Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Nebuvo nakties, kad nesapnuočiau savo pabėgimo. Mane kankino viena: ar turėjau teisę išskristi be vaiko. Joks gydymas nepadėjo numalšinti išsiskyrimo skausmo ir sąžinės priekaištų, kol nesutikau savo didžiosios meilės – Klaso de Jongo. Tada nusprendžiau pradėti naują gyvenimą ir išvaikyti praeities vaiduoklius.

Taip ir gyvenau – tai geriau, tai blogiau – iki tos dienos, kai mirė Klasas. Nuo jo mirties pasijutau persekiojama Hinės prakeiksmo. Viena dvasios gydytoja mane užtikrino, kad joks žmogus negali pabėgti nuo likimo. Ji patarė grįžti, surasti tave, mano mylimas sūnau Tomai, ir perspėti apie prakeiksmo galią.

Jaučiau, kad turiu skubėti, nes sapne mane aplankė Klasas. Tai buvo malonus sapnas, nušvietęs sielą. „Laukiu tavęs, širdele!“ – pasakė jis ir išskėtė rankas tarsi norėdamas apsaugoti. Viliuosi, kad tau, mano miela Sofija, tai bus paguoda, ir judu galėsit man atleisti.

Jūsų mama Ema

Staiga Sofijai pasidingojo, kad ji supranta, kokie motyvai neduoda ramybės broliui. Tomas Holdenas nesiekė pinigų, jis norėjo atkeršyti. Mamos paliktas pas žudiką, jis neturėjo tokios saulėtos vaikystės kaip Sofija! Tomas negalėjo atleisti. Nei Emai, nei jai, mylimai mamos dukrai, kuriai buvo skirta augti tikroje šeimoje. Tomas juk nežinojo, kad dėl Emos nerimo Sofija irgi neturėjo normalaus šeimyninio gyvenimo.

Sofijai širdis daužėsi. Išsigąsdavo net šešėlio ant sienos. Bet tas šešėlis buvo ji pati – tai atsisėdanti lovoje, tai vėl pasilenkianti prie Emos išpažinties. Kaip aš ją suprantu, pagalvojo Sofija. Bet ar Tomas galės suprasti? Ji nurijo seilių gumulą. Pažvelgusi į laikrodį pamatė, kad jau pusė keturių ryto. Per anksti žiūrinėti į sienas ir laukti galimo įsibrovėlio. Staiga viskas Sofijai pasirodė labai kvaila. Ji ryžtingai išjungė šviesą. Kai pabusiu, paskambinsiu Džonui ir paprašysiu, kad nakvotų pas mane, tvirtai nusprendė. Buvo gera galvoti apie jį. Apie rudas jo akis, balsą ir švelnias rankas.

Sofija nustebusi pasitrynė akis. Negi buvo užmigusi? Tik prisiminė, kad galvojo apie Džoną. Mergina atsisėdo lovoje ir įdėmiai apsidairė. Komoda vis dar stovėjo prie durų. Niekas nemėgino įsibrauti į kambarį.

Buvo jau po dešimtos. Palengva ji vėl prisiminė Emos istoriją. Svarstė, ar jiems su tėčiu būtų buvę geriau, jei būtų viską žinoję. Vargu ar būtų buvę laimingesni! O, Ema, atleisk man, kad kartais pykdavau, kai palikai mane vieną, taikiai mąstė ji.

Paskui pašoko iš lovos. Nustūmusi nuo durų komodą nusprendė pabėgioti paplūdimyje, nes lauke buvo šilta ir malonu, o jai reikėjo įkvėpti šviežio oro. Bet pirmiausia – paskambinti policijai, o pabėgiojus pagaliau susirasti Džoną.

Ji surinko Sent Kildos policijos nuovados numerį ir budinčiam karininkui papasakojo, kas įvyko praėjusią naktį.

– Kodėl skambinat tik dabar? – papriekaištavo šis.

Sofija nieko neatsakė. Negalėjo gi pasakoti pirmiausia norėjusi išsiaiškinti, kodėl brolis taip elgiasi. Ne, apie Tomą ji neprasitars nė žodeliu. Prieš susidarydama nuomonę norėjo pasišnekėti su Džonu.

– Mes netrukus atvyksim, – pažadėjo karininkas.

Sofija nusprendė išgerti stiprios kavos ir išvaikyti nakties vaiduoklius.

Išgėrusi kavą pasvarstė, ar nevertėtų vis dėlto apibėgti ratuką, o policininkams palikti raštelį prie durų. Staiga į duris kažkas paskambino. Ji, žinoma, tikėjosi, kad tai bus pareigūnas, bet kai atidarė, iš baimės žingtelėjo atgal.

– Galima įeiti? – Vyras kyštelėjo koją į tarpdurį.

Sofija neteko žado. Nesitikėjo, kad jis pasirodys vidury baltos dienos. Bet ir jis, regis, ieškojo žodžių.

– Tomas Maklynas? – Ji atitoko pirmoji.

Jis linktelėjo ir atkišo ranką pasisveikinti.

Šia akimirka Sofija ir pasinaudojo – čiupo nuo kabyklos skėtį.

– Dar žingsnis, ir trenksiu.

– Neketinu jums nieko daryti! – įsižeidęs tarė Tomas Maklynas ir žengė dar žingsnį artyn.

Tai buvo klaida: Sofija jam smogė skėčio smaigaliu. Pataikė į ranką ir suriko:

– Netrukus čia atvyks policija. Todėl nemėginkit man ko nors padaryti.

– Kodėl turėčiau jums ką nors daryti? – Aukštaūgis vyrukas aiškiai nustebo.

– Prisipažinkit, juk jūs – Tomas Holdenas!

Sofija norėjo laimėti laiko. Reikia kalbėti, kol atvažiuos policija, mąstė ji. Širdis blaškėsi krūtinėje, ji mosavo skėčiu.

– Sofija, nekankinkit manęs! Vieną dieną aš jums viską papasakosiu, bet dabar atėjau dėl praėjusios nakties įvykių. Sakykit – kaip jaučiasi Džudita? Vos nemiriau iš baimės, kai pamačiau greitosios pagalbos automobilį.

– Reikalai pakrypo ne į tą pusę, ar ne? Norėjot, kad supleškėčiau kartu su visais užrašais, bet jums nepavyko. Ką dabar planuojat? Griebtis nuodų kaip tėvas?

Jo veido išraiška staiga pasikeitė. Neryžtingumą pakeitė įtūžis.

– Po galais, liaukitės pagaliau! Neturiu kada čia su jumis aiškintis. Noriu tik vieno: sužinoti, kaip jaučiasi Džudita. Po viso, kas atsitiko, negaliu nuvažiuoti ir pasakyti: „Brangioji, štai ir aš!“ Mėginau skambinti mobiliuoju telefonu, bet visą laiką įsijungia balso paštas. Sakykit pagaliau, ir aš važiuoju į policiją. Turiu skubiai duoti parodymus. Aš jau žinau, kas ten buvo!

Čia privažiavo policijos automobilis.

– Ir aš žinau! – šiurkščiai atšovė Sofija. – Tuoj pat turėsit galimybę tai padaryti.

Kai prie durų pasirodė policijos karininkas, ji papasakojo, kas įvyko, parodė į Tomą ir pasakė:

– Jis nori duoti parodymus!

Karininkas paragino Tomą Maklyną papasakoti, kas atsitiko. Šis krenkštelėjo.

– Buvo maždaug vidurnaktis. Važiavau čia, nes mano sužadėtinė svečiavosi pas panelę de Jong. Mes su Džudita buvom susipykę. Ketinau su ja pasišnekėti. Staiga priešais išdygo raudonos spalvos sunkvežimiukas. Už vairo sėdėjo kresnas žmogus; man rodos, jau esu jį matęs. Tik paskui prisiminiau. Tai mano sužadėtinės vienos klientės vyras, jai grasinęs per visą procesą. Užsirašiau automobilio numerį ir patikrinau. Jis iš tikrųjų yra automobilio savininkas. – Vaikinas padavė policininkui lapelį su numeriu ir pavarde.

– Gerai, dabar eisiu apžiūrėti nusikaltimo vietos! – tarė policininkas. – Likit čia, gal dar kils klausimų, – pasakė Tomui.

Pagaliau Sofija įleido vyrus vidun. Visiškai sutrikusi pastebėjo, kad Tomas paklusniai sėdasi ant baro kėdės.

– Miegamasis viršuje, antras kambarys iš dešinės, – paaiškino ji neišleisdama Tomo iš akių, o kai karininkas užlipo laiptais, paklausė: – Kodėl pavogėt mano mamos dokumentus?

– Atsiprašau, Sofija. Buvau priblokštas. Neseniai sužinojau savo tikrąją pavardę, o paskui netikėtai pamačiau testamentą ir perskaičiau pavardę Holdenas! Visiškai sutrikau.

Sofija, pasijutusi saugi, nes namie buvo policija, šiurkščiai nukirto:

– Ak taip, ir todėl mane persekiojot?

– Galvoje buvo tikra painiava, norėjau tik atsiprašyti, kad nukniaukiau tuos lapus. Stebėjau jus, kai atvažiavot su Džonu iš oro uosto. Tad žinojau, kaip atrodot. Bet kai perskaičiau istoriją, nebegalėjau jūsų užkalbinti. Kelis kartus mėginau save įveikti, sekiojau paskui jus mieste, kartą pasekiau iki paplūdimio namo, bet man vis pritrūkdavo drąsos.

– O kodėl neatsivėrėt Džuditai? – paklausė Sofija, jos veide atsispindėjo abejonė.

– Aš siaubingai gėdijausi. Ar jūs norėtumėt gyventi su vyru, kurio tėvas – niekšas ir žudikas?

Sofija neryžtingai pažvelgė į Tomą.

– Tikrai ne jūs sukėlėt gaisrą?