Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Visos tylėjo. Ana suglumusi nuleido galvą, o paskui priėjo prie Melani ir tylėdama ją apkabino. Tą akimirką ji suprato, kad pagaliau vėl sutiko draugę.

Kai Ana susimąsčiusi grįžo namo, Paula triumfuodama parodė pusiau nugertą viskio butelį.

– Tai jo buvęs pasiuntinukas. Vis stebėjausi, ko jis čia lankosi. Kai pastarąjį sykį stovėjo prie durų, pasidarė aišku kaip dieną. Jis prisipažino ir savanoriškai atidavė tuos velnio lašus.

Vėliau jiedvi patenkintos išpylė rudą skystį sode po geležiniu medžiu, pasipuošusiu nuostabiais raudonais žiedais.

– Gal kitais metais jis pražys rudai, – sukikeno Paula.

– Arba ims svyrinėti kaip girtuoklis, – pridūrė Ana.

Dar septynias dienas Kristianas blaivėsi. Tada atsikėlė, tarsi nieko nebūtų atsitikę, ir tą pačią dieną pradėjo dirbti Škotijos prekybos atstovybėje.

Kelios savaitės praslinko ramiai, vyras neatkrito. Tik viena pasikeitė: kai Kristianas grįždavo namo, nuo jo dvelkdavo nebe rožėmis, o jazminais. Tas aromatas iš karto pasklisdavo prieškambaryje. Moteris lengviau atsiduso supratusi, kad jis turi kitą mylimąją, ir ši, regis, daro jam gerą įtaką. Kartais ji trokšdavo, kad jis pas tą moterį liktų per naktį, nes jausdavosi smagiau, kai jo nėra namie. Bet Kristianas jokiu būdu nenorėjo, kad apie jo nuotykius sužinotų Klara. Jis kas rytą keldavosi su dukra ir draugiškai su ja atsisveikindavo.

Nors vyras atsisakė alkoholio, Ana nepraleisdavo nė vieno susitikimo Morenos Klark svetainėje. Pastarąjį sykį net išdrįso papasakoti apie savo likimą, bet tik apie Kristiano girtuoklystę. Kad myli kitą vyrą, kurio kūdikį prarado žiauriausiu būdu, slėpė giliai širdyje.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 29 d.

Emos valia įvykdyta, ji guli savo mylimos Naujosios Zelandijos žemėje, liūdnai mintijo Sofija, o paskui akies krašteliu pažvelgė į Džoną Frankliną. Jie stovėjo prie jos kambario durų viešbutyje. Džonas palydėjo Sofiją ir, matyt, nesiryžo palikti vienos. Sofija jautėsi be galo pavargusi. Širdyje buvo tuščia ir nyku.

Ji atmetė Džuditos pasiūlymą po laidotuvių apsilankyti pas ją ir prasiblaškyti. Atrodė kvaila, bet Sofija geidė tik vieno – baigti skaityti Emos istoriją.

Laidotuvės prabėgo kaip blogas sapnas. Kunigo žodžiai neprasibrovė iki jos sąmonės. Stovėjo kaip suakmenėjusi ir žvelgė į gėlėmis išpuoštą karstą. Protas tvirtino, kad jame guli jos mama Ema de Jong, bet širdis nesutiko tuo patikėti. Sofija neišliejo nė vienos ašaros.

Toje šaltoje koplyčioje jautė tik advokatų, stovinčių jai iš dešinės ir iš kairės, šilumą ir rūpestį.

– Jei apsigalvosite, galite bet kada man paskambinti, – pasiūlė Džonas; matėsi, kad jis nežino, kaip elgtis.

– Dėkoju! – atsakė Sofija mechaniškai.

Džonas vis dar mindžikavo.

– Sofija! – ištarė pagaliau. – Mano brolis yra gydytojas, gal būtų išmintingiau, jei jis išrašytų jums kokių nors nestiprių raminamųjų.

– Betgi aš visiškai rami! – atsakė ji abejingai.

Džonas sunkiai atsiduso.

– Gal užeisite? Rodos, norėjot? – paklausė Sofija.

– Ne. Kitomis aplinkybėmis į šį klausimą atsakyčiau teigiamai, bet dabar stoviniuoju čia dėl vienintelės priežasties: aš baiminuosi dėl jūsų! Žinot, kai mirė mano tėvas, mama, kuri šiaip jau labai jausminga, sureagavo panašiai kaip jūs. Aš vos nepalikau jos vienos namie, maniau, kad ištvers, o ji netikėtai palūžo. Brolis tvirtino, kad tai tokia šoko atmaina, pasireiškianti pavėluota reakcija. Laimė, aš buvau šalia. Jei jums atsitiktų kas nors panašaus, nenorėčiau, kad šalia nebūtų žmogaus, galinčio jus paremti.

Tai taręs jis švelniai paglostė blyškų jos skruostą. Ledo šarvus ištirpdė ne jo žodžiai, o šis švelnus, nekaltas prisilietimas. Sofijos akyse pasirodė ašaros. Ji dar spėjo atidaryti kambario duris ir paprašyti Džoną užeiti, paskui pradėjo garsiai kūkčioti. Džonas atsargiai ją apkabino ir ėmė linguoti į šalis guosdamas tarsi vaiką.

Sofija neprisiminė, kad kada nors gyvenime būtų taip graudžiai raudojusi. Net per tėvo laidotuves taip neverkė. Vieną ašarų laviną sekė kita, o galvoje mintys sukosi viesulu. Ji verkė Emos ir tėvo Klaso. Bet Džono glėbyje jautėsi saugi kaip niekada. Ji nesibaimino jo akivaizdoje atsiduoti skausmui ir iš širdies išverkti savo sielvartą.

Nežinia, kiek laiko praslinko, paskui Sofija ašarotu veidu išsivadavo iš jo glėbio ir pakėlė akis.

Norėčiau šią naktį gulėti jo glėbyje, pagalvojo ji, kai pasigirdo beldimas į duris.

Sutrikusi atidarė.

– Tu? – išsprūdo jai.

– Gana malonus pasveikinimas vyrui, skridusiam per pusę pasaulio pas savo būsimą žmoną atšvęsti Naujųjų metų! – nusijuokė Janas ir įžengė į kambarį.

Tada jis pastebėjo nepažįstamą vyrą, sėdintį ant viešbučio lovos krašto, ir nužvelgė atvirai priešišku žvilgsniu.

Džonas skubiai atsistojo, ištiesė ranką nustebusiai Sofijai ir sušnabždėjo:

– Paskambinkit prieš grįždama į Vokietiją. Reikia šiokių tokių nurodymų. Pavyzdžiui, kur pervesti jūsų palikimo dalį. Iki pasimatymo, Sofija! – Tai sakydamas jis žvelgė jai giliai į akis.

Ji troško sulaikyti Džoną, bet, regis, jis buvo tvirtai pasiryžęs išeiti.

Nors Janas spoksojo skeptišku žvilgsniu, Džonas nepamiršo gero išsiauklėjimo ir išeidamas tarė vokiškai kelis pasveikinimo žodžius.

O Janas neištarė nė garso, tik pažvelgė į Džoną iš padilbų, paskui pasisuko į Sofiją ir griežtai paklausė:

– Kas čia buvo?

– Mano advokatas Naujojoje Zelandijoje. Jis ne tik surengė mamos laidotuves – su savo kolege mane ten palydėjo ir guodė ištikus verksmo priepuoliui, – aštriai atkirto Sofija svarstydama, ar nereikėtų pasivyti Džono ir bent jau padėkoti.

Bet Janas jau puolė priekaištauti:

– Galėjai ir labiau apsidžiaugti, kai man taip puikiai pavyko padaryti staigmeną! – Tai taręs krito kniūbsčias ant lovos ir sudejavo: – Koks ilgas skrydis! Dievuliau! Kaip gerai, kad iki skrydžio atgal turim dar kelias dienas.

– Ką tai reiškia? – paklausė Sofija, nors puikiai suprato, ką Janas nori pasakyti.

Užuot atsakęs Janas ištraukė iš savo idealiai prigludusio švarko kišenės du bilietus ir tarė:

– Mano kalėdinė dovana! – Ir padavė Sofijai skrydžio į Vokietiją pirmos klasės bilietą sausio pirmai dienai. – Ar džiaugiesi?

Sofijai atėmė amą. Šis, sužadėtinio nuomone, šaunus poelgis ją pašiurpino iki kaulų smegenų. Ji dar nė kiek nebuvo pasiilgusi namų ir neturėjo laiko pagalvoti kodėl. Taip, ji net nesusimąstė, kodėl Janas nuo pastarojo pokalbio telefonu daugiau nepaskambino.

– Netekai žado? – įdėmiai pažvelgė į ją Janas.

– Aš… aš nežinau, ar jau noriu skristi į namus…

– Sofija, susiimk! Suprantu, esi sutrikusi dėl staigios motinos mirties, bet juk dabar ji ramiai sau guli po žeme, kaip ir norėjo, todėl atėjo laikas tau traukti į namus.

Sofija lyg ketino ką nors atsakyti, bet tik prikando lūpą. Dabar netinkamas momentas prisipažinti, kad pastaruoju metu ji jau nebežino, kur jos tikrieji namai.

Tą akimirką pastebėjo, kad jis paėmęs nuo naktinio staliuko mamos užrašus.

– Ak, nereikia! – paprašė, žengė artyn ir reikliai atkišo ranką.

– Ar turi paslapčių? – paklausė erzindamas ir neskubėdamas atiduoti užrašų.

– Janai, prašau! – pakartojo ji, bet šis tik griausmingai nusikvatojo.

– Ateik ir paimk!

Sofija patikėjo jo žodžiais, žengė žingsnį, vienu truktelėjimu išplėšė rankraštį ir prispaudė prie krūtinės.