Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Keitė visą naktį skaitė. Kūkčiojo skaitydama apie meilę ir mirtį, tai priminė jai savo pačios netektį. Sielvartas visiems laikams praradus Bilą padarė ją jautresnę tragiškam Anos likimui. Keitė vis labiau gilinosi į senelės istoriją ir užmiršo viską aplinkui. Brėkštant rytui jautėsi visiškai išsunkta, užtat įsikibo vienos guodžiančios minties: reikia gyventi meile, kuri net ir po Bilo mirties stiprins ir saugos. Taip, abejonių nebuvo. Jos ausyse aidėjo Bilo juokas, raminantis balsas, ji jautė jo rūpestį ir gyvenimo džiaugsmą. Žinojo, kad tai ją lydės iki gyvenimo pabaigos.

Su kokiu malonumu ji pasidalytų su juo savo jausmais, papasakotų apie jo nuostabią senelę Melani ir nelaimingą tėvą Polą, kuris niekada nesijuokė ir kartą apspjovė jos senelę. Ir apie siaubingą žmogžudystę!

Keitė nujautė, kodėl Polas Maklynas taip nekenčia moterų. Tikriausiai jis nuoširdžiai tikėjo tėvo Filipo skleidžiamu šmeižtu apie mamą – Melani. Gal dėl to ir liudijo tėvo naudai?

Vargu ar Polas Maklynas būtų pritaręs žmogžudystei. Tikriausiai visus tuos metus jis puoselėjo neapykantą motinai, nes jautėsi kaltas. Todėl ir nekentė Keitės senelės, kuri, jo manymu, paskatino Melani pasipriešinti vyrui. Keitė sumojo, kad Polas ją atstūmė tada, kai sužinojo, kieno ji vaikaitė. Todėl ir negailestingai persekiojo.

Jei tik Bilas būtų žinojęs, kaip glaudžiai susijusios mūsų gyvenimo istorijos, šmėstelėjo mintis. Keitė gailėjosi, kad jis niekada nesužinos, kokia nuostabi moteris buvo jo senelė. Mūsų kūdikis – Anos Peters ir Melani Maklyn palikuonis! Nors ši mintis guodė, moterį perskrodė ledinis šaltis. Juk dar buvo prakeiksmas, tas nelemtas maorės prakeiksmas. Ji greitai permetė akimis tą vietą Anos dienoraštyje. Tarsi galėtų pabėgti nuo žiauraus likimo. Protas nenorėjo tikėti ta nesąmone, bet širdis taip daužėsi, kad, rodos, plyš.

Kai po tos nakties ankstyvą rytą pajuto tempimą pilvo apačioje, Keitė ėmė melstis, kad jai būtų leista pagimdyti kūdikį. Pajuto baisų šaltį. Krėtė drebulys, paskui užplūdo karščio banga. Aštrus skausmas krūtinėje gniaužė kvapą.

Ji vis galvojo apie užkeikimą. Kai skausmai tapo nepakeliami, o šaltis vis labiau kaustė, ji sušnibždėjo žodžius, kuriuos senelė ištarė mirties patale:

– Mūsų šeima turi gyventi!

Keitę pykino. O mintis, kad nuo jos dabar priklauso, ar Kristiano šeima turės palikuonių, prislėgė baisiu svoriu, grasinančiu sunaikinti.

Esi stipri, kartodavo senelė. Juk pažadėjau jai. Turiu pagimdyti kūdikį, įtikinėjo save Keitė, bet sopulys, šalčio ir karščio bangos pasidarė nepakeliamos, ir ji pasidavė.

Jei tas prakeiksmas, dėl kurio galiu netekti kūdikio, veikia, esu bejėgė. Tačiau jei vaikeliui bus leista gyventi, būsiu jam gera motina, ne gedinti savo vyro, o dovanojanti vaikui giedrą vaikystę. Jei šis kūdikis liks gyvas, prakeiksmas bus nugalėtas, suvaitojo ji iš paskutiniųjų.

Kai ryte Nora priėjo prie svainės lovos, ši buvo šlapia nuo prakaito ir murmėjo nesuprantamus žodžius. Nora tuoj pat pakvietė gydytoją.

Penkias dienas ir naktis Nora šluostė brolienei prakaitą, prausė, vyniojo į drėgnas vėsias paklodes, kad sumažintų karščiavimą. Keitė sirgo plaučių uždegimu ir buvo nugrimzdusi į snaudulio būseną.

Šeštą rytą atmerkė akis ir nesuprato kur esanti, paskui pastebėjo Norą. Ši iš nuovargio buvo užmigusi ant kėdės. Keitė žiūrėjo į svainę kupinu dėkingumo žvilgsniu. Nujautė, kaip jai padėjo Bilo sesuo. Paskui švelniai perbraukė ranka pilvą. Nebuvo reikalo klausti, kaip jos kūdikis. Žinojo, jis liko gyvas, nes šmėkla pasitraukė. Jautėsi taip, lyg būtų kovojusi su demonais ir pagaliau laimėjusi.

Danidinas, 1915 m. gruodis

Kai Princų gatvėje pasaulį išvydo Bilas Džonas Maklynas, stiprus rėksnys tamsių plaukų kuodu, visi be galo džiūgavo. Jei Keitė nebūtų seniai nusprendusi pavadinti sūnaus tėvo ir senelio iš motinos pusės vardu, būtų tai padariusi dabar. Mažylis – kaip iš akies luptas tėvas, pagalvojo Keitė, kai pirmą kartą paėmė sūnų ant rankų. Turi ir senelio Džono bruožų!

Nora taip pat iš karto pamilo mažąjį žmogutį, lepino motiną ir kūdikį kaip karalienę su karalaičiu. Pažadėjo brolienei, kad netrukus paseks jos pavyzdžiu. Ji svajojo turėti savą vaikelį. Tas noras kol kas nesipildė.

Trečią dieną po Bilo Džono gimimo Keitė išgirdo skambų balsą, siekiantį net jos miegamąjį.

– Ji gyvens Opohe tol, kol jam reikės jos priežiūros, o dabar leisk mane pas jį! – baubė Polas Maklynas.

Keitė žvilgtelėjo į lopšį, stovintį šalia lovos. Bilas Džonas saldžiai ir ramiai miegojo.

– Niekas tau neleis ten įsiveržti ir jos pasiimti. Tik per mano lavoną! – šaukė Nora.

Keitė apsivilko chalatą, įkišo kojas į šlepetes ir žengė į prieškambarį, kur vienas prieš kitą karingai įsisprendę stovėjo tėvas ir duktė.

– Keite, aš su juo susidorosiu. Grįžk ir atsigulk! – paliepė Nora.

Bet Keitė ramiai paklausė šešuro:

– Ko jūs čia atėjote?

Polas sutriko.

– Ko atėjau? Noriu pamatyti savo vaikaitį!

– Prašom! Jei laikysitės tyliai. Jis dabar miega, – atsakė Keitė.

Nora papurtė galvą. Savaime aišku, ji šito niekada nebūtų leidusi.

– Nebijok, Nora. Manau, jis elgsis kaip padorus senelis.

Keitė atidarė duris ir leido jam įeiti.

Polas Maklynas pirštų galais nutipeno prie lopšio. Jo šiurkštaus veido bruožai sušvelnėjo.

– Bilas! – sušnabždėjo jis. – Mano mažasis Bilas!

Keitė leido jam pasigrožėti kūdikiu, paskui pakvietė į svetainę. Nora stovėjo sargyboje prie durų. Regis, ji nepasitikėjo šiomis paliaubomis.

– Dėl ko ginčijotės prie durų? – paklausė Keitė.

Polas Maklynas tylėjo.

– Jis reikalauja, kad tu su Bilu persikeltum į Opohą! – Noros balsas drebėjo iš susijaudinimo.

– Niekada! – ryžtingai tarė Keitė.

– Taip jam ir pasakiau, o jis nenori nė girdėti!

Polas Maklynas perliejo dukterį piktu žvilgsniu.

– Jis mano vienintelis įpėdinis, todėl turi gyventi mano namuose, po mano stogu.

– O aš nenoriu gyventi po jūsų stogu. Jūs nekenčiat manęs. Ir aš pagaliau žinau kodėl! – tvirtai atkirto Keitė.

Polas ir Nora susižvelgė.

– Nora, neseniai sužinojau, kad tavo ir mano senelės buvo geriausios draugės. Tavo senelė nenusižudė. Tai niekšingas melas. Ji buvo nužudyta. Kai Melani, nuolat mušama savo vyro Filipo, pasipriešino, jis paprasčiausiai ją užmušė. Jis tvirtino, esą įvyko nelaimingas atsitikimas, ir skleidė šlykščius gandus apie žmoną. Neva Melani buvo jam neištikima – ne tik su mokytoju airiu, bet ir su moterimis, mano senele. Bet tai purvinas melas. Tavo senelis buvo nuteistas kalėti tik dvejus metus. O tėvas tvirtina buvęs šio nelaimingo atsitikimo liudytojas…

Keitei aštriai suskaudo skruostą. Polas Maklynas trenkė jai per veidą. Nora atsistojo iškėlusi ranką, tarsi ir jai grėstų antausis.

– Nieko kito iš jūsų nesitikėjau! – sušvokštė Keitė šešurui.

– Tu atiduosi man vaiką, įžūli moterie! Dėl manęs, gali nors dvėsti. Tavęs po savo stogu nepakęsiu, o berniukas priklauso man! – sušuko jis.

Tai taręs ryžtingai žengė miegamojo link, bet Keitė buvo greitesnė. Ji užstojo duris ir sušnypštė:

– Nedrįskit liesti mano vaiko!

– Tėvai, būk protingas! Leisk Keitei ir Bilui gyventi šiuose namuose, kai mes išvažiuosim. Galėsi bet kada aplankyti vaikaitį. Ar ne, Keite? – įsiterpė Nora. Jos balse buvo justi baimė.

Negi Polas mušdavo savo vaikus? Ta mintis kaip žaibas perskrodė Keitę, ir ji sugniaužė kumščius. Jos vaiko jis nežalos. Jo brutalūs auklėjimo metodai pakankamai pridarė žalos.