Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ar žinot, kaip atrodo toji Velingtono dama? – nemandagiai užsipuolė Aną ponios kolonijinių prekių parduotuvėje. – Juk jis, taip sakant, jūsų šeimos draugas… – Klausime aiškiai buvo girdėti pašaipa.

– Drįstu pasakyti, ji graži kaip paveiksliukas. Pasakiškai graži! – atkirto Ana mėgaudamasi Emilės Braun suglumimu.

Ši nesugebėjo suvaldyti smalsumo.

– O ar važiuosit vasarį į vestuves? – knietėjo jai sužinoti.

– Be abejo, juk žada būti triukšminga šventė, kokios Velingtone dar nėra buvę, – perdėtai susižavėjusi atsakė Ana ir pasistengė kuo greičiau dingti.

Tą pokalbį prisiminė vieną sausio dieną, mėgindama sutramdyti kylantį pykinimą. Ką Emilė Braun pasakytų sužinojusi, kad ji laukiasi nuo Džono Makdauelo! Pirmiausia dėl kilusio pykinimo apkaltino nevisiškai šviežią ėrieną. Tačiau dėl tempimo krūtyse ir dingusių mėnesinių ėriena niekuo dėta. Teko atvirai pažvelgti tiesai į akis: Ana nežinojo, ką daryti. Pasiteisinusi nesveiku skrandžiu užsidarė savo kambaryje. Džiaugėsi, kad namie nėra Karlos, ji vieši pas Džoną ir Timotį Velingtone. Ten ji ketino išbūti iki vestuvių. Duktė buvo tokia gera mokinė, kad atostogas pratęsusi viešnagė nepakenkė mokslui.

Ana laikė rankose dukters laišką. Kelis kartus nusiminusi skaitė sakinį: „Liusilė tikras stebuklas. Ji visuomet norėjo dukters, tad iš visos širdies rūpinasi manimi!“

Anai pasidarė dar blogiau, kai pagalvojo, kaip įskaudins Liusilę, nes nebuvo kitos išeities, tik papasakoti Džonui apie kūdikį. Reikia skirtis ir priimti ne sykį kartotą Džono pasiūlymą. Mažas padarėlis, augantis joje, reikalavo tokio sprendimo. Ji negalėjo pergalėti savęs ir grįžti pas Kristianą į lovą, kad šis patikėtų esąs kūdikio tėvas. Iš džiaugsmo jis tikriausiai nertųsi iš kailio ir neskaičiuotų dienų.

Vien nuo tos minties Aną nupurtė šiurpas. Pastaruoju metu ji negalėjo su juo net sėdėti prie vieno stalo. Bjaurėjosi juo, nes girtas jis vis dažniau nesivaržydamas sapaliodavo visokias nešvankybes. Susivaldydavo tik prie Klaros. Tada būdavo geriausias tėvas, apie kokį svajoja bet kuris vaikas.

Ana sugalvojo, kaip praneš Džonui. Jau pradėjo rašyti laišką, bet pristigo žodžių. Braukė ir braukė. Galbūt nė nereikia visko dangstyti šydais – tiesiai papasakoti, kas atsitiko. Dūsaudama paėmė dar vieną tuščią lapą ir pradėjo iš naujo.

Mielas Džonai,

mūsų naktis Sent Klere neliko be pasekmių. Po širdimi nešioju mūsų kūdikį. Iš visos širdies trokštu, kad dar galėčiau priimti tavo pasiūlymą. Bet jei nori vesti Liusilę, nesukelsiu tau problemų. Šiaip ar taip, paliksiu Kristianą…

Ana dūsaudama pastūmė laišką į šalį. Ar reikia minėti Liusilę? Širdies gilumoje jautė, kad jis nė sekundės nedels – priims ją ir kūdikį. Staiga moteris pasijuto be galo pavargusi. Rytoj privalau išsiųsti laišką, mąstė, kad Džonas jį gautų iki vestuvių.

Norėdama numaldyti sukilusią užuojautą nepažįstamai Liusilei, kurią lig šiol pažino tik iš pasakojimų, Ana švelniai uždėjo delną ant pilvo ir pamėgino galvoti apie ką nors malonaus. Sekėsi nesunkiai. Mintyse ji regėjo Klarą ir Timotį su mažyliu, baltapūkiu kaip Timotis kūdikystėje, bėgančius per sodą. Iš darbo grįžtantį Džoną. Šis paveikslas sušildė jai širdį. Jis meiliai paglosto jai plaukus ir sušnabžda: „Gal šį kartą bus mergaitė?“ Ji pagimdys Džonui dar vieną vaikutį. Tada jų šeima jau bus didelė, tokia, kokios visuomet norėjo. Su šia mintimi Ana laiminga užmigo.

Pabudo nuo garsaus dundesio ir nešvankių riksmų.

– Aš vyras. Tikras vyras! – vogravo Kristianas prie užrakintų durų. Anai širdis ėmė spurdėti krūtinėje, bet ji nepajudėjo iš vietos. – Parodysiu tau savo teises. Ar supratai, tu šaltos mėsos gabale!

Tai taręs jis iš visų jėgų trenkėsi į duris. Durys pavojingai subraškėjo.

Ana visai palindo po antklode.

– Savo noru ateisi pas mane į lovą ar man teks tave ištraukti iš to kambario?

Ana pašiurpo iš siaubo. Tai nebuvo tuščias grasinimas, ji meldėsi, kad tas košmaras baigtųsi.

Vėl garsiai subraškėjo, o vyro balsas nesiliovė grasinęs:

– Tu mėšlo gabale, išmokysiu tave, ką reiškia paklusti vyrui.

Ana atsisėdo lovoje. Medis ėmė skilinėti. Stambus vyras įsvirduliavo į kambarį. Moteris nespėjo nė apsižiūrėti, kai jis atsidūrė prie jos lovos. Mėnulio šviesoje atrodė vaiduokliškai išblyškęs.

– Klausiu tavęs paskutinį sykį: savo noru prisileidi mane ar teks iškaršti kaip šiltą vilną? – sududeno Kristianas ir pasilenkė virš jos. Tvokstelėjo pigia degtine.

– Kristianai, prašau, nereikia! Ne! – meldė ji. – Pasikalbėkim apie tai rytoj, kai būsi blaivus.

Šie žodžiai Kristianą dar labiau įsiutino.

– Tik nesakyk, kad esu girtas. Aš tau įrodysiu, kad galiu atlikti savo pareigą.

Jis čiupo jos ranką ir įbruko sau į tarpkojį.

Moteris pamėgino nuryti sukilusį pykinimą, kai po delnu pajuto sukietėjusią varpą.

– Prašau! Ne šiandien! – maldavo, bet niekaip nesugebėjo jo atkalbėti.

Niekinamai nužvelgęs laišką ant naktinio staliuko, Kristianas sušnypštė:

– Man nereikia moters, mokančios rašyti, man reikalinga tokia, kuri paklustų mano valiai.

Anai iš baimės užgniaužė gerklę. Laiškas! Kas bus, jei jis perskaitys?

– Gerai, eisiu su tavimi! – pažadėjo virpančiu balsu ir pakilo iš lovos. Keliai drebėjo. Niekada nebūtų sutikusi su juo eiti, bet reikėjo nukreipti dėmesį nuo laiško. Virpėdama iš susijaudinimo ji pagriebė laišką ir vikriai pakišo po pagalve, paskui pamėgino užkalbėti dantį: – Daryk su manim, ką nori. Juk esi mano vyras!

Kai jau manė, kad laišką paslėpė, pastebėjo vyro veide klastingą šypseną. Jis šiurkščiai stumtelėjo ją į šalį ir triumfuodamas ištraukė laišką iš po pagalvės. Vos suprantamai ėmė niauroti Džonui skirtus žodžius, balsas darėsi vis garsesnis, tarsi negalėtų suprasti, ką tie žodžiai reiškia. Tada staiga numetė laišką, griebė ją, sviedė ant lovos, čiupo naktinius marškinius ir užvertė aukštyn. Šiurkščiai išskėtė kojas ir suriaumojo:

– Kekše tu, niekinga kekše!

Kristianas jau ketino įsiskverbti į ją, bet vis dar mūvėjo kelnes. Jis paleido Aną ir paskubomis ėmė grabalioti antuką.

Ana karštligiškai svarstė, ką daryti, kad išvengtų jo keršto. Su palengvėjimu pastebėjo, kad jis nesugebės jos užvaldyti jėga. Moteris jau ketino lengviau atsidusti, bet jis stvėrė ją už plaukų ir subliuvo:

– Tu atėmei man vyriškumą. Tu mane apgavai. Šauk kiek nori savo Džoną, jis pamatys tave tik per tavo laidotuves!

Bjauriai plūsdamasis griebė ją už pažastų ir nuvilko durų link. Ana dar tikėjosi, kad jis netrukus išsikvėps, bet pajuto spyrį į strėnas. Krisdama spėjo pagalvoti: gerai, kad namie nėra Klaros. Prieš trenkdamasi į grindis suvapėjo:

– Mano kūdikis!

Danidinas, 2007 m. gruodžio 28 d.

Detektyvo kontora buvo Molverno gatvėje. Spausdama skambučio mygtuką prie durų Sofija juto nuovargį. Praėjusią naktį ji nesudėjo bluosto; būtų dar skaičiusi, jei nebūtų suplanavusi aplankyti Vilsono dar šiais metais.

Ją priėmė neaukštas praplikęs žmogus įspūdingu pilvu, kurį stengėsi užmaskuoti margaspalviais havajietiškais marškiniais.

– Aš Sofija de Jong. Prieš grįždama į Vokietiją norėjau sužinoti, kas atsitiko mano motinai.

– Siaubinga istorija, kokia nelaimė! Priimkit mano nuoširdžią užuojautą, – sumurmėjo vyriškis įdėmiai nužvelgdamas Sofiją. – Kaip gerai, kad atėjote. Jūsų motina juk… Na, jūsų motina nebegalės apmokėti sąskaitos.