Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Paimsiu jį ir nunešiu į lovą! – sušnabždėjo Stivenas.

Keitė leido padėti. Vyras taip atsargiai paėmė sūnėną ant rankų, kad vaikas nė nepabudo. Jis nusekė paskui Keitę laiptais aukštyn ir paguldė berniuką į lovytę.

Grįžęs į verandą kurį laiką tylėjo.

Ar tai iš tikrųjų Stivenas? Kur dingo jo cinizmas, noras įžeisti ir įskaudinti, mąstė Keitė. Paskui paprašė papasakoti apie plantaciją.

Stivenas kiek pamąstęs tarė:

– Tave tikriausiai domina paskalos. Na, Breneris trečią kartą tapo seneliu, nors jo jauniausia duktė tik aštuonerių metų. O gydytojas Volrabė meilinasi vienai jaunai anglei.

– O kaip mūsų mielojo Brenerėlio sveikata?

– Jis paseno! – negailestingai atsakė Stivenas.

Keitė pastatė ausis. Štai ir vėl išlindo Stiveno panieka žmonėms.

– O kur Valteris?

– Liko su mano ekonome. Klausiau, ar plauktų kartu į Naująją Zelandiją, bet jis nė už ką nenori susitikti su seneliu.

– Gerai jį suprantu! – išsprūdo Keitei.

– Valteris sunkus vaikas. Dabar jam septyneri. Manau, jam stinga motinos. – Stivenas įdėmiai pažvelgė į Keitę.

Ši suspaudė lūpas. Stiveno elgesys su jos sūnumi padarė jai didelį įspūdį, bet, kita vertus, iš kur gali žinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų pasikeitė. Be to, buvo svarbesnių dalykų, buvo kliūtis, kurios niekada niekas neįveiks. Ji mylėjo Bilą ir visada mylės.

– Stivenai, net jei aš sutikčiau, kai kas visuomet stovėtų tarp mūsų.

– Žinau, mano brolis!

Keitė linktelėjo.

– Niekada nesigulsiu į lovą su kitu. Ar tu su tuo susitaikytum, Stivenai?

– Taip, žinoma. Bet gal tu kada nors pakeisi savo nuostatą.

– Tavimi dėta nepuoselėčiau jokių vilčių, – skubiai atsakė Keitė.

– Manai, esu toks naivus – tikiuosi, jog tu mane kada nors pamilsi? Ne, miela Keite, nesu toks įžūlus, užtat esu pasiryžęs tenkintis tuo, kad pasirūpinsi mano sūnumi. O aš tavo mažajam Bilui būsiu geras tėvas! Sandėris, naudingas abiem pusėms!

– Vadinasi, nereikalausi iš manęs gultis į lovą?

– Jei tu man nedrausi retkarčiais apsilankyti rudaodės gražuolės namuose. Žinoma, diskretiškai.

Vidinis balsas perspėjo Keitę, kad nė negalvotų apie tą keistą pasiūlymą, bet ji nesiklausė. Tik galvojo, kad netrukus neturės už ką nupirkti pieno ir duonos…

– Leisk pagalvoti iki rytojaus! Noriu per naktį pamąstyti.

– Gerai, – tarė jis ir atsisveikino.

Keitė pusę nakties nejudėdama išsėdėjo verandoje. Retkarčiais suurgzdavo pilvas, bet užuot suvalgiusi paskutinę duoną ji išgėrė likusį vyną, skrandyje išplito maloni šiluma. Staiga gyvenimas Samoa pasirodė rožinis kaip saulėlydis Apijoje.

Kai pagaliau ji krito į lovą, prieš užmiegant ausyse nuskambėjo vyro balsas. Žiūrėk, juk jis nėra toks blogas. Jis tave aprūpins.

Kitą rytą Stivenas grįžo į Pakeha nešinas pintine. Bilas Džonas jį pamatęs nubėgo pasitikti išskėtęs rankas ir karksėdamas:

– Pasakas pasakoti!

Keitės galvoje karštligiškai sukosi mintys. Regis, Bilui Džonui Stivenas patinka. O aš galbūt galėsiu duoti meilės sutrikusiam Valteriui, jos šiam vaikui taip stinga. Bet ar Stivenas iš tikrųjų pasikeitė ar tik apsimeta?

Iš pintinės jis iškrovė pieno, duonos, vaisių ir kelis skanėstus. Keitei net seilė nutįso. Ji neilgai svarstė. Ėmė vaišintis.

Kai Bilas Džonas pagaliau nuskuodė pas Kramerius pažaisti su Kristina, Keitė apsisprendė.

– Važiuosiu su tavimi. Bet pirma parduosiu Pakeha , tai bus mano kraitis.

– Ne! – griežtai pasipriešino Stivenas. – Užrakink gerai ir palik! Niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas. Gal tau dar prireiks to namo.

Tą akimirką Keitė susigraudino, nes jis atspėjo jos didžiausią norą. O po kelerių metų ji dėl to labai stebėjosi.

Išvykimo dieną uoste stovėjo ir mojavo tik Kramerių šeima. Kristina verkė ir garsiai šaukė Bilą Džoną, o šiam jos sielvartas visiškai nerūpėjo. Denyje jis rado tiek daug įdomių dalykų, kad net pamiršo paskutinį kartą pamoti savo mažajai draugei.

Pakeha namo raktą Keitė paliko Krameriams ir pažadėjo, kad namas atiteks jiems, jei ji nuspręs visam laikui pasilikti Apijoje.

Keista – kai Danidinas dingo tolyje, Keitė žinojo, kad vieną dieną grįš.

Akies krašteliu ji stebėjo kaip Stivenas laiko ant rankų Bilą Džoną, o šis susijaudinęs rodo į žuvėdras, lydinčias laivą į atvirą jūrą. Kas jų nepažįsta, palaikytų tėvu ir sūnumi, perskrodė mintis.

– Šiandien ryte į viešbutį užsuko tėvas. Pasiūlė daug pinigų, kad tave ir Bilą Džoną palikčiau čia. Aš atsisakiau! Atsisveikindamas jis palinkėjo, kad mane velnias nujotų! – sušnabždėjo Stivenas Keitei į ausį.

Ar ji kada nors jam atsilygins už tai, kad pasipriešino tėvui? Juk senasis Maklynas už tai jį galutinai atstūmė.

Bent jau pamėgins atsilyginti. Bus gera motina Valteriui!

Apija, 1918 m. gruodis

Apijoje Keitės grįžimas buvo audringai atšvęstas. Visi, kurie prieš ketverius metus liūdni stovėjo prieplaukoje, vėl raudojo, tik šį kartą iš džiaugsmo!

Brenerį buvo sunku bepažinti. Jis buvo nuplikęs, dar storesnis nei anksčiau, vešli barzda susitaršiusi. Bet jo begalinis nuoširdumas liko koks buvęs.

Loana, jo žmona, tuoj pat puolė prie Bilo Džono.

– Neįtikėtina! – kartojo ji ir vis taikėsi išplėšti vaiką Stivenui iš rankų, bet berniukas buvo tvirtai įsikibęs į dėdę. Žmonių būrio keliamas triukšmas jį baugino.

Keitė beprotiškai džiaugėsi senuoju prieglobsčiu. Bet kai peržengė slenkstį, iš karto prablaivėjo. Namai skendėjo purve.

Čia buvo begalė darbo. Nenuostabu, kad viskas taip, pagalvojo Keitė, kai Stivenas jai pristatė Tulą, labai gražią ir visai jauną samojietę. Žvilgsnis, merginos mestas į šeimininką, Keitei iš karto pasakė, kad tai ne tarnaitė, o draugužė. Kraujas gyslose sustingo ne todėl, kad jis palaiko intymių ryšių su čiabuve, bet kad Tula dar visai vaikas.

Keitė pamėgino susitvardyti ir draugiškai pasisveikino su mergaite. Svarstė, ar Valteris visą laiką buvo tik su Tula.

– O kur Valteris? – paklausė tarsi tarp kitko.

– Mokykloje, – atsakė Tula.

– Prašom pagaminti vištą! – paliepė Stivenas ir galvos mostu parodė, kad Tula išeitų.

Stiveno mylimoji netarusi nė žodžio pasuko viralinės link.

– Jei nepatinka, galim ją išvaryti! – pasiūlė Stivenas.

– Dėl Dievo meilės, ne! – Keitė neketino mesti mergaitės į gatvę. – Stivenai, kiek metų Tulai?

– Aštuoniolika!

– Meluoji!

– Paklausk pačios, jei netiki!

Keitė atsiduso. Ir kodėl aš taip juo nepasitikiu? Salos moterys iš tikrųjų atrodo jaunesnės nei yra.

Kai iš mokyklos grįžo Valteris, Keitė jau buvo įsikūrusi savo senajame kambaryje, o Bilui Džonui įrengusi kambarėlį greta, dabar jis ten miegojo po pietų. Išgirdusi posūnio balsą moteris susijaudino. Tikiuosi, jis mane pripažins, pagalvojo skubėdama pasitikti.

– Labą dieną, Valteri! – pasveikino septynmetį berniuką pabrėžtinai draugiškai, bet šis tik niūriai stebeilijo į ją. Aukštas, šviesiaplaukis, garbanotas, labai gražus berniukas, turėjo pripažinti Keitė. Tik jai nepatiko niekinamai patemptos lūpos. Jis priminė Stiveną. – Pietūs paruošti!

Keitė mandagiai pakvietė jį į verandą. Valteris kritiškai nužvelgė ją nuo viršaus iki apačios.

– Neturi teisės man įsakinėti! – sušuko jis ir nuskuodė pro ją į viršų.

Netrukus Keitė išgirdo garsų plūdimą. Tai buvo Stiveno balsas. Šiek tiek vėliau berniukas kaprizinga veido išraiška nulipo žemyn. Ant skruosto degė vyriškos rankos žymė.