Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Здесь есть возможность читать онлайн «Лора Вальден - Maorės prakeiksmas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, ISBN: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Maorės prakeiksmas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Maorės prakeiksmas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Skaitydama paslaptingomis aplinkybėmis Naujojoje Zelandijoje žuvusios mamos dienoraštį, Sofija susipažįsta su savo prosenelių likimais. Toms drąsioms moterims tolimoje šalyje, žiauriame vyrų pasaulyje teko ne tik kovoti dėl išlikimo, bet ir ginti savo vaikus nuo baisaus šeimą slegiančio prakeiksmo. Jų gyvenimo patirtis Sofijai atveria akis ir priverčia susimąstyti, kaip gyvena pati, kodėl neatsiveria tikrajai meilei. Negana to, netrukus mergina pajunta, kad yra sekama. Sofija ryžtasi išsiaiškinti praeities ir dabarties paslaptis…

Maorės prakeiksmas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Maorės prakeiksmas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Svetainėje Keitė atgavo žadą.

– Prisipažįstu, degu nekantrumu sužinoti, kokia šios staigmenos priežastis. Jei ketinat prašyti mano vaikaitės rankos, turiu pareikšti, kad ji pilnametė. Jos valioje savarankiškai spręsti, aš negaliu prieštarauti!

– Teisingai! – pritarė Haris. – Todėl mes jūsų ir neklausėm!

Keitė išbalo kaip lavonas.

– Ar tai reiškia…

– Atleisk, aš myliu jį ir maniau… aš maniau, kad tu galbūt apsidžiaugsi, – sumikčiojo Ema.

Keitė greitai susitvardė. Pažvelgė tiesiai į Harį ir aštriai paklausė:

– O jūs negalėjot atkalbėti mano vaikaitės nuo kvailystės tuoktis man už nugaros? – Jos žvilgsnis stačiai vėrė šviežiai iškeptą vaikaitės sutuoktinį.

Bet Haris nesileido išmušamas iš vėžių.

– Prisipažįstu, tai mano sumanymas. Baiminausi, kad apimta nesveiko pavydo mėginsit įkalbėti Emą atsižadėti savo didžiosios meilės, – šaltai atšovė šis.

– Ne… šitaip negalima kalbėti! – vangiai paprieštaravo Ema ieškodama dovanojančio senelės žvilgsnio, bet Keitės veidas buvo virtęs sustingusia kauke.

– Ketini neigti tiesą, mieloji Ema? Tik pažvelk! Tavo senelė būtų dėjusi visas pastangas, kad neištekėtum. – Tai taręs jis savininko mostu apkabino žmoną.

– Negaliu paneigti, kad gerai pažįstat žmones, – kandžiai tarė Keitė šaltu balsu. – Bet ir aš šiek tiek juos pažįstu, todėl niekaip negaliu atsikratyti nuojautos, kad rezgat kažką negera.

Hario akys virto siaurais plyšeliais.

Ema siaubingai išsigando. Ten, kur ji svajojo sukursianti harmoniją, kilo atviras karas.

– Ak taip, jūs manot, kad kėsinuosi į jūsų vaikaitės turtą. Kodėl tada nepakeičiat testamento? Atimkit iš jos palikimą! Turėsit įrodymą, kad aš myliu jūsų žavingą vaikaitę ir man visiškai nerūpi jūsų, atleiskit už žodį, prakeikti pinigai.

– O, dėkoju už patarimą, pone. Ką gi, aš iš tikrųjų svarstau tokią galimybę. Gal galėtumėt man paaiškinti, kaip čia yra, kad Londono universitete nėra literatūros profesoriaus Holdeno ir niekada nebuvo?

– Savaime suprantama, maloningoji ponia. Aš nesantuokinis kūdikis, mano motina mirė nespėjus tėvams susituokti, – nusišypsojo jis patenkintas savimi.

Keitė gaudė orą, o Ema tuo tarpu dairėsi tai į vieną, tai į kitą.

– Ir tikriausiai neketinat pasakyti savo tėvo pavardės, ar ne? – aštriai nukirto Keitė.

– Kodėl ne? – atšovė jis. – Mano tėvas – Valteris… – Jis nutilo, ir Ema pastebėjo, kaip senelė akimirksniu susigūžė.

– Valteris Mileris! – su pasitenkinimu baigė Haris. – Rasit jį senuose paskaitų tvarkaraščiuose, nes jis jau miręs.

– Man negera! – išstenėjo Keitė iš paskutinių jėgų ir nesipriešindama leido vaikaitei palydėti ją į miegamąjį.

Ema padėjo senelei nusirengti ir atsigulti. Širdyje siautėjo prieštaringi jausmai. Ją slėgė sąžinė, ramybės nedavė mintis, kodėl Keitė šnipinėjo Harį.

– Atleisk man! – atsiprašinėjo Ema. – Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Žinau, mažyle, – sumurmėjo išsekusi Keitė. – Jis teisus. Viską būčiau padariusi, kad tik tave atkalbėčiau. O kai pasakė Valterio vardą, supratau, ką jis man visą laiką primena. Mano posūnį! Man nedera nurodinėti, už ko tau tekėti, net jei jis nėra tas vyras, kurio tau linkėčiau. Vis dėlto tikiuosi, kad padarys tave laimingą, mažoji mano Ema.

– Dėkoju, senele, dėkoju! – Ema tvirtai ją apkabino.

– Gerai, o dabar eik! Bet pirma paduok stiklinę vandens. Man reikia išgerti savo tabletes.

– Kokias tabletes? – sunerimo Ema.

– Širdis kartais nenori elgtis taip, kaip aš noriu. Nieko pavojingo. Padaryk man paslaugą – pasakyk jam, kad aš pakeisiu testamentą. Didžiąją turto dalį skirsiu labdaros organizacijai, remiančiai neturtingus menininkus. Jei tada jis tavęs nepaliks, paskutinės mano abejonės bus išsklaidytos. Jei pabėgs, žinosi, kad aš buvau teisi. Pažadėk neišduoti, kad tai tik išbandymas. Prašau!

Ema pažvelgė į senelę nuo ašarų spindinčiomis akimis.

– Pažadu! Piktas įtarimas pagaliau bus išguitas. Žinai, mintis remti vargšus menininkus – visai neblogas sumanymas!

– Ak, vaikeli, svarbiausia, kad tu būtum laiminga. O dabar eik! Jis laukia tavęs. Pasakyk – aš atsiprašau, kad jį šnipinėjau. Ir nepamiršk vandens!

Kai Ema nuo ašarų paraudusiomis akimis grįžo į svetainę, Haris meiliai ją apkabino.

– Ar jai geriau? Atsigavo po šoko? – rūpestingai paklausė jis.

Atrodė tarsi pasikeitęs. Toks užjaučiantis.

– Taip, turiu tau pasakyti, kad ji gailisi tave šnipinėjusi, o tavo pasiūlymas jai patiko. Ji pakeis testamentą ir didžiąją dalį pinigų skirs jauniems menininkams remti. O dabar jai reikia stiklinės vandens.

Gal Emai pasirodė, kad Hario veidas staiga tapo pelenų spalvos? Man pasivaideno, pagalvojo lengviau atsidususi, kai Haris pasodino ją į krėslą ir pasiūlė:

– Aš nunešiu vandens. Viena reikia pripažinti: ji iš tikrųjų protinga moteris. Galbūt kada nors mes tapsim draugais!

Ema atsikvėpė. Tai, kas atrodė beviltiška, matyt, dar pasisuks į gera.

Kai Haris grįžo su vandeniu, Ema prisiglaudė prie jo. Staiga ji kai ką prisiminė.

– Sakyk, Hari, o kur mes gyvensim?

Haris sutrikęs kostelėjo.

– Šią naktį aš tave pagrobsiu, bet kol kas šiame mieste neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos.

– Gal galėtume pagyventi pas senelę, kol įsigysim nuosavą stogą virš galvos? Arba dar geriau – Pakeha ?

Jis švelniai ją apkabino.

– Taip, Pakeha ! – sumurkė.

Ir prabėgus daugeliui metų Ema vis klausdavo savęs, kodėl jau tą akimirką jai neužkliuvo, kad jis žino, kas ir kur yra Pakeha . Juk apie tą namą lig tol nebuvo užsiminusi! Haris Holdenas padarė pirmą didelę klaidą, bet jam pasisekė. Niekas jos nepastebėjo!

Tą akimirką Emą užliejo laimės banga: dygus, valdingas Haris staiga parodė savo švelniąją pusę ir įrodė, kad ją myli. Ji įskriejo į miegamąjį su stikline vandens.

– Ar galiu tave palikti vieną? – paklausė ji senelės.

– Vaike, juk tai tavo vestuvių naktis! – atsakė Keitė pažiūrėjusi išmintingu žvilgsniu.

– Keite, aš jam jau pasakiau apie palikimą. Ir žinai – man akmuo nusirito nuo krūtinės. Jis iš tikrųjų mane myli, – Ema pakštelėjo senelę į skruostą ir ketino atsisveikinti, kai prisiminė apie būstą.

– Ar neprieštarautum, jei mes su Hariu apsigyventume Pakeha , kol jis įsigis namą?

– Jis neturi kur gyventi? – nepatikliai paklausė Keitė.

– Ak, Keite, juk jis vos keli mėnesiai mūsų šalyje. Ieško namo, kuriame galėtų įrengti kabinetą. Tai kurį laiką užtruks.

– Jokių problemų! – atsakė Keitė, čiupo vandenį ir godžiai išgėrė.

– Gal dar pabūti su tavimi? – paklausė Ema.

Bet Keitė tik sumosavo rankomis.

– Aš gi neguliu mirties patale, vaike!

Portobelas, 1962 m. gegužės 8 d.

Ema degė nekantrumu. Kurgi vešis ją Haris? Ir didžiai nusivylė, kai jis sustojo prie apšiurusio viešbučio netoli Portobelo.

– Tau nepatinka? Esi pripratusi prie geresnių? – paklausė jis švelniai, kai pamatė jos nusivylusį veidą.

– Ne ne, čia nuostabu! – sumelavo Ema ir išlipo iš automobilio.

Vis dėlto jūros vaizdas čia buvo puikus. Gražus gamtovaizdis truputį užtušavo nepatrauklaus viešbučio įspūdį. Nors dulkė lietus, horizonte prašvito, išlindo saulė ir per dangų nutįso didinga vaivorykštė.

– O, tik pažvelk! – susižavėjusi sušuko Ema, bet Haris jau kulniavo tolyn.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Maorės prakeiksmas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Maorės prakeiksmas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Лора Роулэнд - Синдзю
Лора Роулэнд
Лора Роуланд - Урагири
Лора Роуланд
Лора Вальден - Принцесса маори
Лора Вальден
Лора Бекитт - Верность любви
Лора Бекитт
Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje
Лора Вальден
Лора Штейн-Скавронская - Лора
Лора Штейн-Скавронская
Отзывы о книге «Maorės prakeiksmas»

Обсуждение, отзывы о книге «Maorės prakeiksmas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x