Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Sofija pažvelgė į sužadėtinį nustebusi.

– Aš neišprotėjau, jei jau taip nori žinoti, tik jaučiu, kad būtinai turiu likti šiame krašte, kol išsiaiškinsiu visas paslaptis.

Janas energingai apsirengė švarką.

– O aš pirmiausia papusryčiausiu, tu tuo tarpu gali pamąstyti, kas atsitiko tavo galvai. Jei negrįši dėl manęs, tai gal grįši bent dėl savo darbo.

Sofiją nupurtė šaltis. Apie tai ji visiškai nepagalvojo.

– Gerai pamąstyk! – pagrasino Janas ir išskubėjo iš kambario trinktelėjęs durimis.

Sofija taip ir liko gulėti. Staiga nusiramino, nes tvirtai apsisprendė: lieku čia, kol žinosiu, kad jau galiu išvykti. Rytoj informuosiu direktorių, kad dėl staigios motinos mirties man reikia neeilinių atostogų.

Nė nenusipraususi po dušu mergina apsirengė, brūkštelėjo šepečiu per plaukus ir nuėjo paskui Janą pusryčiauti. Jis buvo įsigilinęs į Otago Daily Times .

Sofija tyliai atsisėdo priešais ir išgėrė puodelį kavos. Tik po kurio laiko jis pastebėjo ją sėdint prie stalo. Nuleido laikraštį ir reikliai paklausė:

– Na? Koks tavo sprendimas? Ar ketini vėl būti protinga mergaitė? Ir iš viso – kaip tu atrodai! Ši suknelė ir nešukuoti plaukai! – Jo akys virto siaurais plyšeliais.

– Aš lieku!

– Gerai, tada man nėra ką čia veikti! – sušnypštė įtūžęs Janas, pašoko iš vietos ir paliko ją vieną.

Grįžusi ir atidariusi kambario duris, Sofija negalėjo patikėti savo akimis. Janas sėdėjo krėsle prie lango ir įdėmiai skaitė Emos rankraštį. Vienu šuoliu ji prišoko prie jo ir išplėšė iš rankų lapus.

– Kas toks Tomas Holdenas? – pasiteiravo Janas be užuolankų.

– Antras Emos dviejų milijonų dolerių paveldėtojas! – atsakė Sofija tyliai.

– Du milijonai dolerių?

– Maždaug milijonas trys šimtai tūkstančių eurų, – patikslino Sofija.

Jis išplėtė akis.

– Ir kiek gaus tas Holdenas?

– Pusę!

– Kokiu pagrindu? – paklausė Janas kaip tikras advokatas.

– Nežinau. Aš nežinau nei kas jis toks, nei kur gyvena. Pasamdžiau detektyvą, kad sužinotų.

– Labai gerai. Mažute, mums reikia adreso, kur šiam vyrukui siųsti teismo šaukimą. Manau, reikia dar šiandien aptarti tai su kolegomis iš Naujosios Zelandijos, nors problemos aš čia nematau. Šansai puikūs. Palankūs mums.

– Apie ką tu šneki?

– Savaime suprantama, turi užprotestuoti testamentą ir pretenduoti į visą palikimą, – pasakė Janas tokiu tonu, tarsi ji jau būtų jo klientė.

– Bet aš visiškai nenoriu užprotestuoti, – sumikčiojo Sofija. – Manau, tai raktas į Emos paslaptį.

Janas piktdžiugiškai nusijuokė.

– Galima ir taip pavadinti. Tu gi neketini lyg aukojamas ėriukas žiūrėti, kaip Emos meilužis, nes kas gi kitas galėtų būti tas žmogus, susižers pusę tavo turto? Iš kur ji iš viso turi tiek daug pinigų?

Iš pradžių Sofija norėjo jam prieštarauti, bet paskui pamatė, kad nėra prasmės. Janas nesuprastų, apie ką kalbama. Kad net jei Tomas Holdenas tėra niekingas palikimo medžiotojas, jai visiškai nerūpi. Labiausiai ji nori suprasti, ką mėgino jai pranešti mama.

Regis, Janas visiškai nepastebėjo, kad Sofija nesutinka su jo požiūriu. Atvirkščiai. Jis leidosi aiškint tą palikimo užprotestavimo reikalą, ir jo kalbas vainikavo žodžiai:

– Na, duok man kolegos numerį. Tikiuosi, jis šiandien dirba, reikia iškart pradėti judinti tą klausimą.

Tai taręs išsiėmė rašiklį ketindamas užsirašyti Džono numerį, bet Sofija nukirto:

– Ne!

– Kaip ne? – priblokštas paklausė jis.

– Neketinu užprotestuoti testamento. Ema taip norėjo, ir aš gerbiu jos valią! Noriu tik vieno – sužinoti, ką bendra tas žmogus turi su manimi!

Janas bjauriai išsiviepė.

– Su tavimi tikrai nieko. Suprask gi pagaliau, ji atvažiavo čia, kad padarytų paveldėtoju savo meilužį! Tai skandalas. Kas atsitiko garsiajam blaiviam protui? Jos kelionė į Naująją Zelandiją, visos tos paslaptys… čia slypi koks nors vyrukas. Kas gi dar?

– Aš nežinau, kas yra Tomas Holdenas, bet jis tikrai nėra Emos meilužis, – atšiauriai atkirto Sofija.

– Ak, daryk, ką tik nori! – Janas ėmė plūstis.

Tą akimirką rankinėje suskambo mobilusis telefonas. Nespėjo ji apsižiūrėti, kai Janas jį pačiupo – pažiūrėti, kas skambina. Jis švilptelėjo ir ironiškai šūktelėjo:

– Oho, darbo reikalai. Ponas advokatas!

Jo veidas staiga persimainė, akys vėl susiaurėjo, matėsi tik siauri plyšeliai.

– Vadinasi, štai kaip. Tu jau turi advokatą! – Jis grėsmingai žengė artyn. – Ar jau su juo dulkinaisi?

Sofija atsakė lediniu balsu:

– Ne, dar ne, bet būčiau tai padariusi, jei tu nebūtum atsidūręs prie durų.

Jiedu stovėjo vienas prieš kitą kaip du koviniai šunys. Pagaliau Janas įsakė:

– Pakaks. Kraukis daiktus! Tuoj pat važiuojam į oro uostą, pernakvosim Oklande. Noriu iš čia išsinešdinti!

Sofija nepajudėjo iš vietos. Pagavusi jo žvilgsnį tvirtai pasakė:

– Janai, aš būsiu čia, kol viską atliksiu. O tu eik!

Nespėjo apsižiūrėti, kai pajuto ant skruosto deginantį skausmą. Janas iškart suvapėjo:

– Ak, atleisk, aš to nenorėjau, bet negaliu leisti, kad liktum su kitu. – Jo atodūsis virto tyliu kūkčiojimu. – Turi skristi su manim. Privalai! Kitaip tarp mūsų viskas baigta. Turi pasirinkti: arba vyksti dabar su manim, arba vestuvių nebus! Sofija, skrendam, prašau!

Janas nubučiavo jai veidą, bet ji nepajudėjo iš vietos. Ji buvo kaip paralyžiuota. Nusiminusi galvojo, kada gi jis pagaliau uždarys paskui save duris ir paliks ją vieną. Tarsi iš toli girdėjo jo grasinimus ir maldavimus:

– Gerai pamąstyk! Jei dabar neisi, mūsų santykiai nutrūks visiems laikams! Tu baisiai gailėsies!

Sofija teištarė:

– Sudie! – Ir vėl nugrimzdo į visiško užsimiršimo būseną.

Po visą kūną nuvilnijo šaltis, tada vėl suskambo mobilusis telefonas. Tai buvo Džonas, norėjo sužinoti, kaip jai sekasi, ar ji su savo sužadėtiniu ateis rytoj į Naujųjų metų vakarėlį paplūdimyje. Sofija mandagiai atsisakė. Dabar jai šurmulys nerūpėjo. Ji kalbėjo trumpai, atsisveikino linkėdama gero Naujųjų metų sutikimo.

Pusę dienos ji praleido kambaryje snausdama. Kelis kartus buvo paėmusi rankraštį, bet nenusiteikė toliau skaityti. Pirmiausia turėjo suvokti, kad anksčiau atrodžiusi tokia šviesi ateitis virto šukių krūva. Dabar ji iš tikrųjų liko viena pasaulyje. Viena su prakeikta praeitimi ir paslaptimi, prie kurios nepriartėjo nė per žingsnį. Bet blogiausia, kad, be liūdesio, jautė ir palengvėjimą. Sofija mąstė, ar Ema numanė, kad dukters gyvenimas taip susvyruos. Galbūt ji šito ir tikėjosi, perskrodė mintis. Ema niekada per daug nemėgo Jano.

– Jis stropus jaunuolis, – pasakė kartą, – bet ar tu galėsi su juo skraidyti?

Sofija gerai prisiminė, ką atsakė mamai:

– Ieškau vyro ne tam, kad su juo skraidyčiau, o kad gyvenčiau!

– Viena neturi paneigti kito, mielas vaike! – pasakė Ema.

Danidinas, 1889 m. vasaris

Nebuvo dienos, kad Ana nebūtų ilgėjusis Džono. Ilgėjosi net ir tą akimirką, kai sėdėjo ant Klaros lovos ir žvelgė į ramiai miegančią dukterį. Švelniai glostė išblyškusį jos veidelį. Nuo tada, kai trečią nėštumo mėnesį pradėjo kraujuoti, Klara privalėjo gulėti lovoje, jei norėjo pagimdyti sveiką vaiką. Ak, Džonai, mąstė Ana, tai mūsų bendras vaikaitis!

Kai pagaliau sužinojo, kad gims vaikelis, apėmė didžiulis džiaugsmas. Timotis su Klara buvo vedę penkerius metus ir susilaukti vaikelio jau beveik nesitikėjo.