Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Kad pamilai mane? – išsigandusi paklausė Sofija.

– Ir tai pasakiau, bet pirmiausia – kad nebemyliu jos, kad mes netinkam vienas kitam. Lin yra linksma vakarėlių mergaitė. Žavinga, įspūdinga, sportiška buriuojanti mergaitė, bet man kai ko stinga. Aš jau pasirašiau skyrybų dokumentus. Lin išsikėlė pas tėvus. Štai ką norėjau tau pasakyti. Ir paklausti, ar negalėtume susitikti.

Širdis norėjo tikėti, o protas priešinosi iš visų jėgų.

– Džonai, turbūt man dar reikia laiko. Viskas taip painu. Noriu su tavimi būti sąžininga. Taip, aš tave irgi pamilau, bet tai ir baisu. Tai kitaip nei su Janu. Intensyviau ir pavojingiau. Nenoriu prarasti dar nespėjusi rasti.

– Sofija, aš galiu palaukti. Esu kantrus kaip angelas, kai žinau, kad einu teisingu keliu.

– Aš paskambinsiu, – pridūrė ji skubiai.

– Lauksiu! – atsakė jis ir pridėjo: – Bet jei kada ištiks nelaimė ar tiesiog reikės gero draugo, aš visada tavo paslaugoms. Nebūtina iš karto už manęs tekėti.

– Ačiū! – sušnabždėjo Sofija ir išjungė telefoną.

Prisiminus pokalbį širdis daužėsi krūtinėje. Juk jie prisipažino mylį vienas kitą!

Tomahaukas ir Danidinas, 1915 m. gegužė

Nors siautė audra, ši nemaloni gegužės diena buvo pati puikiausia nuo Bilo išvykimo. Keitė laiminga laikė rankose vyro laišką. Buvo perskaičiusi jį begalę kartų. Nora jį atvežė į Tomahauką.

– O dabar traukiam. Pareiga šaukia. – Nora savo svainę grąžino į realybę.

Keitė suvaitojo. Buvo sekmadienis. Niekur nepabėgsi.

Sekmadieniais Keitė eidavo į mišias ir šeimos pietus. Tokia buvo tradicija. Šeimos nariai jai buvo nemalonūs, išskyrus Norą ir Piterį, bet ką pagalvos žmonės, jei į bažnyčią susirinks ne visi?

Šešuras pasinaudodavo privalomais susitikimais, kad ją pakritikuotų. Jis visuomet turėdavo dėl ko papriekaištauti – tai dėl drabužių, tai dėl skrybėlės, tai dėl jos elgesio. Keitė tylėdama kęsdavo jo kalbas. Ją guodė mintis apie Bilą ir vaikelį. Per tą laiką įsitikino esanti nėščia. Mėnesinės visiškai dingo, krūtys veržė, kas rytą keliantis pykindavo. Vis dėlto ji to nesakė nė vienam žmogui. Net kai pastarąjį sekmadienį važiuojant karieta šešuras sušnypštė: „Kaip galima vesti moterį, kuri per sena, kad gimdytų vaikus!“ – ji tylėjo kaip užsiūta. Jis nesugebėjo jos išprovokuoti, kad atskleistų šią mielą paslaptį. Susivoks, kai ji pradės apvalėti.

Keitė dar kartą perskaitė mielus Bilo žodžius: „Kaip aš džiaugiuosi mūsų vaikeliu. Mieloji, tu padarei mane laimingiausią pasaulyje.“ Jis rašė, kad Australijos ir Naujosios Zelandijos pajėgų puolimas prie Galipolio praėjo sėkmingai. Bilas optimistiškai planavo netrukus grįžti. „Manau, turiu angelą sargą. Tereikia galvoti apie tave ir kūdikį, kad pasijusčiau nepažeidžiamas.“

Keitė atsiduso ir sukalbėjo trumpą maldelę. Kad tik Bilas nebūtų apsirikęs! Tada atsisuko į Norą, raginančią paskubėti.

– Ar galiu pirma patikėti tau paslaptį?

Svainė šyptelėjo.

– Kai taip palaimingai šypsaisi, spėju, kad čia kaltas ne vien laiškas. Matyt, turi kokią itin malonią paslaptį.

Keitė plačiai nusišypsojo ir stipriai apkabino Norą.

– Tik nesakyk tėvui!

– Tylėsiu kaip žemė!

– Ir ką?

– Turėsi persikelti pas mus, kad galėtume tave kaip reikiant palepinti.

– Malonu girdėti.

Keitė linksmai niūniuodama nužingsniavo paskui Norą prie karietos. Laišką ji paslėpė palto kišenėje. Per audrą, lietų ir ledinį šaltį jos patraukė į Danidino bažnyčią.

Šeima kaip visuomet susitiko po pamaldų. Staiga minioje kilo šurmulys. Keitė tai pastebėjo paskutinė – buvo pernelyg įsigilinusi į savo mintis.

Kai po mišių visi išgužėjo iš bažnyčios, Keitė išgirdo balsus:

– Tai žudikai, žudikai!

Keitė neįtarė, kad tie žodžiai skirti ir jai, bet kai Nora staiga tvirčiau sugniaužė ranką, pajuto pavojų.

Tik kai viena senė spjovė jai prie kojų, Keitė suprato: tai taikoma ir jai. Ką tai galėtų reikšti? Metusi žvilgsnį į piktdžiugišką šešuro veidą suprato, kad jis čia bus prikišęs nagus.

– Grįžk į Vokietiją! – pasigirdo neapykantos kupinas balsas.

Tarsi būtų pratrūkusi užtvanka – žmonės ėmė plūsti iš visų pusių.

– Kas žino, ar ji nėra šnipė!

– Reikia ją ištremti į Somso salą!

Vienas net subliuvo:

– Už kiekvieną paskendusį nužudyti po vieną vokietį!

Tik dabar Keitė suvokė, kas sukurstė žmonių neapykantą. Daugiau nei prieš savaitę ji pasibaisėjusi perskaitė Otago Daily Times : „Vokiečių povandeniniai laivai torpedavo britų garlaivį „Luzitanija“. Žuvo tūkstantis du šimtai žmonių.“

Moteris pajuto tempiama už rankos. Nora mėgino su ja išsiveržti iš minios, o Piteris užkirto kelią įžeidinėtojams piktai žybčiodamas akimis.

– Daugelį iš jūsų pažįstu nuo vaikystės, bet negaliu atleisti, kai liejat neapykantą ant nekaltos moters!

Paskui šnipštelėjo Keitei:

– Greitai lipk į karietą!

Bet ji nė nemanė to daryti. Nuo seno Keitė nekentė neteisybės, jau Apijoje narsiai kirtosi su poniomis. Nors buvo aišku, kad čia ne saujelė paskalų nešiotojų, o įsiaudrinusi minia, neketino bailiai slėptis. Atvirkščiai, ji prasispraudė pro spūstį ir piktai suriko:

– Nežinau, kas jums pasakė, kad esu vokietė. Nors turiu vokiškas šaknis, mano tėvai buvo Naujosios Zelandijos piliečiai. Aš čia gimiau ir užaugau, ir lygiai kaip jūs smerkiu garlaivio torpedavimą. Kodėl turiu vykti į šalį, kurios niekada gyvenime nemačiau? Esu viena iš jūsų, patinka jums tai ar ne. Jei norit atpirkimo ožio, ne ant tokios pataikėt!

Rėksniai nutilo. Kiti, kurie garsiai nešūkavo, pritarė jai. Keitė nusisuko ir iškelta galva įlipo į karietą. Šešuras jau sėdėjo viduje. Atrodė, plyš iš siuto.

– Niekaip neišmoksti laikyti liežuvio už dantų, ar ne?

Keitė jau ketino atsikirsti, bet įsiterpė Nora.

– Tėvai, gana! Gali manęs nemulkinti! Tu kaltas dėl šio incidento.

– Aš? Ar aš paskandinau laivą? – nusišaipė jis.

– Ne, bet tu pasinaudoji bet kokia galimybe, kad pakankintum ir pažemintum Keitę. Tikriausiai lakstei po miestą kiekvienam pasakodamas, kad esi priverstas šerti vokietę. Todėl nuo šiol Keitė gyvens pas mus!

– Taip, šitaip bus geriau kūdikiui, – tyliai ištarė Keitė.

– Tu laukiesi? – paklausė šešuras dusliu balsu.

Keitė linktelėjo. Polas Maklynas pasisuko į dukterį.

– Tai keičia padėtį. Jei ji laukiasi, gyvens pas mane. Vaikas yra paveldėtojas. Jis priklauso mano namams.

Keitė tylėdama papurtė galvą. Ji jau buvo apsisprendusi.

Danidinas, 1915 m. birželis

Princų gatvėje Keitė vėl ėmėsi piešimo. Vos nuliedavo akvarelę, Marta Obrajen išplėšdavo iš rankų. Už paveikslus ji prašydavo tiek, kad Keitei galva svaigo.

Be to, kad nebuvo Bilo, jos gyvenimą Danidine apkartino Piterio gautas pasiūlymas – pelningas postas Edinburge. Jis jau beveik apsisprendė sutikti. Kai tik baigsis karas, su šeima persikels į Škotiją.

Nora pasiūlė, kad kai jie išvyks ir grįš Bilas, tegu Keitė persikelia į namą Princų gatvėje. Būtų nuostabu, jei mano vaikas augtų name, kuriame užaugau aš, kur šėldavau, galvojo Keitė, ir šią naujieną tuoj pat parašė Bilui. Nors iš jo laiškų nebegaudavo, beveik kasdien rašydavo naujienas.

Birželį iškrito pirmasis metų sniegas. Keitė žvelgė pro dirbtuvės langą į šokančias snaiges ir iš anksto džiaugėsi čiuožinėjimu, kurį po pietų planavo Nora. Puiki žiemos diena!