Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Taip, taip, bet jei mes nedarysim jokių nuolaidų, jie nesiliaus puldinėję mūsų naujakurių, – tarė jis ir pridūrė: – Žinoma, jei epidemijos neišnaikins visų maorių.

– Tik pagalvok, Džonai: prieš šešerius metus nė vienas žmogus netikėjo, kad maoriams kada nors bus suteikta rinkimų teisė!

– Taip. O Merė net šiandien tikriausiai nepritartų. Tėvas jai įskiepijo požiūrį, kad maoriai nėra pakankamai civilizuoti. Nors buvo nuostabus žmogus, šiuo klausimu ji būdavo kurčia.

– Ak, Merė! – atsiduso Ana ir vogčiomis pažvelgė į Džoną. Jai atrodė, kad kažkas slegia jo širdį, bet nenorėjo varginti smalsaudama. – Taip, maoriams pagaliau suteikta teisė dalyvauti rinkimuose, o mums, moterims, ne! – pridūrė suardydama tylą.

– Bet Ana… – išsprūdo Džonui Makdauelui. – Tai nesulyginami dalykai. Juk moterų paskirtis – ne politinių vingrybių sprendimas. Žinoma, atsiranda viena kita moteris, kaip tu nestokojanti politinio sąmoningumo, bet didžioji dalis… Ne, mieloji Ana, rinkimų teisė moterims yra utopija, tikriausiai niekada netapsianti tikrove!

Anai ant liežuvio galo sukosi prieštaravimas, bet ji susitvardė. Nėra prasmės. Džonas buvo aistringas kovotojas už maorių teises, tačiau kovoti už moterų rinkimų teisę jam niekada nebūtų šovę galvon.

– Ana! – sušnabždėjo Džonas prikimusiu balsu, ir to balso skambesys sukėlė jausmų sąmyšį. – Ana, šį kartą aš pasiimsiu Timotį į Velingtoną visam laikui.

Anos kūnu nusirito tai karščio, tai šalčio bangos.

– Bet… Juk tu negalėsi ten juo pasirūpinti. Pas mus juo puikiai rūpinamasi, be to, tu netrukus grįši į Danidiną.

– Ne! – ryžtingai atkirto Džonas Makdauelas. – Aš keliuosi gyventi į Velingtoną. Albertas perims mano kontorą.

Ana krūptelėjo. Negeras ženklas, jei savo noru atiduoda kontorą broliui. Ji gi žinojo, kaip Džonas juo nepasitiki. Apėmė bloga nuojauta. Kas gali būti blogiau: jis viską palieka nemylimam broliui, nusigręžia nuo miesto ir pasiima Timotį?

– Bet kas gi rūpinsis berniuku? – paklausė nusiminusi.

Nuo minties, kad turės atiduoti Timotį, mylimą ir brangų kaip savas vaikas, Ana apsipylė ašaromis.

– Liusilė Makmajer! – Džonas nudelbė akis.

Ana pajuto didžiulį pavojų.

– Liusilė? Kas, po galais, ta Liusilė Makmajer?

– Mano būsima žmona!

Džonas vis dar atkakliai vengė žvelgti jai į akis.

Ana išbalo kaip kreida ir įsistebeilijo į vyriškį.

– Tavo žmona? – po kurio laiko pakartojo dusliu balsu.

Ji įsikirto rankomis į kėdės ranktūrius, kad jis nepastebėtų, kaip jos dreba. Bet ašarų nesugebėjo suvaldyti – jos pačios tekėjo skruostais.

– Bet Ana! – išsprūdo Džonui suvokus, kaip baisiai ši žinia ją sukrėtė.

Jis siekė jos rankos, kuri vis dar gniaužė ranktūrį.

Tą akimirką ji jo nekentė, nors protas kalbėjo ką kita. Širdyje siautė audra – nušlavė visus kitus jausmus, išskyrus įtūžį ir kankinamą klausimą, kaip jis galėjo ją šitaip įskaudinti.

Džonas išblyško.

– Ana, jei būčiau žinojęs, kad tai tave taip sukrės… – Jis staiga nutilo.

– Tai tik… tik dėl Timočio. Aš… Aš taip pripratau prie jo, – kūkčiojo moteris, bet Džonas stebėjo ją įdėmiu žvilgsniu.

– Tu niekada neleidai man patikėti, kad į mano meilę atsakai tuo pačiu, – sušnabždėjo jis.

– Ką tai būtų pakeitę? – atsakė Ana stengdamasi nežiūrėti į jį. Paskui rankove ryžtingai nušluostė ašaras.

– Nieko. Visiškai nieko! – sutiko jis sugniuždytas ir pridūrė: – Tu ištekėjusi moteris!

– O tu netrukus būsi vedęs vyras! – atsakė Ana liūdnai.

– Tau ji patiks, – pasakė Džonas taikiai.

– Aš nė neketinu su ja pažindintis. Aš pažinau Merę, ir tai buvo nuostabu, o su jos įpėdine neprivalau susipažinti, – atkakliai priešinosi Ana.

– Ana, suprask mane, – suvaitojo jis maldaudamas. – Be Merės, mylėjau tik vieną moterį, ir tu žinai ką, bet tu turi šeimą.

– Taip, bet vis tiek be galo skaudu. Norėčiau bent kartą gyvenime nebūti narsi. Pakentėk, šią trumputę akimirką noriu parodyti, ką tau iš tikrųjų jaučiu. Nesirūpink, netrukus liausiuosi.

Džonas vėl norėjo paimti jos ranką, bet Ana neleido. Ji suvokė – neteisinga neleisti jam susitaikyti, bet nieko negalėjo su savimi padaryti. Per visus tuos metus Džono apsilankymai būdavo pačios brangiausios akimirkos, jomis ji ir buvo gyva – spurdančia širdimi ir linkstančiais keliais. Kas jai beliks, jei Džonas dings iš jos gyvenimo?

– Ji bus gera mama Timočiui, – bejėgiškai bandė teisintis Džonas.

Ana tylėjo. Ji linkėjo Džonui naujos laimės ir vis dar karštai jį mylėjo, nors jos slaptos svajonės sudužo.

– Liusė labai motiniška, šiltos širdies moteris. Man gera su ja. Nors ir nejaučiu to vidinio virpulio, kuris apima, kai matau tave, Ana. Bet ji gali man duoti saugumo ir ramybės jausmą, kurio taip ilgiuosi. Pastaruoju metu jaučiuosi kaip alkanas šuo, tik ir laukiantis, kada gaus bent kaulelį. Tavo šypsenos, malonaus žodžio…

Ana žvelgė tiesiai Džonui į akis.

– Jei būtum manęs paprašęs, būčiau viską atidavusi ir padariusi. Būčiau sulaužiusi ištikimybę vyrui, kad bent kartelį atsidurčiau tavo glėbyje.

– Ana, nekalbėk taip! Niekada nedrįsčiau šitaip suteršti tavo garbės!

Džonas suėmė jos veidą rankomis ir norėjo pabučiuoti, bet moters protas nugalėjo. Tuo metu prie sodo vartelių ji pastebėjo Kristianą.

– Linkiu tau visa ko geriausio, Džonai! – sušnibždėjo ji atsitraukdama. Pamačiusi jo sutrikusį žvilgsnį pridūrė: – Kalbu rimtai. Mes kartu – tai neįgyvendinama svajonė. Klarai reikia tėvo.

Taip tarusi Ana atsistojo ir nuėjo pasitikti vyro. Įsikibo jam į parankę ir atlydėjo prie pinto krėslo.

Dūsaudamas Kristianas sudribo į krėslą ir pasveikino Džoną.

– Na, jaunuoli, kaip gyvuoja politika?

Ana lengviau atsiduso. Nors eidamas jis svirduliavo kaip jūrų vėplys, jos džiaugsmui, kalbėjo aiškiai.

– Įsivaizduok, mūsų draugas visam laikui išsikrausto į Velingtoną ir veda! – greitai išpyškino moteris.

– Ir kas gi ta laimingoji? – paklausė Kristianas aiškiai susidomėjęs.

Džonas atsikrenkštė.

– Ji vardu Liusilė, škotų kolonistų duktė, vieno deputato sesuo.

– Ar graži?

Anai net kvapą užgniaužė. Iš šio klausimo Džonas tikriausiai supras, koks girtas jos vyras. Bet Džonas apsimetė nepastebėjęs.

– Ji truputį panaši į Merę, – atsakė Džonas vengdamas tiesaus atsakymo ir stengdamasis, kad žvilgsnis nesusitiktų su Anos akimis.

– Vadinasi, paimsi iš mūsų savo berniuką? – Kristiano balse buvo girdėti gailestis.

– Negaliu reikalauti, kad augintumėt mano vaiką, – atrėmė Džonas.

– Mes tai darėm su malonumu, – paprieštaravo Ana, ir Kristianas pritariamai linktelėjo. – Ar jam pačiam jau sakei? – paklausė.

– Ne, pirmiausia norėjau pranešti jums.

Tuo metu atbėgo abu vaikai, Timotis kaip visuomet paskui savo draugę. Ši vienu šuoliu užšoko tėvui ant kelių ir stipriai jį apkabino. Timotis stovėjo truputį sutrikęs.

– Mano berniuk! – sušuko apsidžiaugęs Džonas.

– Labą dieną, tėti, – mandagiai atsakė Timotis ir prisiglaudė prie Anos.

Tik dabar ji išdrįso pakelti akis į Džoną, skausmas jo veide dūrė širdin kaip peilis. Jam irgi nelengva išplėšti Timotį iš čia, pagalvojo ji jau taikydamasi su padėtimi. Tikra palaima, kad berniukas vėl turės motiną, o Džonui teks laimė mylėti moterį, tikino ją protas.