Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ar liksi vakarienės? – paklausė ji maloniai.

Džonas iš pradžių atsisakė, bet Timotis tol maldavo, kol tėvas nusileido. Berniukas išprašė net leidimą pernakvoti Princų gatvėje.

Kol vyrai kalbėjosi, o Paula ruošė valgį, Ana paguldė vaikus miegoti. Abu buvo tokie nuvargę, kad užsnūdo vos pradėjus skaityti pasaką. Su gėla žvelgė moteris į putlius ramiai miegančio Timočio skruostus. Jam nebus lengva įprasti prie kitokio gyvenimo. Ypač be Klaros, mąstė ji šluostydamasi ašarą akies kamputyje.

Prieš vakarienę Ana persirengė. Ji gerai žinojo, kodėl taip daro, nors ta priežastis jai visiškai nepatiko. Atsisveikindama su Džonu norėjo, kad jis išsineštų nepamirštamą jos paveikslą. Ana niekada nebuvo koketė, bet jei jis puola į svetimos moters glėbį, turėtų likti bent jau gražūs atsiminimai.

Kai ji žengė į svetainę, ilgas sijonas šiugždėjo nuo kiekvieno žingsnio. Vyrai atsistojo, o kai Ana priėjo prie stalo, atitraukė jai kėdę. Nuostaba atsispindėjo ne tik Džono veide, Kristianas taip pat spoksojo į ją gėrėdamasis. Ana iš karto pastebėjo, kad per tą laiką jis spėjo gerokai prisigerti.

Jo žodžius buvo sunku suprasti, kai suvogravo:

– Kaip ji išsipuošė tavo atsisveikinimo vakarui. Dėl manęs taip nesigražina! Ir nenuostabu. Tik pažvelk, su kokiu susižavėjimu ji į tave žiūri! Manau, su malonumu šmurkštelėtų pas tave į lovą.

Tai taręs jis nė neįspėjęs įžnybo Anai į skruostą, čiupo vyno ropinę, išmaukė taurę kone vienu mauku ir įsipylė dar.

Anos skruostus užliejo raudonis. Kaip jis drįsta! Kaip jis gali šitaip ją kompromituoti! Nors instinktyviai nujautė, kaip ji jaučiasi, vis tiek neturėjo teisės taip žeminti. Ji sugniaužė kumščius ir metė į jį niekinamą žvilgsnį. Aukštai iškelta galva Ana atsisėdo kitoje stalo pusėje, toje vietoje, kurioje paprastai sėdėdavo Kristianas. Vyras dėl to neprieštaravo, tik nuleido akis.

Vyrams atsisėdus iš kairės ir iš dešinės Ana karštligiškai mąstė, ką daryti. Jei Kristianas ir toliau taip nežmoniškai gers, atsitiks nelaimė. Kaip jį paraginti daugiau negerti? Bet moteris puikiai suprato – tada būtų dar blogiau. Negi jis jaučia, kaip karštai myliu Džoną, mąstė moteris, kai Kristianas bičiuliškai pasilenkė prie Džono.

– Tai gal pasakysi, kada vestuvės? Ir kaip tu iš viso gali ištverti, mano drauge? Visą laiką tik tam tikros reputacijos damos, netinkamos ilgalaikiams santykiams, o jau ką kalbėti apie ligas, kurių ten galima prisigaudyti. Visuomet norisi pataluose sveikos moters, kuri išskečia kojas, kai reikia! Ar ne, drauguži?

Kad patvirtintų savo žodžius, Kristianas dar paplojo Džonui per petį, o šis nuraudo lygiai taip pat kaip Ana.

– O aš norėčiau dar kartą pašnekėti apie moterų rinkimų teisę, – garsiai kreipėsi Ana į Džoną.

Šis pažvelgė į ją sutrikęs. Jis vis dar negalėjo atsikvošėti. Pagaliau krenkštelėjo.

– Ar neskaitei pamfleto? – atžariai pasiteiravo.

– Kokio pamfleto?

Ana lengviau atsiduso – regis, pavyko pakeisti temą.

– Jis pavadintas Femina , tai raginimas mums, vyrams, kad suteiktume jums rinkimų teisę ir…

Dar ką nors pasakyti jam nepavyko, nes Kristianas jį nutraukė. Jo kalba jau buvo visiškai nerišli. Kažką murmėjo apie moteris, kurių vieta prie krosnies ir sutuoktinių lovoje, kad patenkintų vyro geidulius. Kalbėdamas jis taip nevikriai maskatavo rankomis, kad nušlavė žemėn vyno ropinę. Užuot atsiprašęs subaubė:

– Paula, vynas baigėsi! Geriau jau nešk čia mano viskį!

Ana pažvelgė į Džoną maldaujamu žvilgsniu.

– Kristianai, būtų geriau, jei truputį nusnūstum. Regis, esi pavargęs, – pagaliau tarė Džonas maloniai.

Kristianas nerišliai suvapėjo:

– Nesąmonė!

Atskubėjo Paula nušluostyti grindų. Ji tyliai paklausė Anos:

– Ką man dabar daryti?

– Jokiu būdu nenešk alkoholio, – kuo tyliau atsiliepė Ana, bet Kristianas, matyt, išgirdo.

Jo akys prisimerkė, virto siaurais plyšiukais, ir tada jis pratrūko:

– Tu neturi teisės man nieko sakyti. Neturi! – Jis pasilenkė į priekį ir kaip sąmokslininkas pažvelgė į Džoną. Nė nepastebėjo, kad įmerkė rankovę į padažą. – Nežinau, ką ji ten pliurpia apie moterų rinkimų teisę. Nors Ana atrodo kaip moteris, tai apgavystė. Ji nėra tikra moteris, ji – senmergė. Pamiršk, ką neseniai sakiau! Kad nori patekti į tavo lovą. Tai buvo pokštas. Ši moteris tokia priešgyna, supranti, ji jau apsamanojo. Ten, apačioje! Ir žinai, kas blogiausia? Ji vengia atlikti savo santuokinę pareigą, iš manęs jau šaipomasi, kad sugebėjau pradėti tik vieną vaiką. O aš, prakeiktas avigalvis, nė nepasinaudoju savo teise. Supranti, esu bailys, aš bijau moters! Ir žinai kodėl? Aš bijau, kad ji atims iš manęs vaiką!

Savo tiradą tas milžinas baigė kūkčiodamas. Ana mirtinai išsigando. Dar niekada nebuvo mačiusi savo vyro verkiančio. Mielai būtų jį užjautusi, bet jo elgesys kėlė dar didesnį pasibjaurėjimą. Ją pradėjo pykinti.

Džonas atsistojo ir žengė prie Kristiano. Ramiu balsu ėmė jį įkalbinėti.

– Eikš, aš padėsiu tau. Duok ranką! Šiandien prastai jautiesi. Reikėtų pamiegoti, – taip kalbėdamas Džonas pakėlė Kristianą nuo kėdės. Keisčiausia, kad šis pakluso.

Nors Džonas nebuvo smulkaus sudėjimo, pamačius, kaip tas hunas visu svoriu jį užgriuvo, Anai pasidarė baisu, kad abu parkris ir Kristianas pritrėkš savo pagalbininką. Bet Džonas buvo stipresnis, nei ji manė.

Ana pašoko iš vietos ir atidarė duris. Parodė Džonui, kur Kristiano miegamasis. Moteris seniai nebuvo ten įžengusi ir su pasibaisėjimu pastebėjo ant grindų išmėtytus viskio butelius. Oras kambaryje buvo toks pridvisęs, kad Ana pribėgo prie lango ir skubiai jį pradarė. Į kambarį padvelkė gaivus brizas.

Vos griuvęs ant lovos, Kristianas garsiai užknarkė. Ana greitai išskuodė iš kambario. Džonas išėjo paskui. Netarę nė žodžio grįžo į svetainę. Anai vis dar buvo negera.

– Ar palydėsi mane į gryną orą? – paklausė ji Džono, šis tuoj pat linktelėjo.

Neaptarinėdami to, kas įvyko, jie ėjo Džono namų pusėn.

Pagaliau Džonas tarė:

– Aš nė nenujaučiau, kaip tau blogai.

– Jį naikina alkoholis, – sunkiai atsiduso Ana.

Džonas apkabino ją per pečius ir prisitraukė.

– Tikriausiai tavęs tai nepaguos… bijau, kad alkoholis taps didžiule mūsų šalies bėda. Daugelis aukso ieškotojų geria.

Ana tylėdama linktelėjo. Ne, tai jos neguodė. Tu buvai mano paguoda, mąstė ji, ir tos paguodos aš netrukus neteksiu. Smilkiniuose dunksėjo.

Tarsi nujausdamas, ką ji galvoja, Džonas sustojo ir švelniai pažvelgė į ją. Jo akyse atsirado visa užgožiančios ugnelės.

– Ana! – ištarė švelniai. – Iš to, ką neseniai patyriau, aš daug ką supratau. Mes turim galimybę būti kartu. – Moteris pažvelgė į jį klausiamai, o jis susijaudinęs kalbėjo: – Tu tuoj pat skiriesi, nes netrukus jis visiškai suardys tavo ir dukters gyvenimą. Niekas negali iš tavęs reikalauti, kad gyventum su ligotu vyru. Mes susituoksim ir persikelsim į Velingtoną. Tegul žmonės šneka, kiek jiems telpa. Mes jau būsim toli. Tik įsivaizduok: mes keturiese, viena nedidelė šeima… – Jis maldaujamai iškėlė rankas.

Mintys Anos galvoje sukosi viesulu. Ji negalėjo aprėpti savo laimės. Ji visur eitų su juo! Gyvenimas su juo petys į petį būtų tikras rojus. Džonas ir ji po vienu stogu. Su Timočiu ir Klara. Klara. Bet ar ji turi teisę atimti iš dukters tėvą? Ar Klara ilgėtųsi tėvo? Kai mergaitė šalia, jis iš visų jėgų valdosi. Ar galėtų Džonas man atleisti, jei dėl manęs prarastų reputaciją? Jis prarastų įtaką, kuri būtina deputatui.