Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Sofija nusijuokė.

– Jūs man nenusibosit. Ir pataikėt teisingu adresu. Mano sužadėtinis, netikėtai išdygęs Danidine, pagrasino: arba aš tuoj pat skrendu su juo į namus, arba viskas baigta. Matot, man einasi panašiai. Be to, mes ketinom po šešių savaičių susituokti!

– Gerai, aš viską papasakosiu, bet tik tada, kai jūs man pasiskųsit savo sužadėtiniu.

– Dabar jūsų eilė. Su savo… – Sofija nutilo, pamiršo jo vardą.

– Tomu. Aš žinau, kad jis mane myli, moteris tai iš karto pajunta. Bet vos tik pradedam kalbėti apie šeimą, jis užsidaro. Jis buvo įvaikintas, perėjo tikrą pragarą globėjų šeimose. Nenuostabu. Aš gerbdavau jo nuomonę, bet dabar… Nuo vakar žinau, kad laukiuosi.

Sofija nedrįso jos sveikinti su tokia naujiena, nes žinia, kad yra nėščia, regis, nesukėlė Džuditai džiaugsmo.

– Visuomet norėjau vaikų, – liūdnai kalbėjo Džudita. – Būčiau ryžusis tam ir Tomui nepritariant, bet jis buvo toks keistas. Aš bijau!

Džudita ėmė garsiai kūkčioti. Sofija pasislinko truputį arčiau, paėmė ją už rankos ir sukuždėjo:

– Jei jums geriau, išsikalbėkit. Kas jums kelia baimę?

Nė neatsigręždama advokatė sumikčiojo nevilties kupinu balsu:

– Mes ketinom švęsti Kalėdas drauge. Toks buvo jo noras. Mes negyvenam kartu. Jis Velingtone, aš – Danidine. Mes taip laukėm atostogų, ketinom jas praleisti kartu. Viskas buvo gerai. Iki gruodžio dvidešimt ketvirtos. Prieš pietus jis atėjo į kontorą, padėjo man sutvarkyti bylas. Beje, jis irgi advokatas. Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus – jis atsistoja ir išbalęs kaip kreida ima mikčioti: „Turiu išvykti!“ Buvau priblokšta. O jis jau žengė pro duris. Namie radau laiškelį: „Esu ant Kuko kalno.“ Žmogus, kuris taip elgiasi, negali būti tėvas, ar ne?

Sofija neištarė ne , nors tas žodis jau sukosi ant liežuvio. Su užuojauta paklausė:

– Gal kas nors atsitiko. Kas galėjo išmušti jį iš vėžių?

– Nieko nežinau. Prieš savaitę jis laimėjo didžiulę bylą dėl globos. Tuo padarė didžiulę paslaugą jaunimo reikalų tarnybai, ta atsidėkodama atsiuntė jo įvaikinimo bylos kopiją. Gavo ją rytą mūsų kontoroje. Buvo labai patenkintas, juokavo. Esą vis nujausdavo, kad kažkas jį sieja su mėgstamiausiu vaikystės herojumi. Daugiau aš neklausinėjau, nes gavom žinią apie nelaimingą atsitikimą… – Džudita Palmer išsigandusi nutilo.

– Galit ramiai pasakoti toliau! Tuo metu jūs turėjot gauti žinią apie Emos mirtį, nes jūsų kolega paskambino man į Vokietiją dvidešimt trečiosios naktį.

– Taip. Taigi mane ta žinia gerokai sunervino, paprašiau Tomo iš registratūros atnešti Emos Maklyn bylą.

Tai išgirdusi Sofija išbalo kaip drobė. Nuo minties, užplūdusios galinga banga, ji pradėjo virpėti visu kūnu.

– Kokia jūsų draugo pavardė? – Ji pasistengė, kad klausimas nuskambėtų kuo nekalčiau.

Džudita nustebusi pažvelgė į Sofiją.

– Maklynas!

Sofija nebegalėjo paslėpti drebulio. Maklynas! Negi tai tik atsitiktinis sutapimas?

– Jums šalta! – pastebėjo Džudita ir rūpestingai pridengė jos pečius megztuku.

– Tai jį įvaikinusios šeimos pavardė ar tikroji?

– Manau, tikroji. Jis mažai šneka apie savo vaikystę, bet kai ką iš jo ištraukiau. Kadangi Tomas pirmuosius savo gyvenimo metus gyveno su tėvu alkoholiku, ir įvaikintas pasiliko tikrąją pavardę.

Sofija pajuto, kad ima svaigti galva. Maklynas? Alkoholikas? Ar Tomas kaip nors susijęs su jos šeima? Ar jis todėl pabėgo? Gal tai jis pavogė Emos istoriją? Šios mintys viesulu sukosi galvoje.

– O kur jo mama? – paklausė ji prikimusiu balsu.

– Iš karto jam gimus pabėgo su kitu vyruku. Jis daug iškentėjo savo gyvenime. O dabar nuo Kalėdų nieko apie jį negirdėjau. Jis dar niekada taip nesielgė. Žinot, ką manau? Jis nujautė, kad esu nėščia, ir pabėgo. Tai ir yra mano didžiausia baimė!

– Aš tuo netikiu! – atsakė Sofija nevalingai, o jos galvoje sukosi mintys.

Pažvelkit į telefonų knygą, kiek ten Maklynų, kartą pasakė Džudita. Sofija, tu įsipainiosi į kažką negera, perspėjo pati save. Gal ji iš tikrųjų pamišusi, kaip tvirtino pykčio priepuolio pagautas Janas? Gal ir nepamišusi, bet tikrai apsėsta, mąstė išsigandusi, užvaldyta minties rasti Tomą Holdeną. Tokia apsėsta, kad kiekvienas Tomas jai regisi kaip Tomas Holdenas. Ji nusipurtė. Štai kur nusiritau! Turiu būti atidi, kitaip iš tikrųjų prarasiu protą.

– Jis su tuo neturi nieko bendra! Tai būtų pernelyg neįtikėtinas sutapimas, – sumurmėjo pati sau.

– Sofija! – išgirdo iš tolo atsklindant advokatės balsą. – Jūs pagalvojot, kad Tomas yra antrasis paveldėtojas, kurį minėjo jūsų mama?

Sofija susigėdusi linktelėjo.

– Žinoma, turit griebtis ir šiaudo. Bet Tomas? Ne, tai absurdiška. Ir žinot kodėl? Jam verkiant reikia pinigų, kad įgyvendintų savo svajonę – įkurtų nuosavą kontorą. Jei jis būtų žinojęs, kad paveldėjo tiek daug pinigų, nebūtų pabėgęs, tuoj pat būtų pasiskelbęs, kas esąs. Jūsų mamos testamentas buvo ne voke, o permatomoje įmautėje! Turėjo jį iš karto pastebėti.

Sofija nurijo seilių gumulą. Buvo nemalonu, kad jai iš viso kilo ši kvaila mintis. Bet vis dėlto: ar tai atsitiktinumas, kad jo pavardė Maklynas? Tokia pat kaip jos motinos? Maklynų čia tikriausiai kaip smilčių prie jūros, įtikinėjo vidinis balsas. O Viešpatie, turiu liautis kvailai spėliojusi, ragino ji save, kitaip vieną dieną it beprotė bėgiosiu po Danidiną ir kiekvieną praeivį Jurgio gatvėje klausinėsiu, ar jis ne Tomas Holdenas.

– Ar nesutrukdžiau? Visur jūsų ieškojau, – nutraukė jos mintis Džonas Franklinas.

– Ne, visai netrukdai. Aš jau ketinau grįžti, – tuoj pat atsiliepė Džudita, pašoko ant kojų ir paliko juos vienu du.

– Džonai, dėl Emos testamento. Jūs sakėt, kad ji surašė naują. Kur yra pirmasis egzempliorius, kurį mama rašė pas jūsų tėvą?

Advokatas atsisėdo visai šalia. Taip arti, kad jų rankos lietėsi.

– Jūsų mama manęs prašė, kad palikčiau jums visus užrašus ir dokumentus. Kartu ir negaliojantį senąjį testamentą. Aš net pasiteiravau jos, kodėl to pageidauja.

– Ir ką ji atsakė?

– Ji taip pasakė: „Mano duktė iš užrašų galėtų tuoj pat viską sužinoti. Taip pat ir kas yra Tomas Holdenas. Bet ji turi tai sužinoti ne iš bejausmių dokumentų. Ji turi tai ne tik sužinoti, bet ir pajusti. Tai turi pasiekti jos širdį!“ Anot jos, tai įvyks tik tuomet, kai jūs ramiai perskaitysit jos istoriją.

– Tokia jau ta Ema! Tikriausiai jai tai patarė gyvenimo būdo patarėja Hamburge. Ar žinot, kad dalies mamos užrašų nėra, tos dalies, kurioje pasakojama jos pačios istorija? Tos, kur pasirodo Holdeno pavardė?

– Nėra? Iš tikrųjų? Aš jums perdaviau viską, ką paliko mama. – Džono balse pasigirdo abejonė.

– Ir beveik šimtą tuščių lapų!

Džonas gūžtelėjo pečiais.

– Niekada jų nevarčiau. Galbūt ten esama ir tuščių lapų!

Ar jo balse iš tikrųjų atsirado atžarumo gaida?

Sofija nusprendė negadinti puikios nuotaikos. Netardama nė žodžio ji žvelgė į jūrą, kuri dabar vos bangavo. Kilo vėjas, pradėjo taršyti jos šviesius plaukus. Džuditos megztinis neleido pajusti vėsumos. Mintys nuskriejo į praeitį, ji prisiminė tą bjaurųjį Filipą Maklyną.

– Džonai, jūsų kontoroje yra daugybė bylų. Ar ten tik dabartiniai dokumentai, gal yra ir XIX amžiaus?

Jis nusišypsojo.

– Kokią bylą jums surasti?

Sofija pasijuto užklupta. Ji tik norėjo atsargiai paklausti, bet, regis, vėl ėmė prašyti pagalbos. Kaip reikės jam atsilyginti?