Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Sofija perskaitė tą sakinį kelis kartus. Palengva ėmė suvokti, kodėl neranda Holdeno pavardės. Jis priklausė Emos istorijai, o jos nebuvo. Bent jau šiuose užrašuose tikrai nebuvo. Kodėl Ema atidavė advokatams rankraštį, neparašiusi savo istorijos? Kodėl čia tušti puslapiai? Čia stigo jai, Emos dukrai, svarbiausios dalies. Tai Sofijai pasirodė daugiau nei neįtikėtina! Šiurpas nukratė pagalvojus, kad tie lapai kažkur yra, bet kur? Galbūt Ema nujautė, kad ji puls ieškoti Holdeno pavardės ir norėjo sustabdyti, priversti pirma perskaityti prosenelių istoriją? Gal atsakymas Pakeha name, svarstė Sofija. Ji pajuto, kaip vidinis šaltis virsta liepsnojančiu karščiu, nuo šios minties ją ėmė deginti iš vidaus.

Staiga Sofija suvokė, kodėl taip jaudinasi: ji ieško ne Emos praeities, o savo pačios dalies. Žinoma, ji galėjo dėti visas pastangas, kad kuo greičiau rastų nepažįstamąjį paveldėtoją. Bet jai reikėjo laiko atkapstyti savo pačios šaknis. O jos vedė tiesiai prie to namo. Ema tikriausiai turėjo ką nors omenyje, jei norėjo mane ten privilioti, mąstė Sofija. Ji nusprendė iškart po laidotuvių važiuoti į mamos namą Ošen Grove. Kai pamatysiu Pakeha namą, galėsiu grįžti į Vokietiją, sakė protas, tuo tarpu vidinis balsas dvejojo.

Danidinas, 1870 m. sausis

Atgavusi sąmonę Ana pirmiausia išvydo susirūpinusį daktaro Voreno veidą. Šeimos gydytojas buvo vidutinio amžiaus geraširdis žmogus, jo akyse visuomet matydavai užuojautą.

– Kūdikis! Kas atsitiko mano kūdikiui? – norėjo paklausti ji, bet lūpos šnibždėjo be garso, tokia išdžiūvusi buvo gerklė.

Vorenas užjaučiamai paglostė jai skruostą.

– Nereikia jaudintis, – sušnabždėjo susirūpinęs. – Jūs praradot daug kraujo!

– Aš jį praradau, ar ne? – paklausė Ana.

Gydytojas Vorenas linktelėjo.

– Kas atsitiko?

Kad ir kaip stengėsi, Ana tegalėjo prisiminti tą akimirką, kai Kristianas išvadino ją kekše.

– Jūs parkritot ant laiptų, o Paula, ištikimoji siela, jus ten užtiko. Kitaip būtumėt nukraujavusi. Jūsų vyras tikriausiai giliai miegojo.

Tą pačią akimirką viskas iškilo prieš akis. Žodžiai sukosi ant liežuvio galo, bet ji nutylėjo. Kas iš to, jei pasaulis sužinos, kad jos vyras norėjo ją nužudyti? Gal būtų buvę geriau, jei jam būtų pavykę, pagalvojo nusiminusi. Bet netrukus nuvijo šalin norą mirti. Klarai reikalinga mama!

– Rytoj užeisiu jūsų aplankyti. Paula jumis pasirūpins. Mes mėginom pažadinti jūsų vyrą, bet nesugebėjom. Dabar ne laikas apie tai šnekėti, bet jei jis toliau taip elgsis, netrukus pasieks dugną ir nebeilgai trauks, – perspėjo gydytojas.

Jei daktaras Vorenas žinotų, kad nieko taip netrokštu kaip jo mirties, perskrodė mintis, bet Ana tik linktelėjo.

– Jis nė nesuvokė, kad jūs praradot kūdikį, – pasakė gydytojas ir su užuojauta pridūrė: – Galbūt atsargiai paaiškinsit, kai vėl bus galima su juo kalbėti.

Niekada daugiau su juo nešnekėsiu, prisiekė Ana ir nusigręžė į sieną. Pagaliau pasirodė išganingos ašaros. Gydytojas tyliai atsisveikino ir pirštų galais išėjo iš kambario.

– Atnešiau jums karštos arbatos!

Ana atsisuko ir su dėkingumu pažvelgė į savo ekonomę.

– Nė nežinau, kaip jums dėkoti, kad pakvietėt gydytoją, kai pargriuvau ant laiptų, – pasakė.

Paula suspaudė lūpas ir sugniaužė kumščius.

– Aš atsilyginsiu, – greitai pridūrė Ana.

Išgirdus apie atlygį Paulos veidas nė kiek nepašviesėjo. Ana susirūpino, kas pasidarė Paulai, o ši pajuodusiu veidu prisėdo šalia lovos.

– Jūs neparkritot. Jus nustūmė! Ir nebandykit siūlyti pinigų už tylėjimą, – pagaliau piktai išpyškino Paula.

– Pinigų už tylėjimą? Kaip jūs galėjot taip pagalvoti?

Paulos veidas dar labiau apniuko.

– Aš viską mačiau. Išgirdau riksmus, puoliau padėti, bet jūs jau gulėjote man po kojų, o jūsų vyras stovėjo viršuje ir piktdžiugiškai kvatojo. Rodos, jis manęs nė nepastebėjo. Dar šūktelėjo, kad toks neištikimų žmonų galas. Tada vėl siaubingai nusikvatojo ir išsvirduliavo. O jūs gulėjot apačioje. Visur buvo pilna kraujo. Man pasisekė, gydytojas buvo netoliese. Kitaip nebūtų galėjęs jūsų išgelbėti.

Ana čiupo Paulos ranką ir paspaudė.

– Jūs teisi. Nėra prasmės meluoti, bet viena turit pažadėti. Niekam nieko nepasakokit. Dėl Klaros.

Paula tylėdama linktelėjo, bet Ana pastebėjo, kad jos širdį slegia dar kažkas.

– Paula, man galit sakyti viską. Tikrai! – padrąsino ji savo gelbėtoją.

– Aš… aš perskaičiau laišką. Jis gulėjo ant grindų šalia jūsų lovos. Žinau, nedera, bet aš taip dėl jūsų baiminausi… – Paula susigėdusi nuleido galvą.

– Gerai jau, Paula! Dabar žinot, dėl ko liūdžiu.

Paula giliai įkvėpė ir sumikčiojo:

– Aš paslėpiau laišką.

– Ačiū.

Ana jautėsi laiminga, kad šalia yra bent vienas žmogus, kuris ją palaiko ir žino, kokias kančias ji kenčia.

Paulos akys sudrėko.

Daktaras Vorenas griežtai prisakė Anai nesikelti iš lovos, nors po dviejų dienų moteris jautėsi visiškai sveika. Tokia sveika, kad rimtai apsisprendė. Net ir be kūdikio ji priklausė Džonui. Kuo greičiausiai reikėjo pranešti, kas atsitiko. Kristianas nė karto nepasirodė prie jos lovos, dėl to Ana labai džiaugėsi.

Kai Paula pasirodė kambaryje su laišku iš Velingtono, Ana tiesiog išplėšė jį iš rankų. Tai buvo Klaros laiškas, ir Ana šypsojosi jį atplėšdama. Iš kur tas kampuotas, tvarkingas vaiko braižas? Argi ne stebuklas, kad septynerių metų mergaitė jau rašo tokius laiškus?

Miela mama,

tik įsivaizduok: šiandien man buvo leista eiti kartu su Liusile matuotis vestuvinės suknelės. O per vestuves…

Daugiau Ana negalėjo skaityti. Ašarų pilnomis akimis padėjo voką į šalį. Staiga suprato, kad nesugebės suardyti tos moters laimės.

Ana jau buvo nusprendusi palikti Kristianą ir grįžti į Vokietiją, kai jis pabeldė į duris. Vien iš beldimo suprato, kas prie durų.

– Įeikit! – sušuko kimiu balsu.

Pamačiusi Kristianą prisiminė, kaip vos prieš dvi naktis jis ketino ją užvaldyti it laukinis žvėris. Vyras buvo tvarkingai apsirengęs ir, regis, blaivas.

– Atėjau atsiprašyti, – tarė nedrąsiai.

Ana šaltai tylėjo.

– Na, kad… netyčia nustūmiau tave nuo laiptų, – sutrikęs mikčiojo jis.

Moteris įdėmiai pažvelgė į savo vyrą.

– Ką prisimeni iš tos nakties?

– Menu tik, kaip įsiveržiau į kambarį, nes… na, žinai, norėjau, kad tu… Atleisk man, tada tu pabėgai, o prie laiptų suklupai!

Ana sukluso. Atrodė, kad šis žmogus, šią akimirką toks bejėgis, tiki tuo, ką sako. Jis neprisiminė nei laiško, nei mėginimo ją nužudyti.

– Ir tai viskas? – paklausė bespalviu balsu.

– Man labai gaila, daugiau nieko neprisimenu. Kaip per miglą atsimenu, kaip spardžiau duris, o paskui su tavimi… na, žinai, man nepavyko. Žinok, kai prisigeriu, man nebesiseka.

Ana nustebusi pakėlė į jį akis. Tai buvo pirmas kartas, kai jis prabilo apie savo girtuoklystę.

– Ir daugiau nieko neprisimeni? – Ji negalėjo patikėti.

– Ne. Galvoje tik juoda skylė, – išspaudė jis.

– Mes su Klara grįžtame į Vokietiją, – tarė Ana ryžtingai.

Kristianas krūptelėjo.

– Negali iš manęs atimti mano vaiko! – audringai paprieštaravo.

– Išplauksiu pirmu laivu, – pasakė moteris šaltakraujiškai.

Kristianas sudribo ant kėdės šalia lovos ir užsidengė veidą rankomis. Ilgai taip sėdėjo, pagaliau nuleido rankas. Jo veide atsispindėjo nebe gėda dėl savo elgesio, o kovingas ryžtas.