Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Hinė vėl rodė pilvą, glostė jį, apkabino rankomis ir svetima ritmiška kalba šnekino mylimąjį. Ji žengė arčiau, bet vyras pradėjo it gindamasis mosuoti rankomis. Hinė ištiesė į jį rankas ir sušuko Anai suprantama kalba:

– Tėvas! Motina! Vaikas!

Bet vyras dar kartą atstūmė merginą. Hinė vėl parkrito ant smėlio. Užuot padėjęs atsistoti, jis grėsmingai žengė prie jos ir spyrė sunkiu batu į pilvą. Ana vos spėjo užsidengti burną, kad nuslopintų klyksmą, nes tai, ką ji čia matė, buvo klaiku. Kristianas stovėjo išsižergęs virš smėlyje susirietusios moters, dar kartą spyrė jai į pilvą. Hinė suklykė iš skausmo kaip sužeistas gyvulys.

Anai pasidarė negera nuo pasibjaurėjimo ir siaubo, ji vos sulaikė kylantį šleikštulį.

Nusisuko nuo to vaizdo ir ėmė šliaužti atbula, kol pasitraukė iš jų regos lauko. Tada atsistojo ir iš visų jėgų leidosi bėgti, kol pasiekė kelią į gyvenvietę. Jos veidas buvo šlapias nuo ašarų. Tvirtai laikydama rankose pusbačius, ji nuskuodė iki pirmųjų namų. Aštrūs akmenys skaudžiai raižė kojas, bet Aną vijo pirmyn viena mintis: grįžti į namus anksčiau už vyrą. Akimirką jai pasirodė, kad nuklydo ne į tą pusę, bet netrukus pažino savo lūšnelę. Iš paskutinių jėgų užsiropštė stačiais laiptais, švokšdama nusiplėšė suknelę ir nušveitė pusbačius po drabužių suoleliu. Tik užsitraukus antklodę iki nosies ką tik užplūdo matyti vaizdai. Anai buvo be galo šalta, ji pradėjo drebėti. Dantys barškėjo nuo šalčio. Ką visa tai reiškia, mąstė moteris, ką? Bet kuo ilgiau galvojo, tuo aiškiau piršosi atsakymas: Kristianas ir Hinė šiuose namuose gyveno kaip vyras ir žmona, o dabar, kai atvyko Ana, jaunosios maorės nebereikia. Juo labiau jos vaiko. Jis norėjo jos atsikratyti. Jos ir negimusio vaikelio! Net šiurkščia jėga.

Ana jautė beribį nusivylimą ir panieką vyrui. Nuo minties, kad su juo reikės gyventi santuokinį gyvenimą, darėsi dar kraupiau. Kūną krėtė šiurpuliai. Ji niekada neleis, kad jis ant jos užsiristų! Tai visuomet būdavo tikra kančia, o dabar tarp jų amžinai stovės bejėgės merginos, susirietusios nuo spyrių, vaizdas. Ne, niekada jo neprisileis.

Ana išgirdo sunkius žingsnius ant laiptų, skubiai nusigręžė į sieną ir užsimerkė. Ji girdėjo, kaip vyras aikčiodamas nusirengė ir įsirangė į lovą. Kad tik neišgirstų besidaužančios širdies, krūpčiojo Ana. Ji išdrįso laisviau atsikvėpti, kai išgirdo jo knarkimą. Moteris pasislinko kuo toliau nuo jo. Ją pykino vien nuo jo kvapo. Netikėtai po savimi pajuto smėlį, atneštą su drabužiais. Ana pastatė ausis ir įsiklausė. Vyras, matyt, įmigęs labai giliai.

Moteris atsargiai išlipo iš lovos ir nubraukė išdavikiškas smėlio kruopeles nuo savo lovos pusės. Jis niekada nesužinos, kad ji viską matė. Skaudėjo kojas. Mano kulnai vis tiek jo nedomina, nuramino save Ana. Ji nežinojo, ko labiau bijoti: bausmės, jei jis sužinotų, kad šniukštinėjo, ar gyvenimo su šiuo žiauriu žmogumi.

Atsigulusi ilgai svarstė, kaip padaryti, kad kuo mažiau su juo susitiktų. Žinojimas, kad neturi iš ko rinktis ir iki gyvenimo pabaigos turės gyventi su juo po vienu stogu, draskė krūtinę. Pasirinkimas buvo nedidelis: nužudyti jį ir pražudyti savo gyvenimą neleido krikščioniški įsitikinimai. Dar kartą šmėkštelėjo mintis slapčia prasibrauti į „Margaretės“ denį ir grįžti į Hamburgą, bet ir tai buvo netikęs sumanymas. Moteris, pabėgusi nuo vyro, neturėjo jokių teisių. Hamburge ją, be jokios abejonės, uždarytų vienuolyne kaip puolusią moterį, pasmerktą visą gyvenimą tarnauti Viešpačiui. Ne, ji per daug mylėjo gyvenimą, kad ryžtųsi tokiam žingsniui. Ji nebuvo žmogus, linkęs slėptis nuo gyvenimo iššūkių už storų sienų.

Ilgai mąsčiusi Ana nusprendė, jog turi laikytis gyvenimo, kuris jai skirtas. Ji atsisveikino su viltimi dar kartą sutikti tokį mielą vyrą kaip Frederikas. Nors likimas suvedė ją su Kristianu, ji pamėgins rasti nors kruopelytę laimės šiame gyvenime. Bet santuoka tos laimės neduos.

Anos skruostais tekėjo karštos ašaros. Ji verkė ne todėl, kad jos vyras iš kitos moters pasiėmė tai, ko niekada negaus iš žmonos. Ne, ji apverkė tą jauną moterį, kuri tikriausiai nuo jo laukėsi vaikelio, vaikelio, kurio Ana tikriausiai niekada jam negalės padovanoti. Tą moterį jis paprasčiausiai atstūmė, nes ketino vėl gyventi su žmona. Su žmona, kuri jo nemyli. Ji apraudojo savo sudužusias viltis.

Ana pajuto, kad nebebijo savo vyro. Ji nusimetė antklodę, kuria buvo užsiklojusi, kad vyras negirdėtų verksmo, ir tyčia atsisėdo. Jei dabar Kristianas pabustų ir išgirstų jos kūkčiojimą, ji nebekrūpčiotų, nes jis jai pasidarė visiškai nesvarbus. Ji neleis jam žaisti jos jausmais. Nuo šios dienos jos vidinis pasaulis priklausė tik jai vienai, ir ji saugos tą pasaulį kaip vertingiausią lobį. Šiame pasaulyje yra vietos ir jai. Tik reikia ją rasti. Su tokiomis mintimis išvargusi Ana Peters ir užmigo tą 1863 metų sausio naktį.

Po tos lemtingos nakties prabėgo trys savaitės. Hinė dingo be pėdsakų. Ana stengėsi apie ją nekalbėti. Kristianą tarsi kas pakeitė. Su žmona jis elgėsi maloniai ir stengėsi pildyti bet kokį jos pageidavimą. Kupinas pasididžiavimo parodė vietą, kur bus pastatytas jų namas. Nuostabi vieta su Otago įlankos vaizdu. Pirmas dvi savaites vyras naktimis jos nelietė, bet kelias pastarąsias dienas rodė, kad trokšta jos. Ana, teisindamasi mėnesiniais moteriškais negalavimais, stengėsi jo neprisileisti, bet baiminosi, kad ateis metas, kai nesugebės sulaikyti.

Ir vis dėlto Ana jautėsi geriau. Diena po dienos šis žemės lopinėlis darėsi jai mielesnis. Svarbiausia, kad buvo daugybė darbo. Ji buvo užsiėmusi nuo ryto iki vakaro, todėl anksti krisdavo į lovą ir tuoj pat užmigdavo. Ji dorai stengėsi šį laikiną būstą padaryti gyvenamą. Liepė Kristianui atgabenti baldų, iškrovė kai kuriuos savo rykus, virdavo vyrui valgyti.

Vieną vakarą jie sėdėjo prie žvakės apšviesto stalo ir valgė Kristiano atneštą žuvį, kurią Ana gardžiai paruošė. Tvyrojo beveik taiki atmosfera, Kristianas atkimšo butelį vyno, ir ji neatsisakė gurkštelėti. Ji nusišypsojo pagalvojusi, kad tik kartą gyvenime ragavo alkoholio. Ana gerai prisiminė, kaip tąsyk ją paveikė išgertas stiprus vynas. Tai buvo per jų vestuves, po kiekvienos taurės ją apimdavo vis pakilesnė nuotaika. Ji darėsi vis abejingesnė, kad išteka už vyro, kuris visiškai nepatinka, ji šoko ir juokėsi, kol Kristianas nusivedė ją į miegamąjį.

Prisiminusi, kaip jis nė neįspėjęs užvirto ant jos, Ana gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno. Vos tik už nugaros užsitrenkė durys, jis užvertė jos vestuvinės suknelės sijonus – mergina vos neužduso, – ir be galo ilgai ją kankino. Įvyko tai, apie ką pašnibždom retkarčiais šnekasi moterys, šmėstelėjo tąsyk Anos galvoje: santuokinė priedermė! Ji džiaugėsi, kad tai trunka vos kelias minutes, bet paskui jautėsi sužalota ir įžeista iki širdies gelmių. Tai, kad Kristianas netikėtai pradėjo vadinti ją meiliais vardais, savo meile, nieko nekeitė.

– Ana, ar užsnūdai?

– Ne, tik mąsčiau apie mūsų naują namą, – atsakė ji, stengdamasi sutelkti dėmesį į valgį.

– Ar nenorėtum mūsų susitikimo proga išgerti dar vieną taurę? – paklausė jis maloniai.

Ana linktelėjo. Taip, ji norėjo dar kartą pasijusti nerūpestinga. Kristianas įpylė vyno į alavinę taurę. Krištolinių taurių, tokių kaip Hamburge, jie neturėjo. Dar neturėjo.

– Neimk stiklinių indų! – su priekaištu sakė teta. – Juk važiuoji ne į laukinį kraštą. Ten tikriausiai bus indų.

Taip tarusi teta Margaretė susigrobė gražiausias šlifuotas krištolo taures, priklausiusias Anos mamai, ir susistatė spintoje.