Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Neimk į širdį! – sušnabždėjo jis.

Anabelė linktelėjo ir taip pat spustelėjo jam ranką. Ji mylėjo sūnėną kaip savą vaiką! Nuo šios minties baisiai sugėlė širdį. Argi ne ji pati kalta dėl vienintelės dukters mirties? Mylimiems žmonėms ji suteikia vien tik sielvartą, o kartais viskas baigiasi mirtimi. Kai artimiesiems reikėdavo pagalbos, jos niekada nebūdavo šalia. Žalios Anabelės akys pasruvo ašaromis, bet moteris energingai jas nusišluostė. Kam verkti? Ašaromis vaiko nesusigrąžinsi.

Olivija susiraukusi suspaudė pirštais smilkinius. Tačiau galvos skausmas jai netrukdė užversti seserį priekaištais. Ji vis labiau karščiavosi, o Anabelė tylėdama žvelgė į ją. Šis žaidimas jai buvo seniai žinomas. Tad palengva grimzdo į savo mintis, kol priekaištus beriantis balsas virto tolimu murmesiu. Anabelė išmoko šios gudrybės dar būdama vaikas, kai mama Mariana priekaištaudavo dėl kokių nors smulkmenų – dėmės ant suknelės arba netvarkingai susegtų plaukų.

Nors Anabelė nieko nebegirdėjo, seserį matė labai aiškiai. Štai kaip pyktis perkreipia Olivijos veidą! Bet tai nė kiek nekenkia jaunesniosios sesers grožiui.

Olivijos veidas buvo toks taisyklingas, kad net širdį spaudė. Kokia ji panaši į Marianą! Tik mamos juodi kaip derva plaukai jau pražilę, mintijo sau Anabelė. Taip, visi jie neabejotinai vieno lizdo paukščiai. Mariana, Olivija ir Dunkanas. Tik Olivijos sūnus kitokio būdo nei jo motina ir senelė. Jis geros širdies, atviras ir užjaučiantis, o moterys šių bruožų stokoja.

– Ar Abigailė atvažiuos? – netikėtai paklausė Olivija.

Šitų žodžių Anabelė negalėjo praleisti pro ausis. Ji tylėdama linktelėjo ir vėl paniro į minčių pasaulį, kuriame niekas nekaltina. „Abe, Abe, atvažiuok!“ – meldė ji slapčia. Jos kvatoklė sesuo akimoju išsklaidytų niūrias nuotaikas. Anabelė iš visos širdies geidė, kad Abigailė įveiktų savo užsispyrimą, atsilieptų į jos prašymą ir nudžiugintų apsilankymu.

Judri ir linksma Abigailė – taip pat kaip iš akies lupta motina. Tik šviesiaplaukė. Anabelė sunkiai atsiduso prisiminusi mylimiausią savo seserį. Olivija, Abigailė, Dunkanas ir jo sesuo Helena paveldėjo dalį pasakiško Marianos grožio. Visi paveldėjo, išskyrus ją, Anabelę; ji panaši į savo tėvą Viljamą Č. Bredlį – Anabelė tuo neabejojo. Užtai tėvas buvo iš visų geriausias. Toks pat kaip Gordonas Parkeris. Bet tikrai ne gražuolis. Kaip ir Gordonas.

Anabelė susigraudino. Kai jos delną vėl suspaudė vyriška ranka, akis užplūdo ašaros. Šiurkšti vyro ranka. Tai buvo Gordonas, kiek bejėgiškai žvelgiantis į žmoną. Bet nuo jo žvilgsnio sielvartas truputį atlėgo. Ji mylėjo šį paprastą vyrą, už kurio ištekėjo prieš motinos valią, užtai ryžtingai pritarus tėvui. Gordonas savo žmonai nė sykio netarė pikto žodžio, nė karto nepriekaištavo. Net tada, kai ji paliko Elizabetę vieną.

– Neliūdėk! – kuštelėjo jis ir nevikriai patapšnojo per ranką.

Tačiau Anabelė liūdėjo, nes mintimis buvo pas dukterį. Pastarąją naktį sapne Elizabetė vėl šaukėsi jos: „Mama! Mama!“, kol balsą nustelbė pragariška lavos ir pelenų griūtis. Jos klyksmas vis dar skambėjo Anabelės ausyse.

– Anabele, gal pagaliau ištartum bent žodelį! Kaip jaučiasi mama? – šiurkščiai pareikalavo Olivija.

Anabelė susigūžė, kostelėjo ir sutrikusi apsidairė, mintyse rinkdama tinkamiausius žodžius. O ne, skubėdama ji pamiršo nusirišti prijuostę. Kaipmat nusimetė ją. Tvokstelėjo žalios žuvies smarvė. Ji nužvelgė maišo formos suknelę, kurią vilkėjo po prijuoste. Drabužis buvo nenaujas. Tamsi medžiaga ties rankovėmis jau nubrizgusi. Be to, ji nevilkėjo korseto. Žinojo, kad šis stilius nepuošnus, bet mėgo patogius drabužius. Nuo tada, kai angliškame žurnale rado iškarpą, siūdinosi tik praktiškas sukneles. Nors, regis, pernelyg retai. Negi iš tikrųjų prabėgo dveji metai nuo tada, kai ji paskutinį sykį ėmėsi siuvimo?

Suspaustos Olivijos lūpos liudijo, kad ji tuoj pratrūks ir išklos seseriai, ką apie ją mano.

– Ji nebegali pajudinti kojų. Senasis daktaras Fuleris sako, kad tai paralyžius. Man labai gaila, – pagaliau prabilo Anabelė dusliu balsu.

– Paralyžiuota? – suspigo Olivija. – Paralyžiuota? Ir tai sakai tik dabar? Kodėl nepakvietei kito gydytojo? Daktaras Fuleris jau tikriausiai senas ir nukriošęs…

Koks svetimas ir tolimas jos balsas! – mintijo Anabelė. Atrodo, kad Olivija iš visiškai kito pasaulio. Nors šimtas penkiasdešimt septynios mylios nėra begalybė, bet Anabelei Oklandas regėjosi toks pat tolimas kaip ir Vokietija, iš kurios buvo kilusi jų motina.

– Noriu tuoj pat ją pamatyti, – pareikalavo Olivija.

– Ji guli viršuje, savo kambary. Viskas gerai, – užtikrino Anabelė, stengdamasi susivaldyti. – Po valandos bus gatavi pietūs. Ar pietausit su mumis? – kreipėsi ji į poną Harperį.

Šis linktelėjo.

Metusi į Anabelę triuškinamą žvilgsnį, Olivija pralėkė pro šalį. Plonos taftos suknelė su kiekvienu žingsniu šiugždėjo it priekaištaudama. Tarpduryje Olivija stabtelėjo ir šaižiu balsu pareikalavo, kad ją lydėtų Dunkanas.

Šis ramiai atsakė ateisiąs kiek vėliau.

Anabelė pareiškė turinti skubių reikalų virtuvėje, bet tai buvo tik dalis tiesos. Ji norėjo pabūti viena, nes nebegalėjo tverti tokios įtampos. Nors mokėjo praleisti žodžius pro ausis, Olivijos kaltinimai vis tiek pataikė tiesiai į širdį.

Vos tik ji užtrenkė virtuvės duris, iškart ėmė kūkčioti. Į duris kažkas pabeldė ir, nelaukęs leidimo, vidun įsmuko Dunkanas. Anabelė pakėlė akis, ji nė nesistengė slėpti ašarų. Nesigėdijo parodyti sūnėnui savo sielvarto.

Dunkanas stipriai priglaudė tetą prie krūtinės ir mėgino paguosti.

– Meldžiu, teta Anabele, neverkit. Tik ne dėl jos! Prašau! Pastaruoju metu ji nepakenčiama. Taip elgiasi su visais! Ją kankina baisūs galvos skausmai. Žinoma, pateisinti tokio elgesio negalima, bet, patikėkit, ji sako ne tai, ką galvoja!

– Tu teisus, berniuk, ji sako ne tai, ką galvoja, – pakartojo Anabelė, nors tai buvo melas. Kam vaikinui žinoti, kad dar vaikystėje ji buvo priversta išmokti nenusiminti dėl įžeidžiančių sesers žodžių ir apsiprasti su tuo, kad Oliviją mama lepino labiau nei kitus.

Rotorua, 1878 m. sausis

Tą dieną ilgas medinis namas prie Rotorua ežero buvo gausiai išdabintas girliandomis, bet Marianai Bredli vis atrodė negana. Ji paliepė vyrui vėl kartis ant kopėčių ir kabinti daugiau papuošimų. Viljamas darė viską, ką liepė žmona. Jis prieštaraudavo tik tada, kai ši skriausdavo vyriausią dukterį. Tada ir Viljamas Č. Bredlis pakeldavo balsą. Bet šiaip jis buvo geraširdis, tai bylojo ir jo išvaizda: aukštas, tikras kalnas, su amžiumi gerokai papilnėjęs, šviesūs plaukai retučiai nuo jaunystės, malonių rudų akių ir apskrito veido.

Ir kodėl ji negimė berniuku? – pagalvojo jis, dar sykį pažvelgęs į susirūpinusią Anabelę, stovinčią po kopėčiomis. Tada tikriausiai būtų tekę motinos meilės nepaisant išvaizdos, mintijo atsargiai leisdamasis pakopomis. Iš meilės šiai mergaitei jam salo širdis. Anabelė jaudinosi, kad tėvas nenukristų nuo kopėčių. Jis jautė, su kokia baime duktė įsispyrusi laiko tą medinę pabaisą, kad tik jis nenuvirstų. Anabelė dievino jį ir rūpinosi, kad jam nieko neatsitiktų. Ji netgi neleisdavo jam vienam sėsti į irklinę valtį – visuomet plaukdavo kartu. Ir nuolat kartodavo turinti jį apsaugoti. Sykiais Mariana klausdavo, ar toks vyresnėlės prieraišumas jo neerzina, bet Viljamą Č. Bredlį jis tik graudino.

Tiktai kai tėvas saugiai pastatė koją ant žemės, Anabelė žengė žingsnį į šalį. Jis paglostė šviesius jos plaukus. Jie tokie plonyčiai ir nepaklusnūs kaip ir mano, pagalvojo, jam sunku buvo patikėti, kad mergaitė tokia panaši į jį.