Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Ana su užuojauta palietė jo ranką ir sukūkčiojo vos sulaikydama ašaras. Jai irgi stigo šauniosios draugės. Taip besikalbant Džonas neatitraukė nuo jos akių ir staiga uždėjo delną ant jos rankos. Nuo šio prisilietimo Ana suvirpėjo ir visa nukaito. Nustebinta niekad nepatirto galingo troškimo, pažvelgė jam į akis. Jis atlaikė tą žvilgsnį. Kiek daug bylojo jo akys: apie liūdesį, ryžtą ir susižavėjimą.

Ana norėjo nusukti akis, bet nepavyko. Tai, ką jautė, buvo nauja ir kartu pažįstama. Dar nė vienas vyras nežiūrėjo į ją taip švelniai, su tokiu pasigėrėjimu. Džonas, nenuleisdamas nuo jos akių, tik glostė ranką. Anai širdis blaškėsi krūtinėje. Sutrikusi nudūrė žvilgsnį. Ir pajuto jo lūpas prie savųjų. Dar niekada lig šiol joks vyras nebučiavo Anos su tokia aistra. Tą akimirką net išblėso Anos atsiminimai apie pirmąją meilę. Karštos bangos ritosi kūnu, jai norėjosi, kad tai niekada nesibaigtų.

Kai Džonas iš lėto atitraukė lūpas, jo akys žvelgė į tuštumą.

– Atleisk! – sušnibždėjo prikimusiu balsu. – Ar gali man atleisti?

– Žinoma, Džonai, – tyliai atsakė ji.

Prieškambaryje pasigirdo žingsniai, į valgomąjį įėjo Stela surinkti pagrindinio patiekalo indų. Džonas spėjo laiku atitraukti ranką.

Ana visą tą vakarą jautėsi tarsi pakylėta.

Daugiau šito jie neminėjo ir vengė žvelgti vienas kitam į akis, todėl kalbėjosi apie Merę ir vaikus. Atsisveikinant ji tik ištiesė jam ranką, nors nuo prisilietimo kūnas vėl suliepsnojo.

Ana meldėsi, kad jai grįžus Kristiano dar nebūtų, kad vyras nepastebėtų, kas jai atsitiko, bet veltui.

Kristianas jau sėdėjo svetainėje rūkydamas cigarą. Jis su pasididžiavimu pasakojo, kaip sėkmingai įvykdė užduotį. Nepraliejęs nė lašo kraujo įkalbėjo maorius nutraukti uosto blokadą. Jis buvo gerai nusiteikęs, nuo jo gerokai dvokė alkoholiu. Kristianas pareikalavo, kad Ana atsisėstų šalia, bet ši atsisakinėjo teisindamasi, esą reikia pažiūrėti, kaip sekasi Klarai.

– Pasakiau tau – privalai atsisėsti! – suriaumojo Kristianas ir pažvelgė į Aną pykčiu žaižaruojančiomis akimis.

Ši nedrįso prieštarauti. Iš lėto atsisėdo į krėslą, o Kristianas paliepė:

– Čia! – ir parodė į vietą šalia.

Ana tylėdama pakluso. Alkoholio dvokas buvo nepakenčiamas.

– Kaip buvo pas Džoną? – paklausė jis.

Ji pastebėjo, kad vyro liežuvis šiek tiek pinasi.

– Puikiai! – atsakė žvelgdama į šalį.

– Kažko nekalb! – burbtelėjo jis ir savininkišku mostu apkabino žmonos pečius. Toks elgesys nebuvo jam būdingas.

Ana nejučia krūptelėjo. Nusiminusi svarstė, kaip išvengti nemalonaus artumo, kai pasigirdo Klaros verksmas. Nė nesvarstydama puolė į vaiko kambarį. Ją palydėjo šiurkštūs Kristiano keiksmai.

Kai atbėgo į kambarį, viskas jau buvo gerai. Mažoji Klara gulėjo ant nugaros lopšyje. Tikriausiai pravirko pro miegus.

– Ačiū, kad išgelbėjai! – sušnibždėjo Ana ir su pasididžiavimu pažvelgė į savo mylimą dukterį.

Jos veidu šmėkštelėjo šypsena. Mergytė gardžiai sučepsėjo lūpytėmis tarsi sapnuotų, kad čiulpia skanų mamos pienelį. Ana dar kiek pastovėjo žiūrėdama į mažylę. Tada nusivilko drabužius ir atsigulė į lovą, kurią buvo įsirengusi vaikų kambaryje.

Jau buvo beužmieganti, kai pašoko nuo dundesio prie durų. Atsisėdo lovoje, tada durys atsivėrė ir į vaiko kambarį plūstelėjo šviesa.

– Ateisi pati ar tau padėti? – vogravo Kristianas.

Jis stovėjo tvirtai įsikibęs į durų staktą.

Ana palindo giliau po antklode. Kad tik nepabustų Klara, baiminosi, kai vyras vilko ją už kojų iš lovos. Su bildesiu nuvirto ant grindų. Skaudėjo visą kūną, bet jai buvo nesvarbu. Daug svarbiau laiku nuo jo pabėgti. Kristianas šypsodamasis stebėjo, kaip ji iš lėto keliasi. Staiga moteris šmurkštelėjo pro jį durų link.

Kad tik toliau nuo vaiko, galvojo, bet kur? Bėgti į svetainę ar pas Paulą, o gal?..

Kristianas pirmas apsisprendė. Ryžtingai čiupo ją už riešo ir nuvilko į miegamąjį. Nusviedė ant lovos ir ėmė grabinėti tarpkojį. Stvėrė už naktinių marškinių, pamėgino užversti. Moteris priešinosi iš visų jėgų. Draskėsi, kandžiojosi, bet tai apgirtusį vyrą tik dar labiau kaitino. Jis šnopavo ir vaitojo iš aistros.

– Ak, rūpužiuke! Štai kaip tu manęs geidi. Tuoj turėsi.

Vienu trūktelėjimu vyras perplėšė naktinius marškinius ir ėmė minkyti krūtis kaip tešlą. Skaudėjo, bet ji nė necyptelėjo, nes nenorėjo jo dar labiau įkaitinti. Staiga jis paleido krūtis ir aimanuodamas sugrūdo rankas jai tarp šlaunų. Ana karštligiškai svarstė. Žinojo, kad netrukus jis nugalės. Atsisakiusi minties jį nužudyti ėmė ieškoti kitos išeities.

Dar nespėjo suregzti kokios minties, kai išgirdo save iš visos gerklės šaukiant:

– Neliesk manęs, kiaule! Mačiau tave tą naktį, kai spardei pilvą Hinei. Dink man iš akių, nedrįsk kišti prie manęs savo purvinų pirštų!

Paskui išsigandusi sustingo. Šito ji nenorėjo sakyti. Tik ne šitai!

Tarsi žaibo trenktas Kristianas atšoko nuo jos, atsivėdėjo ir iš visų jėgų smogė tiesiai į veidą.

Ana pajuto geliantį skausmą, bet net nekrūptelėjo. Tik tylėdama žaibavo akimis. Tai buvo nelygi kova su hunu, bet moteris troško nugalėti. Staiga prisiminė maorių karius ir jų ryžtingus žvilgsnius.

Kristianas dar sykį užsimojo, bet Ana drąsiai sušnypštė:

– Nagi, trenk! Tiesos šitaip nesunaikinsi.

Jis bejėgiškai nuleido rankas ir nusuko akis į šalį. Vis dar šnopuodamas, tarsi norėdamas kažką sakyti, sunkiai pakilo, čiupo savo drabužius ir vaitodamas išsvirduliavo iš kambario.

Ana lengviau atsiduso išgirdusi trinktelint lauko duris. Ji žinojo, ką tai reiškia. Kristianas vėl patraukė į smuklę prie uosto. Kiek kartų Merė prisidengusi burną pasakojo apie tuos namus, kuriuose buvo moterų!

Ak, Mere, pagalvojo Ana su skausmu. Mieloji geroji Mere, tik įsivaizduok, aš nė akimirkos nesigailiu, kad leidau Džonui save bučiuoti!

Pasisaugok, tarsi išgirdo draugės perspėjimą iš ano pasaulio. Pasistenk, kad nė vienas žmogus niekada to nesužinotų! Ypač Kristianas.

Ak, Mere, atsiduso Ana, prisiekiu tau, daugiau niekada to nebus!

Su šia mintimi Ana, vis dar virpėdama visu kūnu, nusliūkino į lovą vaiko kambaryje. Ji pirmą kartą gyvenime skausmingai geidė, kad pas ją ateitų vyras. Džonas! Ilgesingai vaizdavosi jo švelnias rankas, atsargiai slenkančias šlaunimi aukštyn.

Danidinas, 2007 m. gruodis

Sofija pašoko, kai suzirzė telefonas. Skambino iš registratūros. Ponas Franklinas laukia, pranešė jai registratorius. Džonas Franklinas? Ak!

Sofija buvo visiškai pamiršusi susitikimą. Išgirdusi, kad jis laukia bare, greitai apsivilko naują suknelę. Ilgus šviesius plaukus surišo į uodegą, paskubom apsiavė basutes. Kad blyškus veidas atrodytų truputį guvesnis, brūkštelėjo per skruostus skaistalais, lūpas perbraukė blizgiu.

Sofija iš tolo pamatė aukštą Džono Franklino figūrą. Anksčiau nė nepastebėjo, koks patrauklus jaunasis advokatas su savo tamsiomis garbanomis, vasariškai įdegusia oda, ryžtingu smakru ir gražiomis lūpomis.

– Sveika, Sofija, – tarė jis giliu, šiltu balsu.

– Labą dieną, pone Franklinai, – atsakė mergina oficialiai. Kažkas viduje neleido vadinti jo Džonu.

– Ar bent truputį įveikėte sukrėtimą? – pasiteiravo jis einant prie automobilio.

Sofija pamėgino nusišypsoti.

– Sakyti atvirai?

Džonas linktelėjo.

– Ne, gyvenu kaip košmare, ir tas košmaras net neleidžia liūdėti mamos. Per visą tą sumaištį dar neįsisąmoninau, kad ji iš tikrųjų mirusi.