Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Eichendorfas? – neseniai maivydamasi paklausė ponia Volrabė ir pridūrė: – Ak, Eichendorfas. Na žinoma!

Keitė iš jos nosies galiuko suprato, kad nieko apie jį nėra girdėjusi, tik mėgina išsisukti iš nemalonios padėties. Keitei baisiai nepatiko vargšo Makso apsimetinėjimas. Dar mokytojo sūnus!

Keitė nejučia nusijuokė prisiminusi, kaip neseniai norėdama paerzinti senelę rimtu veidu paklausė, ar galėtų ištekėti už Makso Šombergerio.

Senelė pasipiktinusi sušuko:

– Už to drimbos! Niekada!

Ne, dar negimė vyras, kuris senelės akyse būtų pelnęs malonę! Be to, Keitė davė pažadą, kuris, nepaisant visų svajonių, ją įpareigoja. Ji turės atsisakyti saldžių meilės pagundų. Bet pagalvojus, kad netrukus sėdės su Manonu prie stalo, pilve pasklisdavo šiluma. Keitė mėgino apie savo ateitį galvoti kovingai. Darys tai, ko iš jos reikalaus senelė!

Šis pasiryžimas susvyravo pamačius ateinantį Manoną – jos kūnu nubėgo šiurpuliukai.

Jis nusišypsojo. Jie stovėjo taip arti vienas kito. Šitaip darydavo daugiau nei metus. Iš pradžių prieidavo nedrąsiai, paskui vis arčiau. Jie nekalbėjo, kalbėjo tik jų nuogos rankos. Švelniai palietusi jo raumeningą ranką Keitė juto malonų dilgčiojimą.

Ją stebino ne tik jo kūnas, bet ir gebėjimas mokytis, puiki iškalba.

– Oh faapefea mai oe? – paklausė jis savo daininga kalba.

– Man sekasi gerai, – atsakė Keitė šypsodamasi.

Tada jis paklausė kelių žodžių, kurių mokė praėjusį kartą. Keitė visus juos mokėjo. Manonas pagyrė ją. Jų žvilgsniai susitiko, ir staiga Keitė suprato, kad jis ilgisi jos lygiai taip pat kaip ji jo. Tarsi savaime radusios kelią rankos susipynė nekaltame glėbyje. Keitei pasirodė, kad ji pažvelgė į giliausią jūros gelmę. Kūnas suvirpėjo.

– Pasitraukit vienas nuo kito! – pasigirdo balsas, trūkčiojantis iš susijaudinimo.

Priešais kaip keršto angelas stovėjo senelė. Perkreiptu veidu ir aukštyn iškeltomis rankomis.

– Marš į namus! – šiurkščiai įsakė Keitei.

Keitė padelsė, bet netrukus pakluso. Kadangi sienos buvo plonos, ji girdėjo kiekvieną senelės žodį, ištartą Manonui.

– Tu nedėkingas benkarte! Įspėju – jei dar kartą drįsi paliesti mano vaikaitę, grąžinsiu ten, iš kur tave pasiėmiau. Į misiją! – Buvo girdėti net jos švokštimas.

Tada Keitė išgirdo jo balsą. Ramų ir įtaigų.

– Gal jūs ir stipri, bet meilės neįveiksite.

Šis jo sakinys išdegino žymę Keitės širdyje.

Lauke buvo tylu, paskui pasigirdo iš visos gerklės išrėkti senelės žodžiai:

– Ką tu žinai apie meilę? Meilė yra velnio pramanas. O samojiečio ir baltosios moters meilė iš viso neįmanoma! Nedrįsk tarti bent žodelį mano vaikaitei! Meilės žaidimams pasiieškok sau lygios! – Paskui ramiau pridūrė: – Manonai, nesuprask manęs neteisingai. Aš tave vertinu. Tu geras žmogus, nenorėčiau prarasti tokio darbininko. Bet čia tau nėra ko ieškoti. Kuo greičiau ruoškis keliauti į plantaciją! Breneriui reikia pagalbos!

– Ar galima su ja atsisveikinti? – paklausė jis tvirtu balsu.

– Sakau – tuoj pat. Dar šiandien liepsiu išgabenti tavo daiktus. O dabar eik. Nešdinkis!

Keitė klausėsi tų žodžių visa sustingusi. Ji svarstė, gal bėgti laukan atsisveikinti su Manonu, bet negalėjo. Kojos buvo sunkios, o galva visiškai tuščia.

– Daugiau tu neištarsi jam nė žodžio, supratai? – pasakė senelė Keitei.

Keitė vos linktelėjo mąstydama, ar kada nors galės atleisti savo senelei.

Nuo to atsitikimo Keitė kartais sutikdavo Manoną išėjusi apsipirkti, bet senelė paprastai būdavo netoliese ir prižiūrėdavo, kad jaunuoliai neperduotų vienas kitam kokios nors žinutės. Jie tegalėdavo iš tolo mandagiai pasisveikinti. Tik tiek.

Keitė niūriai stebėjo uostą. Ji nebepiešė, nesimokė, neskaitė. Senelė stengdavosi ją pralinksminti. Veltui.

– Nepamiršk paskui nueiti į prieplauką. Juk atplaukia toji Marija. Neturiu laiko jos pasveikinti, vykstu į plantaciją.

Keitė metė į senelę įžūlų žvilgsnį.

– Į plantaciją ir aš galiu nuvažiuoti!

Ana giliai atsiduso.

– Juk žinai, tai neįmanoma!

Keitė sukando dantis. Aišku, žinojo, kad senelė neleis. Nuo tada, kai ten gyveno Manonas, Brenerio nelaimei, jai buvo uždrausta važinėti į plantaciją.

– Ar galiu tavimi pasikliauti? Sutiksi ją?

– Taip! – šiurkščiai sušnypštė Keitė.

Ji neturėjo jokio noro eiti į uostą sutikti norinčios ištekėti vokiečių panelės. Dėdė Rasmusas Breneriui išrinko neturtingą tolimą giminaitę iš Bavarijos. Keitė nejučia nusišypsojo. Per vėlu – kai tik sužinojo, kad laivas su netekėjusiomis poniomis jau plaukia, Breneris kuo skubiausiai vedė Loaną, ir ši jau laukėsi.

Nenorom Keitė leidosi į uostą. Netoliese stoviniavo keletas ponų, vilkinčių sekmadienines eilutes. Kai laivas prisišvartavo, jie ėmė nervintis. Keitė su malonumu tai stebėjo.

O tada viena paskui kitą pasirodė ištekėti norinčios ponios – išblyškusios ir išsekusios žengė į sausumą. Paskutinė – apkūni rudaplaukė žvitriomis akimis. Rasmusas Mariją apibūdino kaip „apkūnią rudaplaukę“ . Keitė žengė prie jos.

– Ar jūs Marija? Atsiųsta Hamburgo Vortemanų?

Jauna moteris linktelėjo ir prašneko Keitės ausiai svetima tarme. Paskui nutilo ir plačiai nusišypsojo.

– Mergike, a tu moni nesupranti? Pamėginsiu kalbėti literatūrine kalba. Taigi esu Marija, viena iš vargšių giminaičių, kurios negali rasti vyro. – Ji nuoširdžiai nusikvatojo.

Keitei jos juokas patiko. Ledai buvo pralaužti.

Kai abi susėdo verandoje, Marija panoro sužinoti, ar labai bjaurus jos būsimasis vyras. Tada Keitė išdrįso viską papasakoti. Juk nuotaka turi sužinoti, kad jaunikio jau nėra.

– Turiu tave nuvilti. Jis jau vedęs!

Užuot paplūdusi ašaromis, Marija jausmingai apkabino Keitę.

– Viešpats Dievas išklausė mano maldų. Labai norėjau išvykti iš kaimo, bet visiškai negeidžiau tekėti už vyro, kurio nepažįstu. Geriau pati pasiieškosiu!

Keitė nusišypsojo.

– Čia turėsi iš ko rinktis. Ponai iš prekybos bendrovės ir dauguma plantatorių nevedę.

Nuo tos dienos Keitė vėl pradėjo piešti, mokytis, skaityti, nes rado draugę. Nors Marija buvo visiška jos priešingybė, jos puikiai sutardavo. Marija namie pasidarė nepamainoma ir netrukus tapo Paulos numylėtine. Vakariniai pokalbiai ir bendri pasivaikščiojimai su drauge truputį paįvairindavo Keitės gyvenimą.

Tik vieno dalyko Keitė nepasakojo draugei – kad naktimis negali užmigti ilgėdamasi Manono!

Apija, 1908 m. rugsėjis

Pagaliau, pagalvojo Keitė susijaudinusi. Ji giliai atsiduso. Loana, sėdinti šalia jos, – ji kartą per savaitę atvykdavo į pamoką, – užsidengė rankomis veidą ir ėmė vaitoti:

– Ponia išmes mane lauk. Ir Otą atleis, jei sužinos!

– Šito niekas nesužinos. Tai tik mažas laiškelis! – mėgino Keitė ramdyti Loaną.

Tai tarusi pačiupinėjo suknelės iškirptę – patikrinti, ar lobis, kurį ryte iš plantacijos atnešė Loana, iš tikrųjų ten.

– Jei būčiau žinojusi, kad tavo akys ims žibėti kaip šikšnosparnio naktį, nebūčiau nešusi to laiško. Varge varge!

– Loana, dėl Dievo meilės, kas gi gali atsitikti? – nusijuokė Keitė. – Tapai beveik tokia pat bailė kaip senelė.

– Nemanyk, kad tai taip paprasta. Santuoka su baltaodžiu mano genčiai kaip krislas akyje, mūsų vaikai bus pravardžiuojami mišrūnais. Bet kad vienas iš mūsų vyrų vestų baltąją moterį – neįsivaizduojama, tai visiems suteiktų tik sielvarto.