Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Šiuolaikinis jaunimas neturi supratimo apie stilių, – vis kartodavo Keitė. – Aš taip stengiausi iš šio kambario padaryti tikrą puošmeną!

Atsidususi Ema čiupo Otago Daily Times . Šio laikraščio redakcijoje ji atliko praktiką.

– Ką žmonės pasakys redakcijoje, jei pasirodysi su tom siaubingom kelnėm? Ir su ta skarele ant kaklo? – pasiteiravo Keitė ir kritiškai pažvelgė į vaikaitę pro akinių viršų.

Ji nori nukreipti kalbą į šalį, perskrodė Emą mintis.

– Visi jaunesni vaikšto su pusilgėmis kelnėmis ir skarytėmis ant kaklo! Tu, senele, senamadiška. Visos mergaitės mūvi kelnes.

Keitė suraukė kaktą.

Ema žinojo, kad diskutuoti su Keite apie tokius dalykus nėra prasmės. Net paplūdimio name ji nemūvėdavo kelnių, apsivilkdavo vieną iš savo liemenuotų kostiumų, rodos, nužengusių iš penkto dešimtmečio madų žurnalo. O draugės be galo žavėjosi senele ir pavydėjo pirmiausia dėl to, kad juodvi su Keite siejo nuoširdus ryšys.

Nuoširdus, pagalvojo Ema, bet ar atviras? Po pastarojo atsitikimo, matyt, neverta būti tokiai patikliai.

Žinoma, ji didžiavosi Keite. Kas gi vadina senelę vardu? Kai kurios draugės, o pirmiausia bendradarbė Karena, netgi žinojo, kad Keitė Makdauel anksčiau buvo garsi miesto dailininkė. Be to, pagal savo amžių Keitė puikiai atrodė. Raukšlių turėjo nedaug, o pražilusius plaukus dažydavo gelsvai. Su ja galėjai pasikalbėti apie viską. Ar apie viską, svarstė Ema. Ji abejojo, ar galima senelei pasakyti, kad įsimylėjo.

Tikriausiai Keitė pasijuoks ir sakys, kad Ema tai tvirtino jau ne kartą. Bet dabar buvo kitaip! Keitė aiškiai jautė. Jau vien dėl to, kad tas Haris vyresnis už Emą penkeriais, o gal net dešimčia metų. Kiek jam metų, ji dar nesiteiravo. Ir kaip galėtų? Ji tam nepažįstamajam teištarė vos kelis žodžius. Per Džeimso K. Baksterio skaitymų pertrauką – apie šį autorių Ema ketino rašyti straipsnį. Ji net nežinojo, ką jis dirba. Ir vis dėlto spontaniškai pakvietė tą vyrą į gimtadienį, net pasakė jam pavardę ir adresą.

Į tai jis atsakė: „Taip taip, vadinasi, jūs Ema Maklyn“, – ir netrukus dingo.

Ne, šito Ema negalėjo pasakoti Keitei. Senelė imtų priekaištauti. Kaip ji galėjo pakviesti visiškai svetimą žmogų? Be to, dėl manęs ji turi kitokių planų, mąstė Ema smagiai, nes negalėjai nepastebėti, kaip maloniai su ja elgiasi Frankas, jaunas gydytojas, vienas iš jų pažįstamų. Ema tyliai sau nusišypsojo. Frankas buvo mielas ir malonus, atsargiai rodė iniciatyvą suartėti, bet vien nuo minties apie gyvenimą su juo apimdavo baisus nuobodulys. O nepažįstamasis spinduliavo paslaptingumu ir kėlė susidomėjimą.

Ema įsigilino į laikraštį, kad nepaskęstų svajonėse. Ji skaitė šauniai maskatuodama į uodegą surištus plaukus, kai išgirdo Hančio lojimą, bet apsimetė negirdinti.

Keitė tuoj pat ją įspėjo:

– Ema, reikia išvesti šunį! Esi atsakinga už gyvūnėlį. Pati jo norėjai.

Tai ji kartodavo kaskart, kai Ema mėgindavo išsisukti nuo šuns vedžiojimo. Nors ir Keitė mylėjo vargšą gyvūną. Ema prisiminė, kaip ji išgelbėjo šunelį nuo tikros mirties. Opoho fermoje, per septyniasdešimtą siaubingosios tetos Džeinės gimtadienį. Lig tol jos nė karto nebuvo kviečiamos į fermą, bet iš Edinburgo į šventę atvažiavo ir kelias savaites Princų gatvėje nakvojo Džeinės sesuo. Mieloji teta Nora! Jei ne ji, Keitė su Ema niekada nebūtų gavusios kvietimo. Senelė neslėpdavo negalinti pakęsti Opoho fermos kartu su visais jos gyventojais. Nuo to gimtadienio Hantis tapo jų šeimos nariu. Jis buvo išgelbėtas paskutinę akimirką. Ir tik todėl, kad Ema, Keitė ir Nora išsirengė pasivaikščioti po žalias kalvas ir pievas – bent trumpai pabėgti iš šeimos šventės. Staiga iš tvarto pasigirdo kraupus kaukimas, ir Ema tuoj pat nuskuodė ten. Džeinės vyras, vilkintis išeiginę eilutę, mėgino kastuvu užkapoti antrąjį aviganės šuniuką. Vienas jauniklis jau gulėjo suknežinta galva kraujo klane. Ema taip skardžiai suspiegė, kad dėdė pabūgęs paleido šuniuką iš rankų. Mergaitė čiupo drebantį kamuolėlį ir ėmė plūsti apstulbusį dėdę, kad nedrįstų skriausti gyvūnėlio.

– Neturėjom kur jų dėti, – sumurmėjo šis.

– Mes jį pasiimsim! – tarė Ema ir klausiamai pažvelgė į Keitę.

Ši tik vos linktelėjo.

Pakeliui į namus, važiuojant senoviniu Keitės hamber pulmanu, pagamintu penktame dešimtmetyje, mažylis gavo vardą.

– Kadangi jis naujazelandiečių aviganis – hantavėjus, pavadink jį Hančiu, – pasiūlė teta Nora.

Giliai atsidususi Ema atsistojo. Prisiminus tetą Norą, kuri grįžusi į Edinburgą netrukus mirė, užplūdo liūdnos mintys.

– Eikš, smirdaliau! – šūktelėjo ji ir išsivedė šunelį į sodą.

Šito Keitė negalėjo pakęsti, bet jei viską užkas, ji nė nepastebės, kad šuo atliko savo reikalus jos mylimiausiame sode. Kol šuo uostinėjo ieškodamas vietos, Emos mintys vėl nuskriejo prie Hario. Šiaip jau tokie vyrai jai nepatikdavo. Jai patiko panašūs į Džeimsą Diną. O Hario plaukai buvo šviesūs, su rusvu atspalviu. Atrodė tikras anglas. Net ir jo tvido eilutė buvo ne jos skonio, bet skvarbus, truputį iš aukšto vertinantis žvilgsnis padarė įspūdį. Ir kaip atsainiai jis traukia savo pypkę.

Ema nustūmė į šalį prisiminimus. Jis neateis į vakarėlį, be to, tas vyrukas vis tiek nedera prie jos draugų būrio, tikino save.

Ema nepatikėjo savo akimis, kai gimtadienio rytą Keitė paprašė atidaryti duris – kažkas paskambino. Už durų stovintis žmogus įspraudė jai į saują raktą ir parodė nedidelį automobilį.

Ema sucypė iš susižavėjimo ir išbėgo į gatvę. Mini kuperis – ir dar mėgiamiausių spalvų! Pilkas su baltu stogu. Pagaliau ji turi nuosavą automobilį! Ji puolė ant kaklo Keitei, stebinčiai nuo slenksčio.

Pavakary atėjo eilė stebėtis Keitei: ji pamatė vaikaitę su išeigine suknele. Ema vilkėjo prigludusią juodą suknelę su skeltuku, mūvėjo ilgas pirštines. Plaukai buvo aukštai susegti. Ant kaktos žibėjo diadema, toks pat papuošalas buvo ant kaklo.

– Žavinga! – sušuko ji. – Atsisakyčiau tik skeltuko.

Ema šypsojosi patenkinta. Šiuos drabužius ir papuošalus ji nusižiūrėjo iš kino filmo „Pusryčiai pas Tifanį“ herojės, kurią vaidino Odrė Hepbern, tik atsisakė kandiklio. Keitei nepatiko, kad ji rūko, bet dabar ji neturėjo dėl ko priekaištauti. Esu pilnametė, išdidžiai pagalvojo Ema.

Gėrimams ir valgiams tiekti Keitė buvo pasamdžiusi įmonę, todėl svetainė priminė restorano salę. Net pakvietė muzikantus – Ema išsirinko pati. Tikriausiai senelė būtų pasamdžiusi styginių orkestrą. Ema išsirinko šokių muzikos ansamblį.

Su džiaugsmu Ema apžvelgė svetainę. Netrukus pasirodys svečiai. Pirmas atėjo Frankas. Keitė nuoširdžiai su juo pasisveikino ir mirktelėjo Emai, kuri jaunąjį gydytoją pasveikino tik prabėgom. Taip, jis gražus vaikinas, dingtelėjo mintis, bet ji jau skubėjo prie durų, nes vėl pasigirdo skambutis. Ema tikėjosi, kad pasirodys Haris.

Vakarėlis jau buvo įsisiūbavęs, bufetas apspistas, šokių aikštelė pilna pašėlusių šokėjų, kai į duris vėl paskambino. Ema kaip tik šoko su Franku ir patenkinta išsivadavo iš jo glėbio, nes grojant jausmingą dainą jaunasis gydytojas taip spaudė ją prie krūtinės, kad tarp jų nė pašto ženklo nebūtum įkišęs.

Suprakaitavusi nuskubėjo prie durų, bet Keitė aplenkė ją.

– Ko pageidaujat? – šaltai paklausė vyro elegantiška vakarine eilute, paskui atsiprašydama nusišypsojo. – Ak, kvailas klausimas! Jūs tikriausiai vadybininkas iš Otago Daily Times . Prašom vidun.