Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Kai jis taps pilnametis, galit paprašyti, kad išmokėtų pusbroliui pažadėtą dalį, – pasiūlė advokatas.

Keitė buvo tikra dėl Bilo Džono teisingumo jausmo, jis taip ir padarytų, bet kol kas Bilas buvo dar vaikas.

Keitė turėjo ir savų lėšų. Dailininkės Keitės Makdauel akvarelės buvo labai populiarios. Dabar ji pati rūpinosi pardavimu. Nenorėjo būti priklausoma nuo galerijos savininko ar pardavėjo. Klientai galėdavo bet kuriuo metu apsilankyti jos dirbtuvėje Princų gatvės name.

Keitė galėjo džiaugtis, jei ne rakštis, kartinanti gyvenimą. Tai jos posūnis Valteris! Kad ir kaip stengėsi duoti meilės, kurios šis niekada nebuvo patyręs, viskas veltui! Jos jausmai atšokdavo nuo jo kaip žirniai nuo sienos. Jis ėjo per gyvenimą paniuręs ir užsispyręs. Geriausiai jausdavosi kaime, Opoho fermoje. Vos penkiolikos jis metė mokyklą ir kartais savaičių savaites lindėdavo ten. Kadangi su Džeine Keitė nesišnekėjo, tai ir nežinojo, ką jis ten veikia. Bet moteris jautė, kad jam ten patinka, kad jis iš prigimties fermeris, priešingai nei Bilas Džonas. Net jei sūnus nestudijuotų medicinos, pasirinktų ką nors kita. Šis berniukas neaugins avių, tai buvo aišku. Todėl Keitė manė radusi išeitį, kaip išspręsti palikimo klausimą. Ji turėjo pranešti savo sprendimą Valteriui.

Proga pasitaikė vieną šaltą birželio vakarą. Bilas Džonas buvo pakviestas į Kristinos Kramer gimtadienį, todėl jo nebuvo namie. Lauke staugė vėjas, o Princų gatvės namų svetainėje jaukiai liepsnojo židinys. Keitė paruošė nedideles šventines vaišes: ėriena buvo vienintelis patiekalas, kuris jai puikiai pavykdavo. Ji norėjo pranešti Valteriui žinią malonioje atmosferoje. Aišku, reikės palaukti Bilo Džono dvidešimt pirmo gimtadienio, bet kadangi gerai pažino posūnį, Keitė tikėjosi, kad jos planui jis pritars. Valteris kaip tik buvo grįžęs iš fermos. Kaip visada valgė tylėdamas ir užsisklendęs, rodėsi, nė nesupranta, kiek pastangų įdėjo pamotė. Ant stalo buvo pastatytas net butelis vyno.

Tylėdamas Valteris įsipylė taurę. Iš to, kaip ją išlenkė, Keitė suprato, kad tai ne pirmoji vyno taurė jo gyvenime.

– Valteri, ar norėtum ir vėliau dirbti senelio fermoje? – pasiteiravo ji tylinčio vaikino.

Valteris pašaipiai pažvelgė į ją savo mėlynomis akimis.

– Kas per klausimas? Ar tai koks žaidimas?

– Ne, norėčiau žinoti, ar įsivaizduoji save kaip Opoho fermerį.

– Ne, neketinu būti Bilo Džono tarnas.

– Aš klausiu tavęs, ar nori perimti fermą, kai Bilui Džonui sueis dvidešimt vieneri.

Valteris pašaipiai nusikvatojo.

– Kam tu mane erzini? Ar jauti malonumą?

Keitė sukluso. Kas čia per tonas? Ji taip seniai su juo nesišnekėjo! Negi jis nenori suprasti, ką ji mėgina jam pasiūlyti?

– Paklausyk, Valteri, senelis pagalvojo apie judu abu. Kiek pažįstu Bilą, jis laikysis savo ketinimų. Jis nori tapti gydytoju, vadinasi, tu galėsi perimti fermą.

Užuot apsidžiaugęs Valteris pratrūko.

– Meluoji! – sušuko jis. – Esi prakeikta melagė. Senelis viską paliko tavo sūnui. Aš likau tuščiomis rankomis. Kodėl jau kelinti metai pasakoji, kad jis pagalvojo apie mus abu? Tavo mažius gavo viską.

Keitė norėjo paprieštarauti, bet Valteris užriko:

– Liaukis melavusi! Žinau, įkalbinėjai senelį, kad galvotų tik apie savo numylėtinį ir nusuktų mano palikimo dalį. Teta Džeinė seniai man atvėrė akis. Prisipažink pagaliau! Ji matė testamentą. Man ten nieko neužrašyta, o tu visą laiką mane mulkini, kad neputočiau. Nekenčiu tavęs! Neapkenčiau nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau! – Jis pašoko nuo stalo ir išbėgo iš kambario.

Atsigavusi nuo išgąsčio Keitė ėmė ieškoti vaikino. Jis buvo užsidaręs savo kambaryje. Ji pasibeldė, tačiau jis neatsiliepė. Nėra prasmės įtikinėti, mąstė ji nuliūdusi. Džeinė sukurstė vaikinuką. Pirmiausia jis turi nusiraminti. Tada aš jam paaiškinsiu, kas iš tikrųjų vyko prie senelio mirties patalo.

Kitą rytą Keitė nustebo – Valteris nepasirodė pusryčių. Jis visuomet keldavosi anksti, o Bilas Džonas jau seniai buvo mokykloje. Apie pietus ji pasibeldė, bet neišgirdo nė garso. Moteris atsargiai paspaudė durų rankeną. Kambarys nebuvo užrakintas. Iš pirmo žvilgsnio Keitė suprato, kad Valteris dingęs. Nebuvo jo drabužių ir mėgstamiausių daiktų.

Tikriausiai patraukė pas Džeinę, ėmė save raminti. Bet jo nebuvo ir ten.

Džeinė įgėlė:

– Jo čia nėra. Ar dabar patenkinta? Išvijai vargšą vaikiną ir iš namų.

Keitė buvo kaip apdujusi. Valteris taip ir neatsirado: ji išmėgino viską, kad sužinotų, kur jis slepiasi, bet neužtiko nė pėdsako.

Danidinas, 1935 m. sausis

Kur gyvena posūnis, Keitė sužinojo visiškai atsitiktinai.

Ji vos galėjo patikėti, nors kelis kartus perskaitė Bilo Džono laišką.

Sūnus jau tris mėnesius studijavo mediciną Londone. Keitė nenorom išleido jį į Europą. Bet dar sunkiau su juo atsisveikinti buvo Kristinai Kramer. Kai jos tėvai žuvo per didžiulį žemės drebėjimą Neipyre, Keitė priėmė mergaitę pas save ir pamilo lyg dukterį. Tik viena jai kėlė rūpestį. Kristina kaip derva buvo prilipusi prie Bilo Džono ir žiūrėjo į jį kaip į būsimą vyrą.

Keitė atsiduso. Slapčia tikėjosi, kad Londone Bilas susipažins su mergina, kuri geriau jam tiks. Ji nenorėjo, kad sūnus apsispręstų vadovaudamasis klaidingais sumetimais. Likus kelioms dienoms iki išvykimo jis prisipažino:

– Negaliu jos palikti vienos!

– Kodėl ne? – paklausė Keitė.

Bilas Džonas kiek patylėjęs tarė:

– Sako, jei ją paliksiu, ji nusižudys!

Keitė paaiškino jam, kad grasinimas negali būti santuokos pagrindas, kad jis visą gyvenimą graušis, jei nevyks į Londoną.

– O ar nesigraušiu, jei ji iš tikrųjų nusižudys? – paprieštaravo jis.

Keitė pažadėjo prižiūrėti Kristiną ir nuramino:

– Ji nenusižudys. Patikėk!

Visa tai ji vėl prisiminė dabar, dar kartą perskaičiusi laišką.

– Ką jis rašo? Sakyk, ką jis rašo! – nekantriai reikalavo Kristina. Ji trukdė Keitei skaityti, nors vakar pati gavo laišką nuo Bilo.

Laiškas buvo kupinas gyvenimo džiaugsmo, tad Keitę vertė šypsotis. Ypač skaitant tą vietą, kur jis aprašinėjo nuostabaus grožio bendramokslę iš Kraistčerčo. Tačiau labiausiai nustebino šios eilutės:

Regis, mačiau Valterį, bet kai pradėjau vytis, jis perėjo į kitą gatvės pusę ir dingo minioje. Esu įsitikinęs – tai jis. Būčiau pažinęs iš tūkstančio. Su juo buvo moteris, ji stūmė vaikišką vežimėlį. Gaila, būčiau paklausęs, kodėl jis mus paliko.

Keitė mėgino neparodyti susijaudinimo, bet Kristina jau pastebėjo.

– Kas atsitiko? Gal jam kas nors negerai?

– Nėra priežasties jaudintis! – atsakė Keitė sausai.

– Sakyk man tiesą! Kažkas juk atsitiko.

– Bilas Džonas mano, kad gatvėje matė Valterį, – atsakė Keitė dūsaudama.

– Bet tas žmogus negrįš, ar ne? Džiaukis, kad jis dingo! Niekada negalėjau jo pakęsti, – ramiausiai išklojo Kristina.

Keitė nusprendė baigti pokalbį.

– Ruoškis, Kristina. Netrukus važiuosim į Pakeha , – tarė ji ir sulankstė laišką.

Neramiai plakanti širdis išdavė, kad žinia apie Valterį Londone ją sujaudino.

Ošen Grovas, 1939 m. vasaris–1940 m. lapkritis

Penkiasdešimtąjį savo gimtadienį Keitė sutiko Pakeha name. Į Ošen Grovą ji pasikvietė kelias drauges. Ji vis dar vadino šią vietovę Tomahauku, kaip kadaise jai pasakė Bilas.

Slapčia ji tikėjosi, kad Bilui Džonui, ką tik iškeptam gydytojui, pavyks laiku grįžti į namus. Jis rašė, kad stengsis iš visų jėgų. Jis ketino nustebinti Kristiną, kurios, regis, labai ilgėjosi.