Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Klarai atrodė, kad Timotis pernelyg dėl to kankinasi. Ji pati, regis, sielojosi mažiau. Visomis jėgomis padėdavo Timočiui kontoroje, buvo nuolatinis jo ramstis. Nors neturėjo teisės studijuoti, savo pastangomis buvo sukaupusi tiek dalykinių žinių, kad tapo lygiavertė Timočio partnerė. Timočio dėdė Albertas iš pradžių raukėsi dėl „bobiškų sijonų kontoroje“, bet Klara neleido, kad piktas senukas sugriautų jos planus ir nestudijavus tapti tikra teisės specialiste.

Priversta be darbo gulėti lovoje, ji diena po dienos darėsi vis nepakenčiamesnė. Ana buvo laiminga, kad Klara bent miegodama truputį pasiilsi, bet šiuokart per anksti apsidžiaugė. Duktė atsimerkė ir pažvelgė į ją nepatenkinta.

– Kuo tau padėti, vaikeli? – paklausė Ana.

– Kodėl jis man neatnešė iš kontoros bylų, kaip liepiau? – skundėsi ši.

– Tu turi save saugoti, – griežtai atsakė Ana.

Klara tik pavartė akis.

– Gal galėtum sukviesti moteris? Jos man papasakotų apie paskutinę Keitės Šepard kalbą.

– Klara, būk protinga! – atsiliepė Ana švelniai, nors slapčia būgštavo, kad dukters veržlumą bus ne taip lengva suvaldyti.

Kai Ana su draugėmis prisidėjo prie WCTU, Woman’s Christian Temperance Union , Klara irgi tapo viena iš jų. Ji dievino vadovę Keitę Šepard ir buvo įsitikinusi, kad apie moterų rinkimų teisę jau pakankamai prikalbėta. Dabar reikia imtis darbų.

Klara užsispyrusi patempė lūpą. Ana svarstė. Kadangi duktė jau ir taip blogos nuotaikos, gal reikia pakalbėti apie tai, kas slegia širdį nuo tada, kai Klara pasijuto nėščia.

– Ar nereikėtų pranešti tėvui? – paklausė atsargiai.

Klara prisimerkė, iš akių liko tik siauri plyšeliai.

– Aš nebeturiu tėvo. Bene pamiršai?

Bet Ana neketino lengvai pasiduoti.

– Aš tik manau, galbūt jam reikėtų žinoti, kad tu laukiesi.

– Nepradėk vėl! Jau prieš vestuves išzyzei man visas ausis. O aš sakiau: ne! Ir tu puikiai žinai kodėl. Kaip manai, kaip aš jaučiausi, kai jį užklupom Zarau? Jis gyvena po vienu stogu su kažkokia svetima vokiete. Ir jis buvo girtas. Stumdė tą moterį. Tu niekada nenorėjai apie tai kalbėti, bet esu tikra – jis tave mušdavo. O aš kovoju prieš netašytų, girtų vyrų prievartą, vadinasi, ir prieš tėvą girtuoklį. Mama, pagaliau prisipažink: ar jis kada nors tave mušė?

Ana giliai įkvėpė.

– Atleisk, kad pradėjau tą kalbą. Bet aš gerbiu tavo poziciją.

– Ar jau pamiršai, kad jis daugybę metų neduodavo tau nė cento? Kad mes gyvenam iš Džono palikimo ir Timočio uždarbio?

Ana nusuko akis. Rūsti raukšlė prie dukters lūpų jai nepatiko. Ir vis dėlto duktė buvo teisi. Mintys vėl nuskriejo pas Džoną. Su skausmu Ana mėgino įsivaizduoti, ką jis darytų tokioje situacijoje. Jei mums būtų buvę leista pasenti kartu, aš būčiau įstengusi išsiskirti su Kristianu, pagalvojo. Pagal įstatymą jie vis dar buvo sutuoktiniai.

Ana pakirdo iš savo minčių, už nugaros išgirdusi atsargius žingsnius. Tai buvo Timotis, jis grįžo iš kontoros ir pirmiausia atėjo pažiūrėti, kaip laikosi žmona. Anai atrodydavo, kad tuomet, kai jis žiūri į Klarą, ji žvelgia į jo širdies gelmes.

– Gal paprašyti Paulos paruošti ko nors šilto pavalgyti? – pasiteiravo Ana žento su motinos rūpestingumu.

– Ne, dėkoju, liksiu čia, pas Klarą. Gal paprašyk Paulos atnešti ko nors pakramtyti čia, prie lovos?

Jis ištiesė ranką ir švelniai perbraukė suprakaitavusius žmonos plaukus.

– Širdele! – sukuždėjo. – Mano vargše širdele.

Ana pakilo ketindama palikti juodu vienu du.

Išeidama išgirdo Klaros priekaištą:

– Tu ir vėl grįžai per anksti. Pagalvok apie žmones, kurie tavimi pasitiki! Jiems reikia tavęs, o ne advokato, kuris bėga prie žmonos lovos.

Anai suspaudė širdį, ji matė, kad tas išvaizdus, sėkmingai dirbantis jaunas vyras atrodo kaip primuštas. Ji išėjo iš miegamojo suraukusi kaktą. Kartais ji negalėdavo Klaros suprasti.

Dar didesnį rūpestį nei sunkus būdas Anai kėlė Klaros kūno sudėjimas. Ir suaugusi ji liko labai smulki. Išorė gali klaidinti, nors iki gimdymo liko visai nedaug, ramino save Ana. Gydytojas apskaičiavo, kad ji turi gimdyti jau kitą savaitę. Vasario vaikas – kaip ir aš, mąstė Ana. Jos širdį pripildė pasididžiavimas, kai pagalvojo, kad netrukus ant rankų laikys vaikaitį. Ką sakė Klara? Jei gims berniukas, jį pavadins Džonu. Timočio tėvo garbei. Jei mergaitė, pavadins savo numylėtinės Keitės Šepard garbei. Keitė!

Kuo labiau artėjo gimdymo laikas, tuo rečiau Ana drįsdavo išeiti iš namų. O dabar Klara paprašė šviežių vaisių. Anai vis dar atrodė tikras stebuklas, kokie gardūs šiame žemės kampelyje švieži vaisiai. Nė nesulyginsi su tais, kurių ragaudavo Hamburge.

Ana su pasimėgavimu įkvėpė šviežio brizo, šią saulėtą sekmadienio dieną pučiančio nuo jūros. Kvepėjo druska ir jūržolėmis. Ore suko ratus milžiniškos žuvėdros. Prie namų vešliai žaliavo sodai.

Apimta pakilios nuotaikos Ana žingsniavo Jurgio gatvės link. Mintys lėkė į ateitį. Ji įsivaizdavo, kaip šiais metais leis Kalėdas. Šventiškai, kaip anksčiau. Su vaiku šventė bus daug džiugesnė. O paskui Klaros dvidešimt šeštasis gimtadienis. Jis taip pat bus linksmas. Vaikas, taip, vaikas prikels ją gyvenimui. Džonui patiktų, kad ji augintų šį vaiką džiaugsme, o ne mirties šešėlyje. Ana vogčiomis nubraukė ašarą iš akies kampučio ir ėmė svarstyti, gal važiuoti tramvajumi, bet tą sumanymą tuoj pat atmetė. Tas monstras, jau dvejus metus šnypšdamas šliaužiojantis gatvėmis, jai buvo baisus.

Prie Oktagono ji sustojo trumpai atsipūsti, apėmė sumiši jausmai žvelgiant į statulą, su didelėmis iškilmėmis pastatytą prieš dvejus metus. Paminklas buvo skirtas poetui Robertui Bernsui, jo eilėraščius ir dainas Ana labai mėgo. Tuoj pat prisiminė škotišką naujametinę dainelę „Už mūsų jaunas dieneles“, kurią giedant praėjusiais metais buvo paminėti mirusieji, Džonas ją aistringai užtraukdavo kiekvienų metų sausio pirmąją. Ana tyliai ėmė niūniuoti po nosimi: „Kaip man jaunystės neminėt…“

Moteris suglumo pamačiusi seną skarmaluotą žmogų, sėdintį prie statulos postamento. Tuščiu žvilgsniu jis žvelgė į niekur. Ana skubiai nusisuko. Kristiano buvo neįmanoma pažinti. Veidas buvo baisiai sudarkytas alkoholio. Ji žengė žingsnį už statulos. Mintys ėmė karštligiškai suktis. Ką jis čia veikia? Gal ištiesti pagalbos ranką ir pasiimti į namus? Ar palikti bėdoje? Ana abejojo, o paskui prisiminė Klarą – ji tam nepritartų. Kaip ji pasakė? Aš nebeturiu tėvo! Anai užspaudė gerklę. O ko aš noriu, paklausė savęs. Ar norėčiau iki gyvenimo pabaigos gyventi su juo po vienu stogu? Ar aš iš tikrųjų jam viską atleidau? Prieš akis iškilo mėnesienoje žvilgančiu auliniu batu apauta koja, spirianti į baltą Hinės pilvą, paskui ji pati, virpanti iš baimės, laiptai, kritimas žemyn…

Neatsigręždama Ana nuskuodė į namus ir drebančiu balsu paprašė Paulos parūpinti vaisių.

Ištikimoji ekonomė įdėmiai pažvelgė į šeimininkę.

– Kas atsitiko? – paklausė.

Ana giliai įkvėpė, paskui tyliai atsakė:

– Prie Oktagono mačiau savo vyrą. Jei tai iš tikrųjų jis, netrukus alkoholis visiškai jį sunaikins.

– Ar jis čia ateis? – pasiteiravo Paula kiek padelsusi.

– Tikiuosi, ne! – Anai buvo gėda dėl tokio beširdiškumo.

Tą akimirką iš miegamojo pasigirdo šaižus riksmas. Ana užlėkė laiptais. Klara stovėjo prie lovos ir su pasibaisėjimu žvelgė į vandenį, srūvantį iš jos kūno.