Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Geros kelionės!

Rasmusas

Visą kitą naktį Ana išgulėjo mąstydama. Tik rytui brėkštant nusprendė atsiduoti likimui.

II DALIS

KEITĖ

Kuo dažniau klausinėsi, kiek liko iki tikslo, tuo ilgesnė atrodys kelionė.

MAORIŲ IŠMINTIS

Samoa, Apija, 1905 m. vasaris

Netrukus po šešiolikto savo gimtadienio Keitė Makdauel tvirtai nusprendė: kai tik bus pakankamai suaugusi, grįš į Naująją Zelandiją. Nors dažnai girdėdavo tvirtinant, kad čia žemės rojus, jai Samoa, kur niekada nesibaigia vasara ir nebūna žiemos, liko svetima.

Be to, saloje ji turėjo tik vieną draugę – Sarą, samojietės ir brito dukterį. Kadangi Sara lankė Papaūtos mergaičių mokyklą, Keitė retai su ja matydavosi. Blogiausia, kad šiame žemės kampelyje ji negalėjo būti naujazelandietė – turėjo vadintis vokiete, o tai Keitei visiškai nepatiko.

Bet jei Keitė mėgindavo prieštarauti, senelė imdavo pamokslauti:

– Virš šios salos plevėsuoja Vokietijos vėliava, todėl norom nenorom turim su tuo taikstytis. Be to, tavo gyslose teka ir vokiškas kraujas, vaike!

Tai Keitei buvo itin nemalonu pripažinti. Jai vokiečių naujakuriai nepatiko taip pat kaip ir jų kalba, kurią išmoko neįtikėtinai greitai.

Tą sausio vakarą prieš trejus metus, kai senelė pareiškė, kad jos išvyksta iš Naujosios Zelandijos, ji gavo dovanų storą knygą. Nuo tada Ana kiekvieną dieną mokydavo mergaitę vokiečių kalbos, kuri Keitės ausiai atrodė kieta ir nelanksti. Kartais ji svarstydavo, kodėl senelė pasidarė tokia griežta. Gal todėl, kad kilusi iš tos šalies, kurioje drausmė ir punktualumas vertinami labiau nei visa kita? Iš pradžių mergaitė išsigando, kad čionykščiai gyventojai šneka taip kapodami žodžius, bet senelė tik pasijuokė. Jos manymu, čia, Samoa, vokiečiai gerokai atsipalaidavę ir jų kalba nė iš tolo neprilygsta tai, kuria šnekama gimtinėje.

Taip mąstydama Keitė sėdėjo senelės namo verandoje ir žvelgė į uostą. Iš jų paprasto medinio namo viršutinio aukšto verandos vėrėsi puikus Apijos uoste stovinčių laivų vaizdas. Priešais ant stalo gulėjo piešimo albumas, rankoje ji laikė anglies pieštuką. Kita ranka mergaitė nuolat braukė prakaitą sau nuo kaktos ir garsiai dūsavo. Ji negalėjo priprasti prie drėgno šilto klimato. Net ir dabar, baigiantis lietaus laikotarpiui, temperatūra nenukrisdavo žemiau dvidešimt septynių laipsnių. Gerai tik, kad retkarčiais lietaus šuorai atnešdavo vėjo gūsių, šie bent šiek tiek atgaivindavo. Užtat tada į namą per visus plyšius sunkdavosi vanduo. Tokiu oru patalynė ir drabužiai visą laiką būdavo drėgni. O kai virš Apijos praūždavo uraganas, namie reikėdavo viską tvarkyti, nes plonos medinės sienos nesulaikydavo vėjo. Pastaroji audra nušlavė nuo verandos visus baldus ir taip perpildė vandens statinę ant stogo, kad vanduo upeliais tekėjo į namą. Sauso neliko nė siūlelio. Bet net ir per didžiausią audrą oras kaip reikiant neatvėsdavo. O to Keitė labiausiai ir ilgėjosi.

Susimąsčiusi žvilgtelėjo į savo piešinį: ji beveik tobulai pavaizdavo karštoje saulėje snūduriuojančio uosto nuotaiką. Piešti Keitė pradėjo prieš metus iš nuobodulio, kai pabėgo iš tos nykios vokiečių mokyklos. Nejučia nusišypsojo prisiminusi, kaip senelė ją palaikė.

– Eisi į vokiečių mokyklą, – pareiškė senelė joms atvykus į Apiją.

Keitė pakluso, tik mokytojas Frydhelmas Šombergeris nuo pirmos dienos ėmė jos neapkęsti, ir tas jausmas buvo abipusis. Jos manymu, jis buvo kvailas ir neišsilavinęs, o ji jam pasirodė įžūli ir užsispyrusi. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Tiesą sakant, vėliau Keitė labai stebėjosi, kaip ištvėrė mokykloje dvejus metus.

Keitė dar ir dabar tvirtai sugniaužia kumščius prisiminusi klastingą Šombergerio veido išraišką, kai vieną dieną prieš būrį vokietukų išrėžė, esą naujazelandiečiai neturi jokios kultūros ir yra tik paprasti avių augintojai.

Keitė paraudusi pašoko iš vietos audringai prieštaraudama ir išrėžė, kad Naujojoje Zelandijoje ji gavo tūkstantį kartų geresnį išsilavinimą nei šioje užkampio mokykloje.

Šombergeris atsigręžė į ją su panieka ir suriko:

– O tu nesi vokietė! Esi neišsilavinusių avių augintojų vaikas.

Į šiuos jo žodžius Keitė atkirto:

– Taip, esu naujazelandietė, ir man nėra ką čia veikti. Be to, mano tėvas buvo advokatas, kvaily, jūs jam neprilygstat nė per nago juodymą!

Po šių žodžių mergaitė ketino išeiti iš klasės, bet mokytojas užkirto jai kelią ir trenkė skambų antausį. Keitė apšaukė jį barbaru, pražingsniavo pro jį aukštai iškelta galva ir nubėgo namo.

Keitė būgštavo, kad senelė apipils ją priekaištais ir grąžins į mokyklą. Bet senelė visiškai ramiai ją išklausė ir pasakė:

– Paprašysiu Brenerio, kad parūpintų geriausių knygų iš Vokietijos. Ir surasiu išsilavinusį privatų mokytoją. Juk vieną dieną tu studijuosi. Prisiekiu, tu lankysi vokišką universitetą.

Keitė nieko neatsakė, nes nenorėjo supykdyti senelės, kuri ją ištikimai palaikė. Argi galėjo jai dabar sakyti, kad jei ir studijuos, tai tik Naujojoje Zelandijoje?

Tėvynė gali būti tik ta šalis, apie kurią pagalvojus suspurda mano širdis, mąstė Keitė žvelgdama į įlanką. Tarsi kažkur tolumoje galėtų išvysti žalias Naujosios Zelandijos Pietų salos kalvas.

– Aš grįšiu, – šnabždėjo ji. – Vieną dieną aš grįšiu!

Čia buvo gražu, be abejonės, bet pagalvojus, kad vieną dieną grįš į Danidiną, širdis imdavo smarkiai plakti, dar labiau išpildavo prakaitas.

Tą akimirką ji pamatė Otą Brenerį, senelės dešiniąją ranką, kopiantį laiptais į viršutinę verandą. Po pažastimi jis tempė didžiulį siuntinį.

– Atplaukė laivas! – sunkiai sušnopavo Breneris, ryšulys nuslydo ant grindų, o jis pats dejuodamas sudribo į pintą krėslą.

Jam sėdantis vytelės įtartinai sugirgždėjo. Keitė jau buvo beišsigąstanti, kad mėgstamiausias senelės krėslas nuo jo svorio subyrės. Jis vėdavosi rankoje laikomu laišku. Per apkūnaus vyro veidą upeliais tekėjo prakaitas.

Keitė pašoko iš vietos.

– Atnešiu jums ko nors atsigerti!

Ji nubėgo į viralinę sode už namo ir grįžo nešina stikline apelsinų sulčių. Ponas Breneris su dėkingumu paėmė stiklinę ir vienu dideliu gurkšniu ištuštino.

– Kada nors jis mane išvarys į dykumą, – suvaitojo Breneris pažiūrėjęs į laiško siuntėjo pavardę.

Keitė šypsodamasi paėmė laišką.

– Leiskit spėti. Tai mielasis dėdė Rasmusas! – Ji pažvelgė į laišką, atsiųstą Kristianui Petersui, ir sukikeno. – Juokinga, jis vis dar mano, kad parduotuvei vadovauja mano senelis.

– Nematau čia nieko juokinga! – atkirto Otas Breneris. – Jei tik jis sužinotų, kad aš nuslėpiau, jog čia vadovauja ne jūsų senelis, o senelė, tuoj pat mane atleistų!

Keitė negalėjo nulaikyti juoko. Šio galingo, įdegusio, narsų jūreivį primenančio žmogaus veide kalbant apie tolimąjį dėdę Rasmusą atsispindėjo baimė.

– Jei jus ir senelę išmes iš darbo, galės iš karto uždaryti savo klestinčią prekybos įmonę Samoa, – tikino Keitė.

– Taip, tai tik laiko klausimas – kol jam kas nors praneš. Juk prekybos namų tarnautojų žmonos neturi kitų darbų, tik rašinėti į namus visokius gandus. O jūs, panele Keite, gerai žinot, kad kiekvienas jūsų senelės žingsnis čia akylai sekamas. Visi žino, kad vadovas vardu Ana, o ne Kristianas. Atvirai sakant, stebiuosi, kad šito niekas dar nepranešė į Hamburgą.

– Betgi kopros gavyba sekasi puikiai. Gera pradžia ir kakavos plantacijose!