Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Sofija greitai nusiprausė po dušu, susirišo plaukus į uodegą, išsirinko juodą taškuotą vasarinę suknelę su plačiu sijonu ir paplūdimio basutes. Hamburge jai labai nepatikdavo, kai moterys vaikšto su tokiomis šlepetėmis, bet čia tai tikrai nebuvo nederama. Visur kvepėjo paplūdimiu ir jūra. Ji nusprendė nesidažyti, nes ir su saulės skėčiu per viešnagės dienas veidas gražiai nurudo.

Lygiai pirmą valandą Džonas išlipo iš savo visureigio prie viešbučio. Jis vilkėjo smėlio spalvos kelnes ir baltus marškinius. Tiesą sakant, neatrodė, kad jis kiaurą naktį šventė. Atvirkščiai. Atrodė pailsėjęs.

– Kaip sekėsi vakarėlyje? – tarsi tarp kitko paklausė Sofija.

– Aš ten pasirodžiau tik apie penktą valandą ryto, – atsakė Džonas ir nusišypsojo, kai pamatė jos klausiamą žvilgsnį.

– Tai mano namai, bet, manau, niekas manęs nepasigedo. Be to, Džudita ten nakvojo ir rūpinosi svečiais.

– Tu negrįžai į savo paties vakarėlį? – nustebo Sofija.

– Ne, grįždamas užsukau į kontorą ir spontaniškai nusprendžiau peržiūrėti porą neišspręstų bylų. Kai kitų nėra, labai smagu netrukdomam dirbti. O tu? Visą naktį skaitei mamos užrašus? – paklausė susidomėjęs.

Sofija krūptelėjo. Kodėl jam rūpi? Argi jis nėra vienas iš tų, kurie galėjo prieiti prie Emos dokumentų? O Dieve, ko gero, tuoj pradėsiu klausinėti, ar jis ne Tomas Holdenas, sustabdė save Sofija. Tu visur matai vaiduoklius, Sofija!

Važiuojant pro Ošen Grovą Sofija pradėjo nervintis. Ji kramtė nagus akies kampučiu stebėdama Džoną, kuris nė karto nepažvelgė į žemėlapį – važiavo su tokiu pasitikėjimu, tarsi puikiai žinotų, kur tas namas. Lygiai taip pat pasitikėdamas savimi jis pravažiavo gyvenvietę, už kelio ženklo pasukęs į žvyrkelį pavažiavo iki galo ir sustojo. Priešais plytėjo jūra.

Kodėl jis taip lengvai rado kelią, nepatikliai pagalvojo Sofija.

– Štai kur jis! – Džonas parodė medinį namą kairėje.

Sofija iš karto suprato, kad namas kažką primena, bet neprisiminė ką.

Ji išlipo ir nusekė paskui Džoną. Šis pasuko tiesiai į verandą, jos turėklai buvo papuošti svyrančiais augalais. Verandoje, einančioje aplink namą, stovėjo pinti baldai. Nuo jos buvo matyti jūra.

Tada Sofija suprato, kodėl namas jai pasirodė pažįstamas. Jis buvo lygiai toks pat kaip Anos namas Samoa! Už namo plytėjo vešlus sodas. Kvepėjo egzotiškais augalais. Tie kvapai iškart pakerėjo Sofiją.

Virpančiais pirštais ji atrakino duris, virš kurių buvo pritvirtintas užrašas: „ Pakeha namas“. Jie įžengė į erdvų prieškambarį. Čia kvepėjo medžiu, nors buvo tvanku, tarsi namas seniai vėdintas. Iš prieškambario perėjo į didelį kambarį. Tikriausiai tai buvo svetainė – su dviem didžiuliais langais, pro vieną matėsi sodas, pro kitą vėrėsi jūros vaizdas. Virtuvė buvo atskirta tik baro stalu. Tikriausiai skiriasi nuo originalo, pagalvojo Sofija, be to, antrame aukšte nebuvo balkono. Ten, viršuje, buvo vonios kambarys ir du miegamieji, vienas didelis, kitas mažas. Metusi žvilgsnį į didįjį, Sofija skubiai uždarė duris. Lova buvo nepaklota, ant grindų mėtėsi Emos daiktai.

Sofija vis dar karštligiškai svarstė, kodėl Džonas taip lengvai rado kelią, bet nenorėjo klausinėti. Būtų juokinga. Staiga išgirdo save kandžiai sakant:

– Regis, puikiai orientuojiesi!

– Žinoma! Iš anksto gerai išsinagrinėjau žemėlapį, – atsakė jis ramiai.

Tada jų žvilgsniai susitiko.

– Sofija! Kas tau pasidarė? Elgiesi su manimi taip, tarsi būčiau nusikaltęs. Ar padariau ką nors ne taip? Kas gi yra?

Sofija paraudo. Pajuto, kad visa nukaito, ir vengė jo žvilgsnio.

– Aš vis laužau galvą. Įsivaizduok save mano vietoje: staiga sužinai, kad esama šeimos paslapties. Negi visų neklausinėtum?

– Sofija, suprantu tave, – tarė jis, apkabino ją per pečius ir ėmė pasakoti: – Tik po nelaimingo atsitikimo, į kurį pateko mano brolis, aš sužinojau, kad tėvai, kuriuos karštai mylėjau, nėra mano tikrieji tėvai. Tai įvyko kelyje prie Kuko kalno. Brolį galėjo išgelbėti tik jo grupės kraujas. Pagalvojau, kad galiu padėti broliui, bet mano kraujo grupė netiko. Deja. Tik tada man buvo pasakyta. Tai košmaras bet kuriam jaunam žmogui. Vieną dieną išgirsti iš tėvų, kad esi įvaikintas. Laimė, aš visą laiką jaučiau, kad tėvai, kurie visuomet man liks tėvai, labai mane myli. Vėliau išaiškėjo, kad iš tikrųjų esame giminaičiai. Todėl man tas sukrėtimas buvo ne toks baisus.

Sofija nurijo gumulą gerklėje. Jos vaizduotė tuoj pat ėmėsi kurti siaubingiausius dalykus. Vadinasi, jis įvaikintas! Todėl dar įtartinesnis. Vis dėlto buvo gaila, kad jis atitraukė ranką.

– O kur tavo tikrieji tėvai? – paklausė ji tarsi tarp kitko.

– Mirę! – atsakė jis trumpai.

Sofija giliai įkvėpė. Gal drįsti paklausti dar vieno dalyko?

– Aš viską labai gerai suprantu. Tą visą istoriją su šeimos paslaptimi, – atsiduso jis, ir jo žvilgsnis nukrypo į jūrą.

Jo akyse atsirado ilgesys. Sofija pamiršo savo nepasitikėjimą, ją apėmė švelnumas. Ji meiliai uždėjo delną jam ant rankos ir spustelėjo. Jis savo ruožtu uždėjo ranką ir tvirtai paspaudė. Jo žvilgsnis vis dar klajojo jūros platybėse.

– Beje, Vilsonas sudarė Naujosios Zelandijos Tomų Holdenų sąrašą, bet reikiamo ten nėra. Dar nėra! – pasakė dalykiškai.

Sofija staiga atitraukė ranką. Romantiška nuotaika išgaravo.

– Iš kur žinai?

– Sulyginau su sąrašu, kurį man paliko tavo mama. Čia viešėdama ji pati ieškojo telefonu, bet veltui!

– Po galais, kodėl nepapasakojai man apie sąrašą? – supyko Sofija.

– Nenorėjau tavęs apsunkinti. Pakanka to, kad mes su Vilsonu karštligiškai ieškom to vaikino. Todėl ir nesakiau apie sąrašą, nes jame nėra to žmogaus pėdsakų.

– Bet turi gi būti kokios nors nuorodos. Tas žmogus privalo kur nors būti! – išbėrė susijaudinusi Sofija.

– Tavo mama buvo labai uždara, todėl nepaliko nuorodų, kas galėtų būti tas žmogus. Pripažįstu, ji gerai viską numatė. Jei nujausčiau, kur yra tas vyrukas, atneščiau jį tau ant sidabrinio padėklo, – tikino Džonas.

– Ar jis galėjo būti mano mamos meilužis?

Džonas suraukė kaktą.

– Nežinau!

– Ar patikrinai visas gyventojų sąrašus turinčias įstaigas?

Džonas nusijuokė.

– Sofija, pas mus registracija jau seniai nėra privaloma, be to, tavo mama pasakė tik vieną nuorodą. Ji pasakė taip, žodis žodin: „Jis gimė Danidine, bet apie jo gimimą nebuvo pranešta valdžios įstaigoms. Todėl ten jo nerasit.“ Daugiau nieko nesiteikė atskleisti.

– Ką ji sau galvojo? Kad su malonumu dėliosiu jos praeitį iš atskirų nuotrupų? – Sofija pajuto kylantį pyktį. – Mama mini, kad iš tų kvailų užrašų sužinosiu, kas yra tas žmogus, ir pajusiu. Sužinočiau, jei ramiai perskaityčiau jos istoriją. Ar ne?

Džonas linktelėjo.

– Maždaug taip ji ir sakė. Taip, prisimenu.

Sofijos akys suspindėjo iš susijaudinimo.

– Ir žinai, ką tai reiškia?

– Ne! – nustebo Džonas.

– Tai reiškia, kad Ema užrašė savo istoriją, o paskui atnešė užrašus tau! Ir kad tavo kontoroje prirašyti puslapiai buvo pakeisti tuščiais. Ar supranti?

– Dėl to sutinku su tavimi. Tikiu, kad tavo mama užrašė savo gyvenimo istoriją, bet ar ji negalėjo padėti ją kur nors kitur? Juk žinojo, kad mėginsi šukuoti arklį nuo uodegos!

– Manai, ji žinojo, kad aš kaip beprotė ieškosiu to Holdeno?

Džonas nusišypsojo.

– Taip! Manai, nepastebiu, kad net mane įtari? Man susidarė įspūdis, kad mama labai tave mylėjo ir norėjo kai ką įduoti tolimesniam gyvenimui. Todėl neteisk taip griežtai. Tikiuosi, reikiamu metu viską sužinosi.