Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Pasipiktinusi Ana gurkštelėjo vyno, paskui dar ir dar, bet nepalengvėjo. Atvirkščiai, prieš akis iškilo išgaubtas Hinės pilvas mėnesienoje ir į jį spiriantis blizgantis aulinis batas. Didelis, milžiniškas. Grėsmingas ir žiaurus.

– O kur dingo Hinė? – paklausė prieš savo valią.

Nujautė, kad tai baigsis blogai, bet klausimas jau grėsmingai pakibo ore.

– Išėjo! – atsakė Kristianas, jo veidas apsiniaukė.

– Bet kur? – įsikirto Ana, nors žinojo, kad erzina vyrą.

– Kodėl tave domina kažkokia čiabuvė? – Jo akys virto siaurais plyšeliais. Su panieka jis dar pridūrė: – Juk ji maorė, tokiomis negalima pasitikėti, ji grįžo pas saviškius, nes pakankamai užsidirbo pas mane. Daugiau apie ją nenorėčiau nieko girdėti, ar supratai?

Ana užsičiaupė ir prikando liežuvį, nors taip ir magėjo paklausti: o kaip su vaiku? Bet grėsmingas vyro žvilgsnis ją sulaikė. Ana mąstė, ar negimęs vaikelis po tų spyrių liko gyvas. Kąsnis strigo jai gerklėje.

Tylėdami jie sėdėjo prie stalo. Maloni nuotaika virto bežadžiu priešiškumu. Girdėjosi tik pasibaisėtinas vyro čepsėjimas. Kai jis pavalgė, Ana pašoko iš vietos, nukraustė indus, suplovė lėkštes, taures ir keptuves ir iš nuovargio vos negriuvo nuo kojų. Jai atrodė nepakenčiama būti viename kambaryje su šiuo žmogumi. Jis kaip vergų pirklys išnaudojo mergaitę ir išmetė į gatvę. Jis paniekino Hinę, net nužudė jos vaiką. Tie žudikiški spyriai visuomet stovės tarp jų.

Ana užlėkė į viršų, nusirengė, užsitempė naktinius marškinius ir atvėrė langą įleisti gryno oro. Dangus ir vėl buvo žvaigždėtas, ir ji vėl ieškojo Grįžulo Ratų. Žvalgydamasi į dangų stengėsi negalvoti apie Frederiką. Nors aiškiai regėjo priešais jo veidą, taip aiškiai, kad net skaudėjo. Jo švelnias rankas, pailgą kampuotą veidą, jo liekną figūrą. Kokia laiminga būtų gyvendama su juo!

Atsidususi užvėrė langą ir šmurkštelėjo į lovą. Buvo dar ankstyvas vakaras. Dar per anksti vyrui pasirodyti miegamajame, pamanė, bet staiga išgirdo žingsnius ant laiptų.

Garsiai į medines grindis subildėjus aulinių batų kulnams, moteris susigūžė, nes žinojo, kad šiandien jis nepaisys jokių atsikalbinėjimų. Norėjosi tikėtis, kad bus pavargęs ir nevers jos atsiduoti.

– Ana, ar jau miegi?

– Dar ne, bet esu siaubingai pavargusi, – atsakė ji ir plačiai nusižiovavo.

– Ana, ką manai apie šventę? Tavo garbei?

Tai buvo taip netikėta, kad Ana net atsisėdo lovoje.

– Turi omenyje, kad mes suruošim puotą? – paklausė ji nustebusi ir prisiminė siautulingas puotas pas Vortemanus.

Dėdė Rasmusas, turintis tik sūnus, per tokias šventes būdavo jai dėmesingas kaip niekada. Jauni vyrai varžydavosi, kuriam teks su ja pašokti.

– Mano žavingoji dukterėčia, – išdidžiai girdavo ją dėdė pirma pasitaikiusia proga.

Taip, šventės Vortemanų namuose paliko pačius maloniausius jaunystės prisiminimus. Vasarnamyje, kuriame šiaip jau retai būdavo juokiamasi, visuose kambariuose viešpataudavo audringas linksmumas.

– Taip, pamaniau, kad tavo garbei surengsiu šventę Vortemano ir Peterso atstovybėje. Jau seniai reikėjo sukviesti svarbius ponus ir jų žmonas. Bet be žmonos prie šono nebuvo jokio noro.

Ana nurijo ant liežuvio galo kirbančius žodžius ir pasistengė galvoti ne apie Hinę, o apie šventę.

– Bet aš dar neturiu suknelės.

– Ak, mylimoji Ana, nors tau atrodo, kad čia laukinis kraštas, kuriame gyvena tik storžieviai vaikinai ir netašyti aukso ieškotojai, Danidinas turi ir kitą veidą. Lig šiol nebuvai iškišusi nosies už durų. O juk čia yra prašmatnių namų, niekuo ne prastesnių nei Hamburge. Čia yra parduotuvių ir net aukštos klasės siuvėjų.

– Manai, galiu sau leisti užsakyti suknelę?

– Rytoj pat nuvesiu tave pas siuvėją!

– Nuostabu! – atsiduso Ana ir patenkinta krito į pagalves.

Atsirado galimybė ne tik įsigyti gražią suknelę ir pašokti, bet ir susipažinti su kitomis moterimis, galbūt net rasti draugę. Išvažiuojant iš Hamburgo blogiausia buvo tai, kad teko palikti geriausias drauges, jų niekada nepamatys.

Nuo minties, kad galėtų sutikti bendraminčių, jos širdis šokinėjo iš džiaugsmo. Ji buvo tikra, kad visos jaučiasi panašiai: jos buvo suvažiavusios iš įvairiausių kraštų, palikusios savo gimtinę, kad susikurtų laimę čia.

– Ar čia yra vokiečių? – pasiteiravo susijaudinusi.

– Keletas yra, bet dauguma anglai ir škotai. Manau, nebus sunku išmokti jų kalbą.

– Išmokti užsienio kalbą? Koks jaudinantis dalykas! – džiaugėsi Ana, nuo vaikystės trokštanti naujų žinių.

– Aš jau pradėjau mokytis tos kalbos, jei norėsi, kartą per savaitę Merė lankysis ir pas tave.

– Merė?

– Taip, Merė Makdauel, mūsų advokato žmona, ji sėkmingai mane moko.

– Tikrai?

Iš laimės Ana nenustygo vietoje. Šventė, nauji draugai ir užsienio kalba! Užplūdus džiaugsmo bangai ji šoko nustebusiam vyrui ant kaklo, bet vos jį paleido, suprato, kad padarė klaidą. Kristiano akyse pasirodė gerai pažįstami žiburėliai, jis aistringai ištiesė į ją rankas. Nespėjo Ana pagalvoti apie priešinimąsi, kai jis jau parvertė ją ant nugaros ir ėmė graibyti po naktiniais marškiniais. Beviltiška padėtis, bet koks priešinimasis bergždžias. Ji sau įsakė tik viena: nerėkti iš skausmo. Kitaip jis gali ją neteisingai suprasti. Kietai suspaudusi lūpas Ana leido jam darbuotis, o galvoje sukosi tik viena mintis: mieliausias Dieve, padovanok man vaikelį, vieną vienintelį, kad daugiau nereikėtų šito kęsti! Pasibjaurėjusi išgirdo riaumojimą ir tvardomą šauksmą. Būtų daug atidavusi, kad galėtų užspausti ausis! Kristianas buvo toks susijaudinęs, kad viskas įvyko per sekundę. Kai jis nusirito į šalį, Ana guodėsi mintimi, šiek tiek šildančia širdį: aš turėsiu vaiką.

Tą naktį Ana pabudo nuo jau pažįstamo švilpimo gatvėje. Širdis tuoj pat ėmė daužytis. Hinė! Šnypštimas pasidarė garsesnis. Pagaliau pabudo ir šalia jos miegojęs Kristianas. Ana stipriau užsimerkė.

Manydamas, kad žmona kietai miega, Kristianas nusėlino prie drabužių suolelio, tyliai apsirengė ir išėjo iš namų. Ana grūmėsi su smalsumu. Ar būtina būti visko, kas čia vyksta, liudytoja, gal likti su saldžiomis mintimis apie kūdikį ir užsitraukti antklodę ant galvos? Ją apėmė negeras jausmas. Po visko, ką Ana buvo mačiusi, atrodė nelabai tikėtina, kad mergina kviečia jį susijungti ant smėlio.

Vis dėlto Ana metė antklodę į šalį. Smalsumas nugalėjo. Ji turėjo žinoti, kas bus. Netrukus vienais naktiniais marškiniais basa stovėjo gatvėje. Atsargiai apsižvalgė. Tolumoje, kur baigiasi gyvenvietė, pamatė šmėžuojant abiejų siluetus. Ji žinojo, kur jie eina. Dar galėjo grįžti, bet kojos pačios nešė pirmyn. Šį kartą ji nebijojo paklysti tamsoje. Žinojo vietą, kur jiedu susitinka, būtų radusi net užrištomis akimis.

Šiek tiek atsilikusi ji sekė paskui Kristianą ir Hinę, kol pasirodė mėnesienoje žvilganti jūra. Jei nenoriu, kad mane pastebėtų, turiu būti atsargesnė, pagalvojo Ana. Ji pasilenkė svarstydama, kaip nepastebėtai nusėlinti prie valčių.

Ana ant pilvo nušliaužė į priedangą. Ji buvo teisi. Hinė traukė kaip tik ten, kur maždaug prieš tris savaites mylėjosi, o paskui gavo spyrį į pilvą… Ana nuvijo siaubingą prisiminimą. Iš savo slėptuvės ji viską kuo puikiausiai matė.

Moteriai net kvapą užgniaužė. Hinė atsistojo prieš Kristianą ir iš lėto nusirengė. Ji stovėjo mėnesienoje visiškai nuoga. Ana iš karto suprato, kas atsitiko: Hinės pilvas nebebuvo išsigaubęs, o krūtys atrodė mažesnės nei aną kartą. Anai oda pašiurpo. Vaikas! Hinė prarado vaiką, ir Ana gerai žinojo kodėl.