Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Jiems kinkuojant keliuku namo link, nuo verandos pamojo Stivenas. Ant jo kelių sėdėjo Bilas Džonas. Jis susijaudinęs sušuko:

– Mama! Mama!

Bet Keitė tegalėjo nusvirduliuoti iki lovos. Paniro į gilų miegą iki kitos dienos pietų.

Kai atsikėlė, Tula buvo dingusi.

– Pamaniau, gal bus geriau, jei jos nebematysi, – atsakė Stivenas išsisukinėdamas nuo tiesaus atsakymo.

Jų pokalbį nutraukė atbėgęs Bilas Džonas. Jis tinkleliu pagavo drugelį. Keitė išskėtė rankas, kad sėstųsi jai ant kelių, bet vaikas užsirabždino, žinoma, Stivenui į skreitą. Tas apžiūrėjo besiblaškantį drugelį ir pasiūlė perverti smeigtuku – pradėti rinkti drugelių kolekciją.

O Keitė nusišypsojusi tarė:

– Aš turiu geresnį sumanymą.

Ji paėmė Bilo Džono tinklelį ir nuostabaus grožio drugį paleido į laisvę. Sūnaus veidas ištįso.

Turiu žiūrėti, kad vaikas pernelyg neprisirištų prie Stiveno, pagalvojo Keitė. Ypač kai akies krašteliu pastebėjo, kokiu piktu žvilgsniu šią sceną stebi Valteris. Berniukas nedrąsiai priėjo prie Stiveno.

– Tėti! – tarė išdidžiai. – Tėti, mano anglų kalbos darbas geriausias klasėje!

Nelaukdamas atsakymo jis išsitraukė iš mokyklinio krepšio sąsiuvinį, kad parodytų Stivenui pavykusį darbą. Bet šis nė nepažvelgė jo pusėn.

– Tu šaunuolis! – pagyrė Keitė ir norėjo paimti sąsiuvinį, bet Valteris nedavė.

Moteris atsiduso.

– Ar tau nereikia į darbą? – pasiteiravo Stiveno, vis dar žaidžiančio su Bilu Džonu.

– Opa opa jojau, nukritęs vaitojau, įkritau į griovį, ten kažkas mauroja, jei įkrisiu pelkėn… – dainavo jis, o mažylis spiegė iš džiaugsmo.

Stivenas nė nepastebėjo, kaip Valteris nusivylęs nudūlino į savo kambarį, liūdnai pagalvojo Keitė.

– Ne, šiandien liksiu namie. Visur tas bjaurus gripas. Nenoriu užsikrėsti.

Pagaliau Keitė suprato – Stivenas Maklynas griebiasi bet kokio preteksto, kad tik išvengtų darbo.

– Bilai Džonai, eik pažiūrėti, ką veikia Valteris! – tarė Keitė ir piktai sužaibavo į vyrą akimis. – Stivenai! – sušnypštė, kai jie liko vieni. – Jei dar kartą primuši Valterį arba žeminsi kaip ką tik, mes išvažiuosim! Supratai?

Stivenas sutrikęs pažvelgė į ją, paskui sumurmėjo:

– Gerai, pažadu – nebeliesiu to velniūkščio.

– Ir dar kai ką pažadėk.

– Ko tik pareikalaus princesė!

– Daugiau negerti nė lašo.

– Puiku!

– Ir nuo šiol aš eisiu į kontorą ir rūpinsiuos verslu!

– Puiki mintis. Tada aš galėsiu numigti pogulio, – atsakė jis smagiai.

Apija, 1923 m. sausis

Keitė sėdėjo kontoroje palinkusi prie knygų, kaip beveik kasdien. Bet šiandien ji nežinojo, ko griebtis, nes viskas supuolė į krūvą: blogas derlius, po žmonos mirties dvasiškai palūžęs Otas Breneris, vis didėjantis vyro potraukis prie alkoholio ir malonumų. Eidamas pas tamsiaodes gražuoles Stivenas gerokai pasisemdavo iš įmonės kasos. Nebuvo jokios vilties. Plantacija nedavė tiek pelno, kiek reikia!

Dūsaudama ji padėjo knygą į šalį, stengdamasi išstumti niūrias mintis. Mąstė apie savo sūnų. Bilas Džonas – jos pasididžiavimas. Septynerių metų berniukas buvo geriausias mokinys klasėje. Viskas, ko jis imdavosi, puikiausiai pavykdavo. Berniukas paveldėjo tėvo žavesį ir lipšnų būdą. Visi jį mylėjo. Visi, išskyrus Valterį.

Ir kaip jį mylės, jei Stivenas bendrauja su Bilu Džonu, drauge daro tai, ko niekada nedarė su savo sūnumi, mąstė Keitė. Jie keliauja į kalnus, važiuoja žvejoti ir net turi bendrą valtį. Valterio į tas išvykas niekada neima.

Valteriui buvo vienuolika metų, ir jis apsimesdavo, neva tos pramogos jo nedomina. Jis nuolat praleidinėjo pamokas. Regis, jo visiškai nejaudino, kad tėvas už bausmę uždaro jį kambaryje ir neduoda valgyti. Stivenas jo nebemušdavo, bet Keitė suprato, kad nekreipdamas į berniuką dėmesio žeidžia ne mažiau.

Vis dažniau Valteris vienas nuklysdavo į uostą. Kartais trokštu, kad jis įliptų į vieną iš laivų ir niekada negrįžtų, galvojo Keitė ir gėdijosi tokių minčių. Ji jautėsi nevykėlė. Praėjo beveik ketveri metai, o jai taip ir nepavyko bent kiek prie jo priartėti. Ir Bilas Džonas, anksčiau žavėjęsis Valteriu, ėmė vis labiau trauktis nuo pusbrolio. Jis turėjo kitų draugų.

Keitė vėl įniko į knygas. Nieko nebus. Jei nori toliau dirbti, reikia kredito. Rezervai išnaudoti, sąskaitose vyrauja raudonai užrašyti skaičiai. Šiandien reikės rimtai pasikalbėti su Stivenu.

Sugniužusi ji užvertė sąskaitų knygas ir nuėjo į namus. Kartais gailėdavosi, kad visiškai nedalyvauja bendruomenės gyvenime, bet tiesiog neturėdavo laiko. Jei nesidarbuodavo dėl plantacijos, rūpindavosi vaikais. Nuo tada, kai atvyko čia, nenutapė nė vieno paveikslo.

Namie pavargusi atsisėdo ant kėdės ir dar kartą pažvelgė į uostą. Jis žavėjo taip pat kaip anksčiau. Jei plantacijos nebegalima išgelbėti, užsidirbsiu duonos kąsnį piešdama, guodė ji save.

– Kur dėdė Stivenas? – paklausė sūnaus pabrėždama žodį „dėdė“. Ji jokiu būdu nenorėjo, kad jis vadintų Stiveną tėčiu.

– Išvažiavo į plantaciją, bet manęs neėmė kartu, – atsakė Bilas Džonas raukydamasis.

– O kur Valteris?

– Neturiu supratimo!

– O Kėja?

Kėja buvo viena iš Brenerio dukterų, pastaruoju metu ji rūpinosi namų ruoša. Labai miela mergaitė, nors ir nepaveldėjo Loanos egzotiško grožio. Rūstokais veido bruožais ji labiau priminė tėvą. Buvo šviesios odos, apkūni, užtat maloniausias žmogus, kokį gali įsivaizduoti. Kėja mylėjo ir saugojo savo gražuolę jaunesniąją sesutę kaip perekšlė viščiuką.

– Ji išvažiavo kartu į plantaciją, nes nori pasimatyti su tėvu ir seserimi.

– Suprantu, – atsakė Keitė. – O ką mes darysim? Gal ko paruošti valgyti?

Bilas Džonas nusišypsojo.

– Geriau nereikia, mama!

Keitė atsiduso. Ji nebuvo gera virėja. Atnešė šviežių vaisių ir pasistengė neparodyti susirūpinimo, iš ko reikės gyventi.

Palinkėjusi Bilui Džonui labos nakties, Keitė ruošėsi ramiai išsimiegoti. Ji pažino Stiveną, todėl žinojo, kad plantacijoje jis pasigers, išsimiegos ir grįš tik rytoj ryte.

Viduryj nakties Keitė pabudo nuo dundėjimo. Kai pajuto, kad miegamajame kažko esama, jai burną užspaudė ranka.

– Ponia Keite, tai aš, neišsigąskit! Padariau siaubingą dalyką. – Taręs tuos žodžius Otas Breneris atitraukė ranką nuo jos burnos.

Keitė atsigręžė į jį. Mėnesienoje veidas buvo pilkas kaip pelenai.

– Kas atsitiko?

Ją ėmė pykinti. Dvokė krauju.

– Aš jį užmušiau kaip nusususį šunį. Kaip nusususį šunį! – košdamas pro dantis kartojo Breneris.

Tik kai Keitė čiupo jį už pečių ir papurtė, liovėsi.

– Ką užmušėt?

– Tą kiaulę! – sumurmėjo jis. – Tą girtą kiaulę!

– Breneri, kas atsitiko? – vėl suriko Keitė.

Jis sureagavo.

– Išgirdau šaukiant Kėją ir nuskuodžiau į trobelę. Ji klykė iš visos gerklės: „Sina, jis nusitempė Siną!“ Pasiėmiau ginklą ir ėmiau šaukti Siną. Išgirdau kažką inkščiant. Prisėlinau arčiau. Ten pamačiau savo mažylę. Ji gulėjo krūmuose suplėšytais drabužiais. Išniekinta. Jis žiūrėjo į ją iš viršaus ir vogravo girtu balsu: „Tavo tėvas neateis. Tu priklausai man!“ Tada ir smogiau šautuvo buože jam per galvą, trankiau tol, kol jis sukniubo ir padvėsė savo kraujyje. Nemačiau jo veido, bet savo dukters veido nepamiršiu, kol būsiu gyvas, – Breneris ėmė nesivaržydamas kūkčioti. – Po galais, juk ji dar vaikas!