Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Anai veidą užliejo gėdos raudonis. Net Semas Braunas nepritarė tokiam žmonos elgesiui.

– Kvaili plepalai! – sumurmėjo jis. – Nekreipkit į tai dėmesio!

Emilė įsikibo į savo vyrą, tarsi Ana norėtų jį atimti, nors teisėjas buvo kresnas pagyvenęs ponas, ponioms ne itin patrauklus. Bet net jei jis būtų buvęs gražiausias, puikiai nuaugęs vyras, Anos širdis priklausė tik vienam. Tasai kaip tik skubiu žingsniu artėjo prie jos, jis turėjo išgelbėti Aną iš Emilės nagų.

– Galima jus pakviesti? – paklausė Džonas šypsodamasis ir atkišo Anai ranką. – Ką ta sena ragana tau padarė? Atrodei tarsi išvydusi šmėklą, – sušnabždėjo vesdamas ją į šokių aikštelę.

– Ak, nieko!

Ana neketino leisti kam nors sugadinti šio vakaro. Nors mintyse vis dar narstė Emilės žodžius. Kad Kristianas smaginasi su kitomis moterimis, tai vienas dalykas, o kad su viena iš jų, matyt, ruošiasi įsikurti ir iš savo žmonos daro patyčių objektą, užtraukė jos rūstybę. Jei Emilė Braun žino, vadinasi, žino ir visas miestas!

Tik kai Džonas nusivedė ją į šokių aikštelę ir uždėjo ranką ant liemens, Ana užmiršo Kristianą. Kaip ji mėgavosi šokdama su šiuo išvaizdžiu vyru! Jo kūno karštis, malonus kvapas, globojančios rankos, gerumas jo akyse! Ji ne kartą buvo šokusi su juo, bet šiandien viskas kitaip. Šokių aikštelės pakraštyje nebuvo Kristiano, stebinčio kiekvieną judesį. Jie buvo vieni. Tik Džonas ir ji. Ana pamėgino užmiršti savo rūpesčius ir atsiduoti audringiems jausmams.

Tai buvo svaigulys, ir jis netrukus baigėsi. Priėjo Albertas Makdauelas, nusilenkė ir mandagiai paklausė:

– Ar galėčiau bent vieną šokį pašokti su žavia tavo partnere? – Jo žvilgsnis buvo nuožmus.

Džonas liko mandagus ir atsakė broliui juokaudamas:

– Tik, prašyčiau, vieną!

Ana, vedama Alberto, irgi prisivertė nusišypsoti.

– Nemanykit, kad jį gausit! Jūs neprilygstat Merei nė per nago juodymą, – netikėtai sušnypštė jai į ausį Džono brolis.

Ana krūptelėjo. Kodėl Albertas taip jos nekenčia? Tikriausiai teisingi buvo gandai, esą kadaise jis buvo nelaimingai įsimylėjęs Merę, o ši pasirinko jo elegantiškąjį brolį, pagalvojo ji. Moteris nieko neatsakė, nė nesusiraukė, tik sukosi jo vedama. Abejingu žvilgsniu žvelgė į šokių salės pakraščius, kur Emilė Braun kuždėjosi su savo seserimi Porcija Evans. Našlei buvo prisakyta nertis iš kailio, kad tik užkariautų Džono Makdauelo širdį.

– Jis niekada negalės su jumis susituokti, nes jūs jau ištekėjusi! – pasigardžiuodamas dėstė Albertas ir tvirtai spaudė Aną, net sopėjo.

Užteks! Ana sustojo, išsivadavo iš jo glėbio ir šaltai padėkojo už šokį. Ji iš visų jėgų stengėsi nepravirkti. Albertas buvo teisus. Ji daug atiduotų, kad galėtų paskęsti Džono glėbyje ir su vaikais lydėti jį į Velingtoną!

Aukštai iškelta galva ji pražingsniavo pro Emilę ir jos seserį, Porcija tyčia tarė garsiau:

– Džonas man pažadėjo kitą šokį.

Anai už nugaros nuskardėjo kikenimas.

Ji išėjo iš salono. Nežinojo, kur bėgti, nes sode švilpė ledinis vėjas. Mąstė, ar nereikėtų pasiteisinti prasta savijauta ir atsisveikinti, kai išgirdo šiltą Džono balsą.

– Nekreipk dėmesio į žmonių plepalus! Tu esi krislas akyje damoms, kurios nori iškišti savo netekėjusias seseris, dukteris ar pusseseres. Galbūt nujaučia, kodėl nė viena iš jų neturi jokios vilties.

Ana atsisuko netikėdama savo ausimis. Širdis šėlo krūtinėje. Jei būtų laisva, galėtų be baimės išsakyti jam savo jausmus! O dabar?

Tarsi skaitytų jos mintis, Džonas paklausė:

– Kas atsitiko Kristianui? Kodėl jo nėra? Emilė Braun minėjo verslo kelionę, bet su tam tikra užuomina.

Ana nusigręžė. Kaip ji gali užkrauti Džonui savo rūpesčius? Tačiau jis nesutiko nusukti šnekos į šalį.

– Jei tik galiu tau padėti, pasakyk! Juk matau, esi prislėgta, širdele!

Širdele? Ar jis tikrai pasakė „širdele“? Ją užliejo džiaugsmas, kūnu nubėgo šiurpuliukai. Kad ji galėtų sulaikyti šią akimirką! Bet viskas jau išsisklaidė.

– Ana, juk kažkas vyksta! – Džonas įdėmiai žvelgė į ją.

Ana nurijo gniužulą gerklėje, paskui atsidususi tarė:

– Ak, Džonai, aš nežinau, ką daryti. Kristianas tarnauja alkoholio demonui, kuris vieną dieną jį sužlugdys. Aš prašiau, maldavau, bet jis nenori nieko girdėti.

Ji nutilo, akyse sužibo ašaros.

Džonas išsitraukė iš kišenės nosinę ir padavė jai.

– Gal man su juo pasikalbėti?

Ana pažvelgė į jį nustebusi.

– Tu tai padarytum? Tavęs galbūt ir paklausytų. Tik nesakyk, kad aš kalbėjau su tavimi. Kitaip…

– Kas kitaip?

Ana nusuko akis nuo jo klausiančio žvilgsnio.

– Bus geriau, jei jam nesakysi.

Džonas susimąstęs linktelėjo.

– Mieste sklinda kalbos, kad įmonėje jis turi sunkumų, nes dažnai negaluoja. Pasiūlysiu jam draugišką pagalbą ir atsiradus progai pamėginsiu įtikinti. – Tai taręs Džonas iš kišenės išsitraukė išsipūtusią piniginę ir įbruko jai į rankas. – Čia tau.

– Bet… – sumikčiojo Ana.

– Tų pinigų tau prireiks, kad du mėnesius pasirūpintum Timočiu, nes anksčiau nerasiu progos užsukti į Danidiną. Pinigai bus patikimesnėse rankose nei Kristiano. Ir nesileisk mano brolio išmušama iš vėžių! Jis pasipiktinęs, kad patikėjau jo sūnėną tavo globai. Kad ir ką jis sakytų, tokia mano valia – berniukas gyvens pas tave. Ir, patikėk, Merės taip pat. – Jis žengė prie jos, apkabino per pečius, pažvelgė į akis ir tyliai sušnabždėjo: – Myliu tave! Tik tark žodį, ir aš tave vesiu!

Ana pažvelgė į jį apstulbusi, staiga apsisuko ant kulno ir šovė į drabužinę. Dar girdėjo, kaip jis pavymui sušuko:

– Ana, nenorėjau tavęs sukompromituoti. Atleisk man!

Bet ji negalėjo grįžti. Nieko nematydama pro ašaras, ji klupinėdama bėgo šalin. Jei tik jis žinotų, kad santuoka su juo yra didžiausia jos svajonė!

Kiek vėliau Ana išėjo iš pobūvio nė neatsisveikinusi su Džonu. Nebūtų galėjusi pažvelgti jam į akis taip, kad jis nepastebėtų, kaip karštai jį myli!

Danidinas, 2007 m. gruodžio 27 d.

– Štai ir atvažiavome! – Sofija iš savo tolimo pasaulio išgirdo Džono Franklino žodžius. Išsigandusi krūptelėjo. – Atsiprašau, nenorėjau jums trukdyti, bet pamaniau, kad apsidžiaugsit nedidele pertraukėle. Jūs taip sunkiai dūsavot, – nusišypsojo jis.

Sofija atsakė į jo šypseną slėpdama užrašus rankinėje.

– Jūs teisus. Man tikrai reikia pertraukos!

Džonas parodė patrauklų medinį namą.

– Štai! Iš priekio gana kuklus, bet tuoj pamatysit visą. Jo terasa pati gražiausia iš mano matytų. Išskyrus mano paties, – nusijuokė jis.

Jo juokas man patinka, pagalvojo Sofija, kai Džudita atidarė jiems duris ir tuoj pat parodė terasą. Ten jau buvo padengtas stalas. Ji nusišypsojo Sofijai padavus maišelį su skolintais drabužiais ir padėkojus.

– Ar jums patinka ta suknelė? – paklausė maloniai.

– Na taip, – netvirtai atsakė Sofija.

– Dovanoju jums. Kadaise norėjau melsvų drabužių, bet jie man netinka. Atrodau kaip kvaiša. Būkit gera, padarykit man paslaugą, pasilikit juos! Su ta suknele atrodot stulbinamai.

Tai tarusi Džudita nuskubėjo į virtuvę, o Sofija patraukė į medinę terasą, iš kurios vėrėsi Otago įlankos vaizdas.

Koks pasakiškas gamtovaizdis, dingtelėjo jai. Ar namas, kurį Kristianas norėjo pastatyti Anai, irgi stovėjo ant tokios pat aukštos kalvos?

Ji pajuto, kad Džonas atsistojo šalia, nors nepratarė nė žodžio, tik svajingai žvelgė į Ramųjį vandenyną.