Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Keite, juk jis galės lankyti Bilą, ar ne?

– Taip, galės! – atsakė Keitė ryžtingai stovėdama priešais šešurą. Šis nesiryžo jos nustumti. – Bet Bilas Džonas mano vaikas. Ir joks pasaulio teismas nenuspręs kitaip.

– Oho! – nusivaipė senis. – Nebūk tokia tikra! Vokiečių šnipės šiais laikais nėra itin vertinamos.

– Tėvai, tik nepradėk! – nusiminusi sušuko Nora. – Aš prisieksiu teisme, kad Keitė yra naujazelandietė motina, nenorinti, kad jos vaikas patektų į vaikus mušančio senelio letenas. Eik šalin nuo durų ir būk išmintingas! Tegul jie ramiai gyvena šiame name.

– Namas atiteks Džeinei, o šita dar pašliaužios pilvu. Gali būti tikra. Ji savo noru atiduos man vaikaitį. Priversiu ją badauti ir išvysiu iš šalies. Ji džiaugsis, kad vaikas rado prieglobstį pas mane.

Paskui jis išbildėjo lauk.

Nora lengviau atsidususi puolė Keitei ant kaklo ir sukūkčiojo.

– Plaukim kartu į Europą, Keite! Edinburge mes turėsim didelį namą. Škotams irgi patiks tavo paveikslai.

– Nora, karas dar nesibaigė. Regis, kurį laiką jūs dar liksit čia.

– Mes nebegalim laukti. Išplaukiam jau šį mėnesį. Vis ruošiausi tau pasakyti, bet širdis neleido. Todėl meldžiu – vykim kartu! Tėvas tavo gyvenimą pavers pragaru! Patikėk manimi! Ypač dabar, kai žino, kad atskleidei jo paslaptį. Sakyk – iš kur viską sužinojai?

– Mano senelė rašė dienoraštį.

– Jis tau šito niekada neatleis, – sumurmėjo Nora.

– Galbūt! – atsakė Keitė. – Bet aš norėčiau Bilą Džoną užauginti Naujojoje Zelandijoje. Ir aš dar turiu Pakeha .

– Jis atims iš tavęs tą namą, – baiminosi Nora.

– Ne, Bilas prieš išvykdamas davė jam pasirašyti raštą, kad jei kas atsitiktų, Pakeha priklausys man. Kai jūs iškeliausit, persikelsiu ten su mažyliu ir pasistengsiu tapydama apsirūpinti duonos kąsniu. Nesisielok, Nora, aš stipri. Aš pajėgsiu!

Laikas iki Noros kelionės praskriejo kaip ant sparnų. Dar prieš Kalėdas Varelių šeima pradėjo krautis daiktus.

Keitė paprašė Noros paskutinį sykį palydėti ją į Opohą, nes ketino pasiimti likusius savo daiktus. Svainei teko pademonstruoti visą diplomatijos meną, kad būtų įleista į namus. Keitė su Bilu ant rankų liko laukti prie durų. Ir pastebėjo, kad yra stebima iš antro aukšto. Regis, Polas norėjo slapčia pažvelgti į savo vaikaitį, bet kieme nepasirodė.

Atsisveikinimas su Nora ir Piteriu Keitei buvo skaudus. Vis dėlto ji išdrįso juodu palydėti į uostą. Kai laivas dingo iš akių, stipriau priglaudė sūnų prie krūtinės. Tada grįžo į Princų gatvę. Piteris jai patarė pagyventi name tol, kol atsikels Džeinė.

Grįžusi iš uosto pirmiausia pamatė vežimą, prigrūstą baldų. Keitė nustebo, o netrukus išvydo savo energingąją svainę.

– Ką jūs čia dar veikiat? – kandžiai paklausė Džeinė.

– Nežinojau, kad namas taip greitai turės kitą savininką, – šaltai atšovė Keitė.

– Turit valandą daiktams susirinkti. Paskui nenorėsiu matyti nei jūsų, nei jūsų vaikiūkščio. Supratot?

Keitė apdujusi krovėsi mantą, o Bilas ramiausiai pūtė į akį.

Netrukus nė neatsigręždama ji išdardėjo arklių kinkiniu į Pakeha . Važiuodama prisiminė pirmą kelionę į tą vietovę. Su Bilu… Keitė pajuto, kaip sudrėko skruostai, bet ryžtingai rankove nusibraukė ašaras. Negalima žvalgytis atgal. Svarbi tik ateitis!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija sukinėjosi aplink užrašus vis nedrįsdama paimti. Jau tris dienas jų neskaitė. Keitės likimas taip sugraudino, kad mergina net svarstė, ar nepaskambinus Džonui. Negi tapsiu laimingesnė sužinojusi, kas yra tas žmogus, su kuriuo dalijuosi palikimu, svarstė Sofija. Galbūt tiesa skausmingesnė už bet kokius spėliojimus.

Džudita savaitgalį praleido pas senelę. Ji mielai būtų pasiėmusi draugę, bet Sofija nematė prasmės bendrauti su senute, kuri tiki nelemtojo prakeiksmo galia. Taigi nusprendė verčiau apžiūrėti apylinkes. Sekmadienį apsilankė Larnačo pilyje ir su grupe nuvyko į Otago pusiasalį. Keliautojai iš viso pasaulio užkrėtė gera nuotaika. Ir vis dėlto išvyka Sofijos kaip reikiant neprablaškė, nors ji apžiūrėjo viską, ko troško širdis: ruonius, jūrų liūtus, geltonuosius pingvinus ir net milžiniškus albatrosus.

Turistų būryje ji jautėsi kitaip nei visi. Tie žmonės keliavo grynai dėl malonumo, o Sofija šioje šalyje užtruko įvykus nelaimingam atsitikimui. Vis dėlto ji ne itin ilgėjosi Hamburgo. Nors mėgo tą miestą, tėvynės meilės nejuto. Be to, neturėjo draugų, kurių pasigestų. Ji visada buvo vienišė. Du žmonės, kurių ji tuo metu ilgėjosi, buvo netoliese. Džudita ir Džonas!

Apimta vienišumo jausmo, Sofija kelis kartus ketino skambinti advokatui, bet prisivertė to nedaryti. Ji nusprendė susitikti tik tada, kai šeimos paslaptis netemdys juodu debesiu jos gyvenimo.

Mergina ryžtingai paėmė užrašus. Kai verandoje įniko skaityti, pastebėjo, kaip prie namo sustojo Džuditos automobilis. Apsidžiaugė pasimatymu su drauge ir suprato, kad su malonumu atideda skaitymą vėlesniam laikui. Keista, nusistebėjo, iš pradžių nekantravau kuo greičiau imtis Emos istorijos, kad rasčiau tą Holdeną, o dabar imu atidėlioti.

Sofija šoko pasveikinti draugės – ir persigando. Ši buvo išblyškusi kaip drobė. Įžengusi į verandą vaitodama sudribo į pintą krėslą.

– Jis mane persekiojo! – sumikčioji ji.

– Kas? – paklausė Sofija, nors žinojo, apie ką kalbama.

– Mačiau jo visureigį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Jis buvo su saulės akiniais, dar kepurė su snapeliu, bet būčiau pažinusi iš tūkstančio. Pasukau į aikštelę ir ėmiau laukti, bet jis nepasirodė.

– Esi tikra, kad tai jis?

– Žinoma, bet aš nieko nesuprantu. Kokį žaidimą jis žaidžia?

Sofija giliai atsiduso. Buvo nelengva nutylėti, kad juodojo visureigio vairuotojas prie durų paliko Emos istorijos lapus. Vairuotojas, kurio išvaizda sutapo su Džuditos nupasakota.

Reikia jos labui kuo greičiau perskaityti, nusprendė Sofija.

– Džudita, netrukus viskas išaiškės. Esu tikra, viskas bus gerai, – guodė ji.

– Ak, tu teisi. Nėra prasmės laužyti galvą. Važiuokim į Sent Klerą ko nors užkąsti. Pasak Džono, už kampo yra geras… – Džudita išsigandusi nutilo.

– Tiesą sakant, nėra ko baimintis, – šypsodamasi atsakė Sofija. – Mes viską išsiaiškinom. Kol ryšiuos pasielgti, kaip liepia širdis, turiu išsiaiškinti palikimo klausimą.

– Suprantu, – nusišypsojo Džudita.

– Žinai ką? Mieliau likusi čia kramsnočiau duoną, nes kai perskaitysiu Emos istoriją, žinosiu gerokai daugiau… – Išsigandusi Sofija prikando liežuvį. Na štai, ji prasitarė!

– Emos istoriją? Rodos, ji dingusi? – Džudita pažvelgė į ją skvarbiu advokatės žvilgsniu.

– Taip, žinoma… noriu pasakyti, kad gerokai daugiau žinočiau…

Ar šiuo negrabiu melu bus patikėta? Sofija nebuvo tikra. Ji pašoko nuo krėslo, pabučiavo Džuditą į skruostą ir išbėgo iš kambario.

Pirmiausia kyštelėjo ranką po lova, ištraukė Emos istoriją ir padėjo ant naktinio staliuko. Nebuvo didelio reikalo gilintis į tą istoriją, bet dėl Džuditos ji perskaitys. Dirstelėjusi į laikrodį pamatė, kad spės dar šį sekmadienį. Buvo tik keturios valandos.

Tomahaukas, 1917 m. spalis

– Bilai Džonai! – šaukė Keitė prieš vėją, bet sūnaus nė pėdsako!

Nėra pagrindo jaudintis, įtikinėjo save, nes nuo tada, kai Bilas Džonas išmoko vaikščioti savo tvirtomis kojytėmis, dažnai leisdavosi į kelionę. Kas gi galėjo atsitikti? Čia nebuvo laukinių gyvūnų, vandens jis bijojo ir iš viso buvo atsargus žmogeliukas.