Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Galit pati įsitikinti, kokią įtaką tada padarėt mano motinai! Per jus ir tas moteris jis pradėjo gerti, – suniurzgė Polas.

– Jūs kai ką painiojat, Polai! – atžariai nukirto Ana. – Jūsų tėvas jau tada gėrė ir mušdavo mamą, paskui girtas ją nužudė. O kad aš ją nuteikiau elgtis nedorovingai, yra niekšiškas šmeižtas, ir jūsų tėvas tai gerai žino! Ir jūs tai žinot! Ir man labai nepatinka, kad jis yra laisvėje! Man labiau patiktų, kad jis visą gyvenimą sėdėtų už grotų. Bet, kaip anuomet buvo rašoma laikraščiuose, jūsų liudijimas, Polai, išgelbėjo jam gyvybę. Ar jūs iš tikrųjų viską matėt? Nelaimingas atsitikimas? Nejuokinkit! Kad teismas patikėjo tokia jūsų pasaka, man atrodo dar labiau neįtikėtina. Niekas netrenkia bejėgei moteriai per galvą lempos stovu netyčia!

– Einam, išeikim! Nėra reikalo klausytis tos bobos įžeidinėjimų, – vogravo Filipas.

– Mano nuomone, bus geriausia, jei tuoj pat išeisit iš mano namų! – šoko iš vietos Ana.

– Tėvai, leisk man kalbėti! – Polas ramindamas uždėjo delną tėvui ant rankos. – Jūsų namai – kaip tik apie juos bus kalba, geriau sakant, jūsų vyro namai. Lygiai prieš dvylika metų jis tuščiomis kišenėmis pasirodė pas mus. Aš buvau perėmęs tėvo ūkį, kai jį pasodino į kalėjimą. Tėvui anuomet nupirkau mažą fermą netoli Inverkargilio – jis nenorėjo gyventi su šeima, norėjo likti vienas. Vienintelis žmogus, kurį jis pakentė, buvo jūsų vyras. Visus tuos metus jį šėrė, nes Kristianas jokiu būdu nenorėjo grįžti pas jus! Jūs neturėjot sužinoti, kad jis gyvena visai šalia. Kadangi neturėjo pinigų, jis mums užrašė šį namą, tik paprašė palaukti su turto perėmimu, kol pats numirs. Kadangi jis aną savaitę mirė, mes atėjom paprašyt jūsų išsikelti iš namų…

– Paskutiniai jo žodžiai: „O Viešpatie, kodėl nedavei man stiprybės?“ – verksmingai tarė Filipas Maklynas.

– Tėvai, norėčiau kuo greičiau viską užbaigti. Manau, jus, ponia Peters, tai sudomins.

Taręs tuos žodžius Polas išsitraukė iš kišenės suglamžytą popieriaus lapą ir triumfuodamas padavė Anai, bet ši nė nežvilgtelėjo. Tik šaltai nužvelgė abu įsibrovėlius ir tyliai paklausė:

– Nuo ko jis mirė?

– Na, nuo ko gi daugiau? Lengva atspėti! Juk jis mito vien viskiu, – paaiškino Polas.

– Kiek laiko duosit išsikraustyti? – Ana vis dar nežiūrėjo į dokumentą.

Polas Maklynas stovėjo priblokštas.

– Jūs neketinat konsultuotis su advokatu? – paklausė netikėdamas.

– Kam? Esu tikra, kad dokumentą galima užprotestuoti. Esu tikra, kad jis parašytas ne viso proto žmogaus! – atšiauriai atšovė Ana. Balsas skambėjo rūsčiai, ji šaltai pridūrė: – Jūs gausit namą! Bet tik tada, kai rasiu kitą. Į gatvę jūs manęs neišmesit!

– Kaipgi, kaipgi, tegul ji pasigaili. Išmesk ją lauk! – kurstė senis.

Bet Polas sušnypštė:

– Užsičiaupk! – Ir atsisuko į Aną. – Gerai, mes gi ne kokie nežmonės! Jei jau taip, duodam jums laiko, kiek tik reikia! Bet paskubėkit!

– Labai malonu! Aš jums pranešiu, kada išsikeliam, – atsakė Ana ne be ironijos ir pakilo iš vietos parodydama, kad pokalbis baigtas.

Maklynai buvo apstulbę. Polas žiojosi tarsi norėdamas ką sakyti, bet Ana praėjo pro jį it pro tuščią vietą.

– Kas buvo tiedu vyrai? – pasiteiravo Paula, kai gimtadienis pagaliau pasibaigė, Keitė buvo paguldyta ir viskas sutvarkyta.

– Kristianas užrašė namą Maklynams!

– Kaip? – išsigando Paula.

– Ogi taip – Kristianas mirė, o mes turim susirasti naują būstą, nes namas dabar priklauso Filipui ir Polui Maklynams, – ramiai atsakė Ana.

– Bet jis gi žudikas! – pasibaisėjusi sušuko Paula.

– Taip ir yra!

– Ana, tu negali to leisti. Tai dar blogiau nei su Džono namu! Juk tai apgavystė!

Ana giliai atsiduso. Džono namo istorijos ji seniai neminėjo. Dabar vėl viską prisiminė. Tai įvyko netrukus po vaikų laidotuvių. Ana anuomet mąstė, ar nereikėtų parduoti Džono namo, o pinigus padėti Keitės ateičiai. Sunkia širdimi ji kreipėsi į Albertą – paklausė, ar jis pats nenorėtų pirkti namo. Albertas šiurkščiai išmetė ją lauk ir netrukus atsiuntė advokato raštą. Jame buvo negailestingai konstatuojama: Timočio laiške pasakyta, kad jai priklauso tik jo pinigai, tad namas yra Alberto nuosavybė. Albertas – teisėtas namo paveldėtojas, nes artimiausias giminaitis. Jei jos duktė būtų mirusi po jo sūnėno, viskas būtų buvę kitaip. Ana tada piktai suplėšė laišką. Ji nenorėjo, kad vaikų mirtis sukeltų teisinį ginčą. Tegul Albertas būna laimingas su tuo namu, pagalvojo anuomet. Taip pat galvojo ir šį kartą. Ji nenorėjo nieko bendra turėti su Maklynais, net bylinėtis.

Visus tuos metus Ana buvo priversta gerokai taupyti, o kadangi sau neleido nieko, pasisekė: jos su Keite ir Paula įveikė sunkumus.

– Bet kur mes dėsimės? Tik pagalvok, tu gi sakei, kad iš Timočio palikimo pinigų nebeliko, – aimanavo Paula.

– Ką nors sugalvosiu! – pažadėjo Ana draugei ir tą vakarą anksti užsidarė savo kambaryje pamąstyti.

Nuo Keitės gimimo truputį atidėdavo jos mokslui, šitų pinigų ji nelies. Kol kas ne, nebent užkluptų didžiausias skurdas!

Dar tą pačią naktį Ana parašė laišką savo pusbroliui Rasmusui Vortemanui, seniai mirusio dėdės sūnui. Ji rašė, kad su vaikaite liko visiškai be lėšų, ir prašė atsiųsti pinigų bilietui į Hamburgą. Žinoma, pirmiausia derėjo paklausti Paulos, ar ji su jomis vyks į Vokietiją, bet kur jai dėtis? Laiške nutylėjo, kad liko našlė. Kodėl giminaičiams tai turėtų rūpėti?

Ana parašė šį laišką neišliejusi nė ašarėlės. Svarbiausia, kad Keitė turėtų ateitį. Vaikas toks išmintingas, jo ateitis turi būti užtikrinta, o vokiečių kalbos išmokys ji pati. Laikraštyje buvo rašoma, kad Vokietijoje yra universitetas, kuriame leista studijuoti moterims. Aš dar kartą pamatysiu Elbę, mąstė Ana. Tą naktį ji užmigo su guodžiančiom mintim apie Hamburgą.

Pabudusi ėmė ieškoti voko laiškui ir rado savo seną dienoraštį, kuriam pastarąjį kartą patikėjo mintis Klaros mirties dieną. Jautė didžiulę pagundą jį sunaikinti – dabar, kai Kristianas mirė ir daugiau nebuvo nė vieno žmogaus, žinančio prakeiksmo istoriją. Ana atsargiai paėmė sąsiuvinį į rankas, atvertė odinį viršelį ir išraudusi kaip uoga tuoj pat padėjo į šalį. Ji lyg tyčia atsivertė toje vietoje, kur buvo išsamiai aprašiusi, kaip atsidavė Džonui! Skubiai užvertė puslapius ir padėjo sąsiuvinį į dėžę su geležiniais vyriais, barokinės skrynios imitaciją, padovanotą Melani.

Nesugebėsiu jo išmesti, gailėdamasi suprato Ana. Bet prieš mirtį jį reikia sunaikinti, nusprendė, kad pasaulis nesužinotų, kokią bėdą užsitraukė Kristianas, o man reikia mokėti. Prieš mirtį paskandinsiu dienoraštį Elbėje.

Pusbrolio atsakymas atėjo po kelių mėnesių. Ana jau buvo pradėjusi jaudintis, būgštavo, kad nebegaus iš giminių jokios žinutės. Tačiau vieną dieną gavo ploną laiškelį. Kad ir kokia buvo šaltakraujiška, užsigrūdinusi per pastaruosius metus, laiškas visiškai išmušė ją iš vėžių. Pusbrolis Rasmusas parodė Anai kelią, kurio niekada nesitikėjo. Reikėjo nukirsti visas šaknis. Nuosprendis buvo štai koks.

Miela pussesere,

Hamburgas nėra jums tinkama vieta! Kristianas mums skubiai reikalingas Samoa. Mano brolis Hansas mirė. O mes būtinai norim ten išlaikyti savo prekybos namus, nes netrukus mūsų tėvynės vėliava suplevėsuos virš Samoa. Mes pradėjom sodinti kokosų ir kakavos plantacijas. Kristianas turi perimti vadovavimą. Laivas „Manapūris“ išplaukia vasario 20 dieną iš Oklando. Nepavėluokit, nes iki lapkričio kito laivo nebus. Apijoje jus pasitiks Otas Breneris, ištikimas brolio Hanso bendradarbis, jis ir talkins tavo vyrui.