Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Linksma moterų draugija jau buvo gurkštelėjusi alkoholio, kai Keitė pamatė ateinantį Bilą. Jis parodė, kad norėtų likti nepastebėtas. Motinai tai buvo be galo sunku: širdis tryško meile šiam išlakiam vyrui tamsiais garbanotais plaukais, kuris per ketverius studijų metus tapo kaip iš akies trauktas tėvas. Vis dėlto ji susivaldė, o Bilas prisėlino prie Kristinos ir apkabino.

Siauras melancholiškas merginos veidelis nušvito. Kristina tai juokėsi, tai verkė. Bilas nutempė ją nuo kėdės ir apsuko ratu.

Pagaliau paleido merginą ir pabučiavo mamą nuoširdžiai palinkėjęs sėkmės.

– Labai tavęs pasiilgau, – sušnabždėjo į ausį, o Keitė nenorėjo paleisti jo iš glėbio. Ji mėgavosi nepakartojama laimės akimirka.

Netrukus Bilas Džonas pradėjo dirbti Danidino ligoninėje. Tuo metu jis jau buvo turtingas jaunuolis. Džonatanas Franklinas taip puikiai padidino santaupas grynaisiais, kad Bilas Džonas galėjo visiškai nedirbti, bet tapo gydytoju iš pašaukimo, tad nė nesirengė tinginiaudamas švaistyti senelio turtą. Iš didžiadvasiškumo jis perrašė fermą tetai Džeinei, tas poelgis sukėlė Keitei prieštaringų jausmų. Ta pikta moteris neužsitarnavo tiek laimės. Kita vertus, Džeinė turėjo jaustis pasibaisėtinai, kad jai parodyta tiek kilnumo. Mintis, kad svainei teko tiek gero, guodė Keitę.

O Kristina studijavo mediciną Danidine, kad galėtų padėti vyrui, kai šis turės savą kabinetą. Bet jai sekėsi nekaip. Ne todėl, kad buvo kvaila, bet kad iš viso bijojo ligų. Po metų ji visai metė studijas.

Netrukus jiedu su Bilu Džonu susituokė. Keitė liovėsi priešintis tai santuokai.

– Be manęs ji pražus, – prisipažino Bilas Džonas, kai ji iš motiniško susirūpinimo paklausė: „Ar tu iš tikrųjų ją myli?“

Kai vakare po vestuvių Keitė ketino atsisveikinti su jaunąja pora, apsistojusia Sent Klero viešbutyje, sūnus pakvietė trumpai pasivaikščioti.

Jie kartu patraukė paplūdimio link. Žingsniuodama pakrante Keitė juto, kad Bilą Džoną kažkas slegia, bet jis neranda tinkamų žodžių.

– Mama, aš užsirašiau į kariuomenę savanoriu, – netikėtai tarė jis.

Keitė suklupo ir pratisai šaižiai sukliko. Paskutinę akimirką įsikibo į jo ranką, kad neparkristų.

– Vaikeli, kaip gali šitaip elgtis? Prašau – lik čia! – maldavo ji, tvirtai į jį įsikibusi. – Neik. Aš to nepakelsiu! Prašau!

– Mama, nieko man neatsitiks. Kariuomenei reikia gydytojų. Ar supranti? Negaliu sėdėti čia tarsi niekur nieko, kai mano geriausi draugai traukia į Europą padėti.

Keitė kelis kartus giliai įkvėpė. Negi viskas turi pasikartoti? Negi laimė negali trukti ilgiau? Jos veidu tekėjo ašaros. Bet ji jų nejautė. Ją sukaustė begalinis šaltis, visa apimanti baimė. Prarandu savo mylimą vaiką! Galvoje sukosi tik ta viena mintis.

– Tavo sprendimas tvirtas? – sukuždėjo ji.

Jis linktelėjo.

– Nedrįstu šito pasakyti Kristinai. Ji tokia silpna, mano sprendimas ją įstums į baisią neviltį. Ar galėsi kuo atsargiau jai pranešti, kai reikės?

Keitė gaudė orą.

– Ne, tu turi pasakyti pats.

Kurį laiką jie žingsniavo tylėdami, paskui Bilas nusiminęs tarė:

– Tu teisi, mama, turiu pats jai pasakyti, bet Kristina laukiasi, todėl nežinau, ar leis man išvykti. Ji negali likti viena. Ji turi per daug įvairiausių baimių. Jei pasakysiu, negalėsiu išvažiuoti, bet juk tai mano nelemta pareiga. Mama, pažadėk, kad ją prižiūrėsi!

Keitė staiga sustojo ir sukrėsta pažvelgė į sūnų.

– Ji laukiasi? Tai todėl jūs susituokėt?

Bilas ieškojo žodžių.

– Taip… ne… na, žinai gi, aš, aišku, ją myliu, bet jaučiu ir tam tikrą įsipareigojimą. Aš jai esu visas pasaulis. Ji man tai kartojo visuose laiškuose. Nebūčiau galėjęs vesti kitos. Tada amžinai būčiau jautęsis kaltas, o dabar kelio atgal nėra. Jos nuomone, mes vienas kitam skirti nuo tada, kai man grįžus iš Londono pirmą kartą mylėjomės.

Ar dėl to jis bėga į Europą, kad širdies gilumoje nėra tikras dėl šio ryšio, liūdnai mąstė Keitė. Šito ji niekada nesužinos.

– Gerai, aš jai pasakysiu, kai tu išvyksi, – pažadėjo ji dūsaudama.

– Tu nuostabiausia mama, kokia tik gali būti, – tarė Bilas Džonas dėkingumo kupinu balsu ir apkabino ją.

Šią ir daug kitų naktų Keitė sėdėjo verandoje negalėdama užmigti ir žvelgdama į giedrą žvaigždėtą dangų, kuris jai rodėsi tuščias ir nesuprantamas. Ir visos jos mintys baigdavosi viena: jis turi vykti į Europą! Kad ir kaip stengėsi jį perkalbėti, jis tvirtai laikėsi savo sprendimo.

– Neleisiu draugams kariauti vieniems!

Prieš šį argumentą Keitė buvo bejėgė. Liko tik viltis, kad karas baigsis, kol jo ilga ranka nepasiekė Naujosios Zelandijos sūnų.

Danidinas, 1941 m. balandis ir gegužė

Vieną audringą 1941 metų balandžio pradžios dieną Bilas Džonas išvyko iš savo gimtojo miesto. Baimintasi, kad vokiečių daliniai užims Kretą, todėl britai buvo dėkingi už kiekvieną Naujosios Zelandijos savanorį.

Keitė maldavo jo palaukti bent jau kol gims kūdikis, bet jis tikino, kad yra reikalingas dabar, o kūdikį matys visą gyvenimą.

Tad palydėjo jį į traukinį. Kristina manė, kad vyras keliauja į Kuko kalną kartu su draugais Džo ir Bartu.

Keitė pripuldama vis apkabindavo sūnų. Nors buvo nusprendusi atsisveikinant nekelti scenų, prapliupo ašaromis ir ėmė kūkčioti.

– Meldžiu, pasilik!

Bilas Džonas švelniai išsivadavo iš jos glėbio ir nusišypsojo su pasitikėjimu. Prisiekė, kad nieko jam neatsitiks, ir įlipo į vagoną. Pamojo Keitei pro kupė langą – pro ašaras ji matė tik jo šešėlį. Kai traukinys pajudėjo, ji jau garsiai raudojo. Tik dabar pastebėjo, kiek daug perone verkiančių moterų. Ji ne vienintelė krimtosi dėl savo vaiko. Liūdesio tai nesumažino, bet suteikė truputį paguodos.

Keitė žvelgė į nuvažiuojantį traukinį, kol horizonte liko tik taškelis. Jai buvo silpna iš baimės. Baimės dėl sūnaus ir dėl Kristinos. Kaip marti sutiks šią žinią? Sunkia širdimi Keitė pasuko į Princų gatvę, kur pastaruoju metu gyveno Bilo Džono šeima.

Kristina, atidariusi duris, buvo tokia išblyškusi ir silpna, kad Keitei kilo pagunda dar kelias dienas nesakyti liūdnos žinios. Aštuntą nėštumo mėnesį jaunoji moteris jautėsi prastai.

– Malonu, kad aplankei, kai Bilas išvykęs, – pasisveikino ji ir pakvietė anytą pietų. Bet Keitė negalėjo nuryti nė kąsnio.

– Kaip tau jo išvyka į kalnus? Juk jis žino, kad esant tokios būsenos man baisu be jo…

Keitė nesiklausė, ką ji kalba. Jei Kristiną taip jaudina mintis, kad jis kalnuose, kaip ji sureaguos sužinojusi, kur jis iš tikrųjų išvyko?

Bėgo valandos, Keitė nesiryžo pasakyti marčiai tiesos. Pagaliau sukaupė drąsą.

– Kristina, angelėli, turiu su tavimi pasikalbėti.

Būsimoji motina išsigando.

Kad ir kaip stengčiausi, viskas bus atvirkščiai, pagalvojo Keitė. Todėl nesirinkdama žodžių, be užuolankų pranešė Kristinai, kur išvažiavo Bilas.

Ši atsakė ledine tyla.

– Jam nieko neatsitiks. Jis gydytojas, atliks savo pareigą atokiau nuo fronto, – mėgino guosti Keitė.

Po kankinamų tylos minučių Kristina su priekaištu iškošė:

– Tu mane išdavei, Keite. Šito niekada neatleisiu.

– Jis nesugebėjo pasakyti tau tiesos, mieloji. Manė, bus geriau, jei pasakysiu aš, bet, kaip matai, man nepavyko, – kalbėjo Keitė švelniai, tačiau tai nepadėjo.

– Turėjai jį sulaikyti!

– Patikėk, Kristina, aš mėginau. Bet jis yra suaugęs vyras, jo sprendimas buvo tvirtas. Kad žinotum, kaip mielai būčiau jį atkalbėjusi, bet tu gi pažįsti jį. Jei jis ką nors įsikala į galvą… – Balsas Keitės neklausė. Ji nebeturėjo jėgų vaidinti stiprią – baimė dėl sūnaus tūnojo širdyje jau kelis mėnesius.