Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Taip, noriu! – sušnabždėjo jam į veidą.

Jis įjungė variklį – ir su aiškiu priekaištu sumurmėjo:

– Dar kartą nebūčiau klausęs!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija kaip užburta žvelgė į kambario sieną. Jos galvoje siautėjo uraganas. Ji nenorėjo ir negalėjo patikėti tuo, ką perskaitė. Net nenorėjo sudėlioti kylančių minčių. Jei Ema buvo ištekėjusi už to vyro, išeina, kad nuo Sofijos ir jos tėvo nuslėpė tą santuoką ir gal dar ką nors blogesnio…

Mergina šoko iš lovos. Kad tik toliau nuo tos prakeiktos istorijos, pagalvojo. Staiga pajuto, kad iš viso nenori žinoti, kaip ten toliau buvo. Labiausiai troško viską suplėšyti į smulkiausius skutelius ir sumesti į jūrą.

Kai sunkiai alsuodama išėjo iš kambario, iš kontoros grįžo Džudita. Ji irgi neatrodė itin laiminga.

– Džudita, kas atsitiko? – Sofija puolė prie jos, bet ši atkreipė dėmesį į draugės nuotaiką.

– To paties galėčiau paklausti ir tavęs. Matei vaiduoklį?

– Ne, viskas gerai, tik praalkau.

– Deja, gavau tik picą. Užeiga, prekiaujanti žuvimi su gruzdintom bulvytėm, buvo uždaryta.

Ji padėjo ant baro didelę dėžę, atidarė, paėmė peilį ir atpjovė gabalą Sofijai. Pati nevalgė.

– Ar kas nors atsitiko Tomui? – paklausė Sofija stengdamasi nuslėpti, kad alkis – viso labo pasiteisinimas. Nenorėjo draugei pasakoti, kokių siaubingų dalykų ką tik sužinojo.

– Ne, jam nieko. Iš testamento neįmanoma sužinoti, kodėl jis taip keistai elgiasi. Tiesą sakant, turėtų džiaugtis, kad pagaliau gavo pinigų nuosavai kontorai. Jis yra…

Pasakojimą nutraukė Sofijos mobiliojo telefono skambutis. Tai buvo Vilsonas, jis smagiai ją pasveikino.

– Atleiskit, kad trukdau šiandien, mėgstu dirbti sekmadieniais. Su alučiu – ir nereikia su žmona traukti į sekmadienio iškylą. Džiaukitės, kad turiu gerų ryšių! – tarė paslaptingai. – Laikau rankose nelegalią dokumento kopiją. Įvaikinimo dokumento. Tokio Tomo Maklyno. O dabar laikykitės! Berniukas iš tikrųjų yra Tomas Holdenas, tai tokio Hario Stiveno Holdeno ir…

Daugiau pasakyti jis nespėjo, nes Sofija paspaudė raudoną mygtuką – išjungė telefoną. Jai pasivaideno, kad po kojomis prasiskyrė grindys. Ne, šituo ji negalėjo ir nenorėjo tikėti!

Telefonas vėl subirbė. Giliai atsidususi ji atsiliepė.

– Na, štai jūs!

– Taip! Prastas ryšys, – atsiliepė ji prikimusiu balsu.

– Gerai. Turiu to vaikino adresą Velingtone. Atsiųsiu kartu su sąskaita, mano darbas baigtas.

– Puiku! Siųskit!

– Sofija, kas atsitiko? – tarsi pro miglą pasigirdo susirūpinęs Džuditos balsas.

– Nieko. Visiškai nieko! Geriau pasakyk, kas tau darosi. – Sofija virpėjo visu kūnu.

– Esi tikra, kad iš tiesų nori išgirsti?

Sofija linktelėjo.

– Ak, penktadienį buvo nagrinėjama skyrybų byla. Bylą aš laimėjau, bet mano klientės vyras nerimsta ir dėl visko kaltina mane. Jis prišnekėjo į atsakiklį, kad dar pasigailėsiu… – Mergina atsiduso. – Paprastai tokie grasinimai manęs neįbaugina. Ne kartą teko tai patirti, bet pastaruoju metu dėl viso to reikalo su Tomu esu pernelyg jautri. Sofija, neapgaudinėk manęs. Kas ten skambino?

– Detektyvas, – ne iš karto prisipažino Sofija.

– Ir ką tokio siaubingo jis pranešė? Tu išbalusi kaip kreida.

– Dėl Tomo.

– Kas jam? Ar kas nors atsitiko?

– Dabar žinau, kodėl mama jam skyrė dalį palikimo.

Džudita žvelgė į ją priblokšta.

– Jis jos sūnus! – tyliai tarė Sofija ir pridūrė: – Tomas yra mano brolis!

Danidinas, 1962 m. gegužė

Pliaupiant lietui visiškai nusikamavusi Ema stovėjo prie namų durų. Ar ji susapnavo, kad jis jai pasipiršo, o gal iš tikrųjų? Tada įžengė vidun. Kvepėjo šviežia kava. Keitė stovėjo laukdama prie svetainės durų.

– Kur jis? – paklausė ir smalsiai pridūrė: – O gal jau supratai, kad jis tau netinka?

Šie žodžiai grąžino Emą iš užsimiršimo į tikrovę.

– O ką, labai apsidžiaugtum, ar ne? – šiurkščiai pasiteiravo.

– Taip, man nuo širdies nusiristų akmuo, – kandžiai atkirto senelė.

– Tada turiu tave nuvilti. Aš tekėsiu už jo. Jis nenori, kad jam būtų pamokslaujama kaip kokiam kambariniam šuneliui.

Keitė gaudydama kvapą nusvirduliavo prie artimiausios kėdės ir sudribo.

– Tu šaipaisi iš manęs, ar ne?

– Ne, jis man pasipiršo, ir aš sutikau.

– O ne! – išsprūdo Keitei.

– Galbūt jis teisus sakydamas, kad tu priešinsies kiekvienam vyrui, ketinančiam mane iš tavęs atimti.

– Jis tau taip pasakė? – suvaitojo Keitė.

– Taip, jis ne tik gydytojas, studijavo ir psichologiją. Jaučia, kad negali jo pakęsti!

– Tam nereikia studijuoti jokių mokslų, – sumurmėjo Keitė, paskui švelniai paprašė: – Vaikeli, sėskis šalia! Pasikalbėsim apie viską ramiai.

Ema nenorom padarė, ko prašo senelė.

– Ema, vaikeli mano, tu gi žinai, kad esi turtinga paveldėtoja, ar ne?

Ji atžariai linktelėjo.

– Iš kur gali žinoti, ar tas Haris nesitaiko į tavo pinigus? Kaip jūs iš viso susipažinot?

Ema tik pabalino akis.

– Per paskaitą teatre. Per pertrauką jis atsitiktinai atsidūrė šalia manęs.

Keitė prisivertė nusišypsoti.

– Ir kur žinai, kad tai atsitiktinumas?

– Manai, tyčia? Tau vaidenasi! Žinai, ką manau? Haris teisus. Tu bijai, kad vyras atims mane iš tavęs.

– Ar Haris turi pavardę?

– Holdenas!

– Iš kur jis kilęs?

– Jis anglas!

– Pasakok, negi turiu viską išplėšti per jėgą? Iš kokios šeimos jis kilęs?

Ema gūžtelėjo pečiais.

– Jo tėvas – literatūros profesorius Londone. Haris ketina įsikurti Danidine.

– O kur jis dabar gyvena?

– Nežinau adreso! – atžariai atkirto Ema.

– Ką? Tu nė nežinai, kur jis gyvena? Bet nori už jo tekėti? Jis nenori prisistatyti man ir paisto visokias nesąmones. Kaip tas ponas viską įsivaizduoja? Kad jūs slapta nudrošit į civilinės metrikacijos skyrių? Vaike, negi tu nieko nepastebi? Čia kažkas negerai. Joks normalus žmogus neatsisakytų puodelio kavos, jei turi tyrus ketinimus. Kada tu su juo vėl pasimatysi?

– Po galais, liaukis man pamokslavusi! – sušuko Ema ir išbėgo iš kambario.

Ji buvo įsiutusi, bet pyko ne ant senelės, o ant savęs ir labiausiai ant Hario. Kaip galima pasipiršti moteriai, nė karto nepakvietus susitikti? Keitė buvo teisi. Tai nenormalu! Ema raudojo iš įsiūčio, nes nebežinojo, kuo tikėti. Be abejonės, Haris elgėsi keistai. Vis dėlto ji jautėsi kaip vaškas jo rankose. Ji taip jo geidė, kad net skaudėjo. Galbūt jis buvo pernelyg susijaudinęs ir tiesiog pamiršo susitarti dėl kito susitikimo. Kai atsitokės, būtinai paskambins, guodėsi Ema. Reikia būti netoli telefono. Kai viskas šitaip, negerai, jei ragelį pakels Keitė. Galbūt jis ir neklysta dėl senelės. Kartais ji labai priekabi. Ir kokius klausimus užduoda!

Sudėsčiusi mintis Ema nuskubėjo į svetainę, ten vos nesusidūrė su senele. Staiga jai šovė galvon, kuo galėtų papirkti Keitę.

– Žinai, ką Haris man pasakė automobilyje? – paklausė vos ne triumfuodama.

– Ne, bet juk tu man papasakosi, – ironiškai atsakė Keitė.

– Kai papasakojau jam apie tavo susirūpinimą, kad kas nors gali mane vesti tik dėl pinigų, jis pasakė štai ką: „Nejaugi vien dėl pinigų reikėtų apie jus suktis.“ Manai, esu tokia nepatraukli, kad vyras į mane žiūrėtų tik dėl palikimo?

– Ema, nekalbėk nesąmonių! Tu ne tik graži ir protinga. Tu dar esi žavi ir atviros širdies. Ir tu ieškai pavojingos romantikos. Aš tai puikiai matau. Ir žiūriu į tai su rūpesčiu. Labai bijau, kad susiesi savo gyvenimą su netinkamu vyru. O to Hario, sakau tai paskutinį sykį, reikia saugotis! Be to, jis man kažką primena, deja, negaliu prisiminti ką. Žinau tik viena – tai ne itin malonus prisiminimas.