Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Здесь есть возможность читать онлайн «Лора Вальден - Maorės prakeiksmas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, ISBN: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Maorės prakeiksmas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Maorės prakeiksmas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Skaitydama paslaptingomis aplinkybėmis Naujojoje Zelandijoje žuvusios mamos dienoraštį, Sofija susipažįsta su savo prosenelių likimais. Toms drąsioms moterims tolimoje šalyje, žiauriame vyrų pasaulyje teko ne tik kovoti dėl išlikimo, bet ir ginti savo vaikus nuo baisaus šeimą slegiančio prakeiksmo. Jų gyvenimo patirtis Sofijai atveria akis ir priverčia susimąstyti, kaip gyvena pati, kodėl neatsiveria tikrajai meilei. Negana to, netrukus mergina pajunta, kad yra sekama. Sofija ryžtasi išsiaiškinti praeities ir dabarties paslaptis…

Maorės prakeiksmas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Maorės prakeiksmas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Ką sakytum, jei vėliau vis dėlto norėčiau ištekėti? – išsprūdo Keitei.

– Tu gi žinai, esi skirta geresniam gyvenimui, – sušnypštė Ana.

Keitė kovingai žvelgė į senelę.

– Ne, šito aš nežinau. Tai tu man įkalbėjai. Tada dar kartą paaiškink, kas tokio siaubingo yra santuokoje?

– Vaike, tavo pačios naudai aš nesakysiu smulkmenų, – tarė Ana jau truputį švelniau.

– Senele, prašau! Aš turiu žinoti. Kas blogo, jei moteris išteka? Ar tai kaip nors susiję su mano mamos mirtimi?

Ana giliai atsiduso.

– Vieną kartą turi sužinoti. Tavo mama žuvo ne per nelaimingą atsitikimą. Ji mirė gimdydama tave, nuo tada turiu tik vieną norą: kad tu niekada nepatektum į tokią padėtį. Tu negali mirti, kad gyventų tavo kūdikis. O vaiko gali susilaukti tik būdama su vyru. Todėl aš ir vengiu to buvimo kartu kaip maro!

– Bijai, kad mirsiu gimdydama kūdikį? – tyliai paklausė Keitė.

– Na, jei taip nori… Taip! Aš noriu tave nuo šito apsaugoti.

– Senele, bet tiek moterų gimdo vaikus. Tik pagalvok apie ponią Volrabę – ji turi jau du!

– Gimdant labai skauda. Geriau, kai skausmų nėra. Patikėk manimi, mieloji!

Gal Keitė apsiriko – jai pasirodė, kad senelės balsas užkimęs, tarsi ji kovotų su ašaromis! Senelė ir ašaros? Dar nė karto Keitė nematė savo senelės išliejant bent ašarėlę. Nei tą vakarą, kai jai buvo pranešta, kad turi išsikelti, nes senelis mirė ir pardavė namą, nei tą dieną, kai su visa manta išplaukė „Manapūrio“ laivu ir Naujoji Zelandija pamažu dingo rūke. Senelės veide nekrustelėjo nė vienas raumuo, nors pati Keitė raudojo kruvinom ašarom.

Keitė švelniai apkabino senelę.

– Juk aš tokia jauna. Kam sunkinti širdį šiandien? Patikėk, jei turėsiu šeimą, jos iš manęs tikrai niekas neatims. Ir kodėl turėtų atimti?

Senelė neatsakė. Ji šiurkščiai išsivadavo iš vaikaitės glėbio ir įsispoksojo į nakties tamsą.

Ilgai trunkančios grėsmingos tylos Keitė neištvėrė. Už viską turiu būti dėkinga senelei, neturiu teisės jos nuvilti, šmėkštelėjo jai galvoje.

– Pažadu tau, niekada netekėsiu ir neturėsiu vaikų, – atsiduso ji.

– Tu šito nesigailėsi. Viskas tik tavo labui, mano mielas vaike.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 31 d.

Skaitydama Sofija viską pamiršo. Bet pamažu paplūdimio gyvenimas įsuko ją į savo sūkurį.

Ji padėjo rankraštį, susikrovė daiktus ir iš lėto patraukė autobusų stotelės link, nusprendusi pirma nusipirkti ledų. Nuo pusryčių nebuvo nieko valgiusi, o pažvelgusi į laikrodį suprato, kad paplūdimyje praleido kelias valandas.

Kai jau ketino mokėti, vėl apėmė keistas jausmas, kad yra stebima. Šį kartą ji nenorėjo apsijuokti ir pulti kaip furija. Tada išgirdo balsą, šis ją pradžiugino.

– Sofija! Kaip gerai, kad jus sutikau!

Ji apsisuko ir pažvelgė į rudas Džono Franklino akis, žiūrinčias į ją su aiškia nuostaba.

– Norėjau truputį pasimėgauti saule.

Sofija nežinojo, kaip elgtis. Reikėtų kuo greičiau eiti šalin, o gal pastovėti ir truputį paplepėti? Bet Džonas neleido jai svarstyti, be ceremonijų paėmė už parankės ir nuvedė prie namo visiškai šalia paplūdimio.

– Tikiuosi, truputį atsigavote po užvakar, – tarė pasiūlęs kėdę terasoje.

– Taip. Viešbutyje man rekomendavo šį paplūdimį, – skubiai pasiteisino Sofija.

Ji pasijuto nesmagiai, nes iš paplūdimio atėjo visas būrys jaunų linksmų žmonių, jie draugiškai su ja pasisveikino.

– Juo geriau! – nusijuokė Džonas. – Atsitiktinumų nebūna. Tai buvo ženklas. Jūs būtinai turit likti šventėje… – Vyras nutilo ir kiek palūkėjęs paklausė: – O kur jūsų sužadėtinis?

– Janas išskrido į Oklandą, pirmu reisu grįžta į Vokietiją.

– Ak taip? – Tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos ištarė Džonas Franklinas.

Nelaukdama kitų klausimų Sofija pabrėžtinai aiškiai pasakė:

– Aš lieku Naujojoje Zelandijoje, kol išaiškės mamos paslaptis. Janas man iškėlė sąlygą: skristi su juo arba ateityje gyventi be jo. Aš tikriausiai padariau didžiausią klaidą savo gyvenime… Geriau grįšiu į viešbutį. – Tai tarusi ji pašoko nuo kėdės, bet Džonas pažvelgė maldaujamu žvilgsniu.

– Prašau – pasilikit!

Atsidususi Sofija atsisėdo ant kėdės.

– Bet aš čia nieko nepažįstu! – neryžtingai paprieštaravo.

– Džudita, turim svečių! – sušuko jis šypsodamasis.

Netrukus prieš Sofiją išdygo Džudita Palmer. Tamsiaodė advokatė su balta suknele atrodė taip, kad kvapą gniaužė. Sofija negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo tokios egzotiškos grožybės.

– Džiaugiuosi, kad atėjot, – sušuko ši džiugiai, o Džonas metė į Sofiją triumfuojantį žvilgsnį, tarsi sakytų: juk jūs neketinat nuvilti mano kolegės, ar ne?

Sofija liovėsi priešintis ir atsakė:

– Čia žavu!

Ji taip ir manė. Ilgas baltas paplūdimys, senas jaukus namas su plačia veranda, iš lėto besileidžianti saulė. Atostogų nuotaika, pagalvojo Sofija. Trūksta tik gėrimų. Staiga kažkas atnešė padėklą ir pasiūlė svečiams kampario su apelsinų sultimis.

Keletas žmonių nesivaržydami prisėdo prie jų ir užvertė Sofiją klausimais, kai sužinojo, kad ji iš Hamburgo. Kokie paprasti čia žmonės, pagalvojo Sofija. Dviejų advokatų ir jų draugų būrelyje ji atsipalaidavo.

Laikas bėgo nepastebimai. Verandoje buvo šokama, tad Džonas pakvietė Sofiją. Grojo tas pačias meilės dainas, kaip ir Vokietijoje per šventes, kai norima romantikos. Džonas šoko puikiai, kvepėjo saule ir jūra, buvo malonu justi jo kūno šilumą. Visa tai Sofijai patiko, bet ji mėgino nesileisti užliūliuojama – sunki užduotis, kai aplink kojas plakasi minkštas sijonas, virš galvos žvaigždėtas dangus, kai esi gražaus vyro glėbyje. Tokia sunki, kad Sofija apsimetė pernelyg pavargusi.

Vos tik jie atsisėdo, Džoną pakvietė šokio ilgakojė blondinė trumpu sijonėliu. Atrodė, kad jie gerai pažįstami. Džonas atsiprašydamas nusišypsojo Sofijai ir nuėjo su moterimi į šokių aikštelę. Sofija smalsiai juos stebėjo. Džonas nesistengė prisiglausti, bet šviesiaplaukė apkabino jam kaklą ir prisitraukė artyn. Sofijai durstelėjo širdį.

Buvo jau tamsu, veranda apšviesta mėnesienos ir įvairiaspalvių girliandų. Sofija vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje ir stebėjo žmones. Ją daug kas kvietė šokti, ji vis atsisakinėjo. Džonas irgi stengėsi ją pralinksminti, o dabar ji liko viena su tuščia taure. Visi kiti šėlo šokių aikštelėje. Staiga Sofiją apėmė toks liūdesys, kuriam neįmanoma pasipriešinti. Akyse pasirodė ašaros.

– Gal eikim pasivaikščioti paplūdimiu! – pasigirdo gerai pažįstamas Džuditos balsas.

Sofijai pasiūlymas patiko. Nenorėjo, kad Džonas matytų ją tokią nuliūdusią.

Susikibusios už rankų moterys patraukė į tamsą. Nuėjo taip toli, kad girdėjosi tik jūros ošimas, o kelią nušvietė mėnesiena. Čia jos atsisėdo ant minkšto smėlio. Kurį laiką susimąsčiusios žvelgė į jūrą.

Sofija pamiršo viską. Jos mintys nuskriejo pas Aną. Negi ji iš tikrųjų norėjo uždrausti Keitei tekėti? Mintis nutraukė tylus kūkčiojimas. Sofija iš lėto atsisuko į Džuditą, ši šluostėsi veidą nosine.

– Tai dėl draugo? – paklausė Sofija.

Džudita linktelėjo.

– Aš jo taip ilgiuosi. Svarbiausia – visiškai nesuprantu, kas jam pasidarė. Jis tiesiog dingo!

– Džonas sakė, kad jam visur reikia erdvės, – su užuojauta tarė Sofija.

Džudita giliai atsiduso.

– Gerai jau, su tuo aš apsipratau, bet šį kartą tai buvo taip netikėta. Nenoriu įkyrėti savo draugysčių istorijomis.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Maorės prakeiksmas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Maorės prakeiksmas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Лора Роулэнд - Синдзю
Лора Роулэнд
Лора Роуланд - Урагири
Лора Роуланд
Лора Вальден - Принцесса маори
Лора Вальден
Лора Бекитт - Верность любви
Лора Бекитт
Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje
Лора Вальден
Лора Штейн-Скавронская - Лора
Лора Штейн-Скавронская
Отзывы о книге «Maorės prakeiksmas»

Обсуждение, отзывы о книге «Maorės prakeiksmas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x