Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Viso to Sofijai buvo jau per daug. Žavaus advokato su savo gimine ir rūpesčių.

– Aš dar grįšiu prie to, – atsakė ji sausai. – Pasimatysim rytoj! – Tai tarusi atkišo vaikinui ranką, šis stipriai pakratė.

– Ak, kol nepamiršau: mano lengvabūdžiam protėviui nebuvo sunku laimėti, nes buvo liudytojas. Dvidešimtmetis nužudytosios sūnus Polas Maklynas. Jis paliudijo matęs, kaip tėvas smogė motinai, kai ši neva jį įžeidė. Ji pavadino vyrą „apgailėtinu minkštapimpiu“. Esą tada tėvas užsimojo lempos stovu. Turiu pasakyti, kad šiais laikais su tokiu liudytoju nieko nelaimėtum. Panašiai sakė ir teisėjas skelbdamas nuosprendį. Sūnaus liudijimas abejotinas, bet priešingai niekas neįrodė. Jei nori žinoti mano nuomonę, taip liudyti jį privertė tėvas.

– Be abejo!

– Taip, tai aš jau ir važiuosiu! – tarė Džonas. Aiškiai matėsi, kad jis mieliau būtų pasilikęs.

– Iki pasimatymo, – tepasakė Sofija.

Ji dar ilgai žvelgė į žvyrkelį, kai visureigis seniai buvo nuvažiavęs, paskui paskendusi mintyse įžengė į namą. Prieškambaryje staiga sustojo. Dėmesį patraukė paveikslas. Aukšto ūgio vyras garbanotais plaukais, polineziečiams būdinga nosimi ir tatuiruotomis kojomis, kyšančiomis iš po klubus dengiančio sijono.

– Manonas!

Pamačiusi šį paveikslą Sofija pajuto begalinį norą skaityti toliau. Bet pirmiausia reikėjo susitvarkyti dabartį. Ji negalėjo gyventi tarp Emos asmeninių daiktų, tarsi mama bet kurią akimirką įeitų pro duris. Sofija pradėjo nuo vonios kambario. Į plastikinį maišą sukrovė dušo želė, šampūną, naudotus rankšluosčius, mamos higienos reikmenų krepšelį ir dantų šepetėlį. Ketino įsikurti kambaryje, kuriame miegodavo Ema. Tai buvo gražesnis miegamasis iš dviejų. Sofijai teko susiimti, kad surinktų ant grindų gulinčius drabužius, daiktus iš spintos ir net savo pačios fotografiją nuo naktinės spintelės ir viską sukrautų į spintą gretimame kambaryje. Neužteko drąsos visko išmesti ar apžiūrėti.

Pagaliau ji atvėrė langą, įleido šviežio jūros oro ir išplovė grindis. Tik dabar pastebėjo, kad ir miegamojo sienos nukabinėtos įrėmintais paveikslais. Sofija liovėsi tvarkiusis ir įdėmiai apžiūrėjo paveikslus vieną paskui kitą. Ją ypač pakerėjo vienas piešinys, vaizduojantis supamajame krėsle sėdinčią moterį, matyt, Aną. Prisiminė Keitės draugių žodžius per gimtadienį: „Ji primena seną varną!“ Šiame paveiksle ji tokia ir buvo. Iškankinta, paženklinta likimo smūgių.

Vargšė Ana, pagalvojo Sofija netverdama nekantrumu skaityti toliau. Ji padėjo į šalį šepetį ir paieškojo virtuvės spintelėse ko nors valgomo. Rado pakelį bulvių traškučių. Su šiuo grobiu vienoje rankoje, su rankraščiu kitoje atsisėdo verandoje. Godžiai atplėšė traškučių maišelį ir pradėjo skaityti nuo tos vietos, kur sunkia širdimi ryte baigė.

Apija, 1908 m. spalis

Po slaptos meilės nakties praėjo keturios savaitės, Keitė buvo laiminga. Pasaulis vis dar gyveno. Ji jautėsi esanti kaip niekada sveika ir trokštanti gyventi. Nors dieną naktį ilgėjosi Manono, o Marija nuolat erzino, kad pasidarė tikra svajotoja, jautėsi puikiai. Priešais ant stalo gulėjo laiškas, į jį Keitė nė nepažvelgė.

– Ar tu todėl tokia laiminga? – pasmalsavo Marija ir parodė į voką.

Keitė garsiai nusikvatojo.

– O ne, tikrai ne todėl. – Tai tarusi atplėšė laišką ir perskaitė: „Norėčiau šiandien pavakary susitikti su tavimi uoste…“ – Mergina sukikeno ir tarė: – Tokiam trumpam sakiny dvi klaidos. Fui! Paklausyk, ką tas Maksas dar parašė!

– Visai nenoriu žinoti! Manau, negražu taip šaipytis. Negi nematai, kad jis nori tave vesti?

Keitė sukluso. Marija žvelgė į ją paniurusi.

– Ar tik nebūsi jo įsimylėjusi?

– Kad ir taip, juk jis mato tik tave!

Keitė rimtai pažiūrėjo į draugę.

– Bet aš nenoriu! Jokiu būdu, be to, aš kai ką sugalvojau. Ar gali šiandien pavakary nueiti į uostą?

– Bet jis gi laukia tavęs!

– Pasakyk, kad aš sergu, ir atskleisk jam paslaptį: aš negaliu jo pakęsti.

– Bet aš niekada tavęs neišduočiau!

– O jei aš labai paprašyčiau?

– Aš nesuprantu!

Keitė sunkiai atsiduso. Su Marija buvo sunku. Prireikdavo laiko, kol ji suvokdavo kai kurias sąsajas.

– Tau atsiveria galimybė pelnyti jo dėmesį. Paguosk jį! Pamatysi, jis tau pasipirš!

Marija nuraudo kaip uoga.

– Manai, jis manęs paklaus, ar…

– Žinoma. Jis bus įžeistas, mano atstumtas, o tu būsi pašonėje. Ar nori jo?

– Taip, nė vieno taip nenorėjau.

Keitė kumštelėjo Mariją.

– Jei taip, ko tada lauki? Eikš, paieškosim tau tinkamos suknelės.

Merginos kikendamos nubėgo į namus.

Vos Keitė išsiuntė Mariją į susitikimą su Maksu Šombergeriu, laiptais į verandą užsirabždino senelė. Ji atrodė sena ir liguista, veide atsispindėjo didžiulis susirūpinimas.

Keitė išsigando.

– Senele, kas atsitiko? – paklausė.

Senelė vaitodama sudribo į krėslą.

– Ak, vaike, kakavos sodinukams gresia liga. Kai kurių augalų žievė jau pradėjo pūti. Pusbrolis Hansas sodino tik kreoliškos veislės augalus, o jie labai jautrūs ligoms. Manonas su Breneriu mėgins nutepti visus dar sveikus medelius kalkėmis. O svarbiausia – reikia pradėti sodinti forastero . Jos žievės puvinys nepuola.

– Gal plantacijoje reikia pagalbos? Ar galiu padėti? – pasisiūlė Keitė ne be slaptų ketinimų.

– Malonu, kad siūlaisi, bet Manonas sušaukė apsčiai pagalbininkų. Padės jiedviem, nes vargšas vaikinas pluša iki nukritimo.

Keitė sulaikė kvapą. Širdyje veržėsi pas jį.

– Ir dar štai kas: ten, viršuje, reikia Marijos pagalbos – kol nugalėsim ligą, reikės ruošti padėjėjams valgį. Ir aš praleisiu ten kelias dienas. Tai mūsų išgyvenimo klausimas. Žiūrėk, gerai rūpinkis Paula! Aš netrukus išvykstu. Kur dingo Marija?

Keitė krūptelėjo.

– Ji išėjo apsipirkti, grįš tik vakare. Ar galiu tave palydėti? – paklausė Keitė prikimusiu balsu.

Senelė energingai papurtė galvą.

– Keite, vaikeli, sakiau gi tau – ji turės maitinti darbininkus. Vargu ar jie valgytų tai, ką tu pagamintum.

Keitė atsiduso. Senelė buvo teisi. Ji iš tikrųjų neturėjo talento gaminti valgį.

– Bet aš galėčiau padėti plantacijoje!

Tačiau senelė jau pakilo iš krėslo ir griežtai paliepė:

– Rytoj anksti ryte užvažiuos Breneris paimti Marijos. Vargšas vaikas nemoka joti. Prašau – pasirūpink viskuo! Turiu važiuoti!

Nepatenkinta Keitė liko verandoje. Ar Manonas tokioje situacijoje iš tikrųjų prašys mano rankos, mąstė ji. Jai kilo abejonių.

– Vaike, tu tokia išbalusi! – pastebėjo Paula, tą dieną atnešusi Keitei pietus. – Blogai jautiesi? Gal pakviesti daktarą Volrabę?

– Ne, kam gi? – pabrėžtinai atsisakė mergina. – Neturiu kada gultis į lovą. Reikia peržiūrėti korespondenciją ir parašyti dėdei, kad čia viskas einasi kuo puikiausiai.

– Tai gerai, daryk, ką reikia! – sutiko Paula. – Nuo tada, kai sužinojo, kad prekybos namams vadovauja Ana, jis nuolat būgštauja, jog čia viskas sugrius.

– Jis tikras kvailys! – šiurkščiai atkirto Keitė.

– Keite, o kur tu buvai aną naktį? – pasiteiravo Paula.

– Kokią naktį turi omenyje? – Keitė stengėsi apsimesti rami, bet balsas aiškiai virpėjo.

– Turiu galvoje naktį maždaug prieš keturias savaites, kai tu išsėlinai ir grįžai tik anksti ryte.

– Tu girdėjai?

– Taip, ir neužmerkiau akių, kol neįsitikinau, kad saugiai guli savo lovoje. Ar tą naktį kas nors įvyko? – Paula liovėsi valgiusi ir skvarbiai pažvelgė į Keitę.