūsų tėvui, bet pats suprantat – dabar, kai sumanėt palikimą atgauti klasta, galiu tik išvyti jus iš savo namų. Juk tikriausiai esate vedęs kitą, ar ne?

Ema neatitraukė nuo Hario akių. Nuo griežtų senelės žodžių jo veidas suakmenėjo. Tarsi ieškodamas užtarimo jis atsisuko į Emą.

– Brangioji, turi tikėti manimi, mano jausmais, juk jie tikri. Teatre iš karto tave įsimylėjau… na, pasakyk ką nors!

– Tu niekšas! Reikalauju tuoj pat nutraukti santuoką ir pažadėti, kad nereikši teisių į mūsų vaiką!

Haris nė nemirktelėjo.

– Sutinku! – atsakė ramiai. Net nesureagavo į žinią, kad Ema laukiasi.

Keitė su Ema žvelgė į jį vienodai apstulbusios. Jis krenkštelėjo.

– Džiaugiuosi, kad viskas išaiškėjo. Taip, prisipažįstu, turėjau tokį planą, nes visą gyvenimą buvau maitinamas neapykanta. Tėvas manė, kad palikimas iš jo atimtas apgaule. Galvojau, vikriai apsisuksiu ir prisikasiu prie pinigų, bet paskui įsimylėjau tave, Ema. Todėl ir dingau. Norėjau dingti iš tavo gyvenimo, bet negalėjau. Grįžau, kad jums į akis pasakyčiau visą tiesą. Be to, aš seniai išsiskyręs. Bet suprantu, kad tu manimi nebepasitiki. Sudie, Ema, sudie, Keite!