Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Sofija buvo pernelyg susijaudinusi, kad užmigtų. Todėl įjungė stalinę lemputę ir paėmė į rankas ant naktinio staliuko gulintį rankraštį.

Tik kelis puslapius, įtikinėjo save. Pažvelgusi į žadintuvą pamatė, kad jau trys valandos ryto. Ji įsiklausė. Išskyrus Jano knarkimą, aplink buvo tylu.

Kai tik įsitikinsiu, kad Anai viskas gerai, liausiuosi skaityti ir daugiau neliesiu tų popierių, nusprendė Sofija.

Danidinas, 1880 m. spalis

Ana sėdėjo siuvėjos Šarlotės Kempbel madų salone ir laukė pasirodant Klaros, kuri matavosi naują siuvėjos rekomenduotą suknelę.

Ponas Hoangas grįžo į Kiniją, dėl to Ana labai gailestavo. Nors mokėjo siūti, Šarlotė Kempbel buvo didžiausias paskalų maišas Danidine. Palyginti su ja, net Emilė Braun ir jos vis dar netekėjusi sesuo atrodė mandagios moteriškės.

– Ar Džonas Makdauelas atvyks į jūsų dukters gimtadienį? – pasalūniškai paklausė Kempbel. – Sklinda kalbos, kad jo žmona ne tokia jau gražuolė ir nė iš tolo negali prilygti velionei Merei, kurios, deja, man neteko pažinti.

– Ji nepaprastai graži! – aštriai atkirto Ana parodydama, kad pokalbis baigtas.

– Aš to neišsigalvojau. Tai ponios Braun žodžiai, – tarė anoji it sąmokslininkė ir pridūrė: – Šiais metais pas jus didžiulė šventė.

– Kaip ir pridera tokia proga, – atsakė Ana trumpai ir pažvelgė į persirengimo kabinos pusę: kada gi Klara baigs rengtis?

Iš tiesų septynioliktas Klaros gimtadienis turėjo būti švenčiamas triukšmingai. Ana su Paula jau visą savaitę triūsė nesudėdamos rankų.

Tokiai progai būtinai reikėjo įsigyti naujų suknelių. Vieną Anai, kitą Klarai. Šito primygtinai pareikalavo Kristianas. Jis uždirbdavo neblogai, nors ir gerokai mažiau nei pirmaisiais metais Vortemano atstovybėje. Atitikti aukštesnio visuomenės sluoksnio reikalavimus ir sukinėtis Danidino aukštuomenėje pinigų pakako. Laimė, namą Princų gatvėje Kristianas spėjo nusipirkti tais laikais, kai sekėsi geriau, todėl Ana buvo rami, kad visuomet turės stogą virš galvos.

Ji nuobodžiaudama dairėsi po saloną. Žvilgsnis sustojo ties pokylio suknelėmis. Viena gal tiktų ir man, pagalvojo truputį sujaudinta minties, kad ir pati norėtų vakarinio drabužio. Ji paprastai vengdavo prabangos, kad Klara galėtų ramiai įsigyti, ko širdis geidžia. Duktė išaugo tikra gražuolė. Nė vienas iš berniukų mokyklos auklėtinių, nuolat rodančių jai dėmesį, neturėjo nė menkiausios vilties. Regis, Klara matė tik vieną Timotį, savo vaikystės dienų draugą, kuris su tėvu ir jo žmona Liusile buvo laukiami šios šventės svečiai.

Suknelė, su kuria pasirodė Klara, Anai visiškai nepatiko. Korsažas dengė net klubus, todėl pilvas buvo suspaustas, o sėdynė atrodė išsipūtusi kaip prikimšta. Anai ta suknelė buvo juokinga.

– Argi antroji nėra gerokai gražesnė? – paklausė ji atsargiai, bet duktė kaip maža mergaitė plojo delnais ir meldė:

– Prašau, prašau! Norėčiau abiejų!

Ana atsiduso. Duktė pirma išsirinko suknelę, kurią vilkėdama atrodė kaip princesė, o dabar siuvėjos patarta apsivilko šį siaubingą drabužį, su juo buvo panaši į antį.

– Prašau! – Klaros veidelis švytėjo.

Ana nemokėjo jai atsakyti. Geriau jau pati ko nors atsisakys.

– Gerai, mes perkam abi sukneles! – sumurmėjo, o Klara pasilenkė ir perdėtai jausmingai pakštelėjo mamai į skruostą.

Tada visa įraudusi šmurkštelėjo į persirengimo kabiną.

– Dabar parodysiu sukneles, kurias rekomenduočiau jums, – skubiai pasisiūlė siuvėja.

– Mes pirksim tik šias dvi sukneles dukrai. Prisiminiau, kad spintoje turiu suknelę, kurią norėčiau dar kartą apsivilkti, – sušnabždėjo Ana, kad neišgirstų Klara persirengimo kabinoje.

Dabar Šarlotė Kempbel galės po visą miestą išnešioti žinią, kad dukters šventėje vilkėsiu senutėlę suknelę, pagalvojo.

Už tokį pasiaukojimą jai buvo atlyginta, kai su dukterimi susikibusios už parankių išėjo iš parduotuvės. Klaros veidas švytėjo, taip ji džiūgavo.

– Ačiū, mama, tu pati geriausia! – Paskui Klara surimtėjo ir abejodama pažvelgė į Aną. – Kaip manai, ar Timočiui patiks?

Ana nusišypsojo. Vaikinas buvo prisirišęs prie Klaros taip pat kaip seniau. Tas jų ryšys tikriausiai niekada nenutrūks.

O ji, Ana, vėl pamatys Džoną. Kaip visuomet, kai mąstydavo apie jį, užplūdo melancholija. Akimoju prieš akis iškilo ta naktis prieš vienuolika metų. Ji užuodė jūros kvapą, jautė jo rankas, jo atodūsius ir švelnius žodžius šnabždantį balsą.

– Mama! – nuaidėjo energingas dukters balsas. – Sakyk gi: ar jam patiks?

– Žinoma, patiks! – patvirtino Ana ir sustingo.

Jų pusėje žingsniavo keista pora. Nors moteris vilkėjo europietiškus drabužius ir jau buvo gerokai vyresnė, Ana tuoj pat ją pažino.

Veidas, kurio ji niekada nepamirš!

Ana pastebėjo, kad ir kiti praeiviai spokso į maorę, kuri eina įsikibusi į parankę stambaus sudėjimo baltajam, regis, anglui. Jis šiek tiek panašus į Kristianą, dingtelėjo Anai. Toks pat dramblotas ir nerangus.

Hinė atkakliai žvelgė į priekį ir, atrodo, nekreipė dėmesio į tai, kad visi praeiviai ją apžiūrinėja.

Nevalingai Ana apkabino dukterį. Hinė ir jos baltaodis palydovas tuoj praeis pro šalį. Moteris meldėsi, kad jų žvilgsniai nesusidurtų.

Klara taip pat staiga pritilo. Matyt, pajuto, kad motina visa įsitempusi.

Kai Ana jau ketino su palengvėjimu atsidusti, Hinė dar kartą atsisuko, pažvelgė kiaurai ją ir žvilgsniu įsisegė į Klarą. Maorės veidas staiga persikreipė ir virto siaubinga grimasa, o akys kone virto iš akiduobių.

Ana suvirpėjo. Po kūną pasklido ledinis šaltis. Gal jai tik pasivaideno, kad Hinė sušnypštė jos dukrai kažką panašaus į Ka mate, Kotiro ! Tai įvyko labai greitai.

Klara išsigandusi paklausė:

– Mama, ką ta baisi moteris pasakė?

– Aš negirdėjau. Ji kreipėsi ne į tave, – sumelavo Ana ir pajuto, kad kojos ima linkti.

– O kaip ji į mane žiūrėjo. Šiurpu! – pasipurtė Klara.

Ana kelis kartus giliai įkvėpė. Baimė stingdė sąnarius. Kiek laiko ji nebeprisiminė šios maorės? Dabar išgyveno tokį pat siaubą kaip anuomet, kai matė ją tariančią prakeiksmą. Ana nesuprato, ką sakė Hinė, bet tų žodžių prasmę suvokė.

Kai jos priėjo Princų gatvę, Ana vis dar virpėjo, bet niekam neparodė savo baimės.

Vos įžengusias į kambarį jas pasitiko Kristianas.

– Ar gavai naują suknelę, mano mažoji fėja? – paklausė dukters, kuri jo glėbyje atrodė kaip vaikas.

Nors per tuos metus Klara paaugo, vis tiek buvo gana nedidelio ūgio ir trapaus kūno sudėjimo. Kristianas dažnai ją švelniai vadindavo „mano mažoji fėja“. Ana niekada jam netrukdydavo, bet šį kartą jai pasidarė negera. Ji negalėjo prisiversti galvoti apie nieką kitą, tik apie Rūko Fėją, kuri dar kartą prakeikė jos dukterį.

Pasakodama apie naujuosius pirkinius Klara meiliai prisiglaudė Kristianui prie krūtinės.

Tai skaudino Aną. Jei Klara žinotų, ką tėvas padarė tai maorei, ar vis tiek taip mylėtų, šmėkštelėjo galvoje.

Ji nuskubėjo į savo kambarį ir užtrenkė paskui save duris. Per daugelį metų susikaupusios ašaros paplūdo iš akių. Prakeiksmas ją užgulė visa galia. Ji būgštavo ne dėl Kristiano, ne dėl savęs, ji baisiai nuogąstavo tik dėl savo dukters.

Anos džiaugsmui, Klara pasirinko mėlynąją pokylio suknelę, su kuria buvo panaši į princesę. Suknelė plačiu sijonu puikiai derėjo prie juodų jos garbanų, susegtų ant pakaušio.

Kai Paula po pietų paskelbė atvykus Makdauelų šeimą, Ana pastebėjo, kaip švelniai paraudo dukters skruostai, o pati tikėjosi, kad veidas neišduos ją užplūdusio džiaugsmo.