Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Panelės turbūt pakerėtos! – Anabelė buvo taip sužavėta, kad nesiliovė kikenusi. Paskui surimtėjo. Bet kodėl jie neatsivežė Helenos?

– Kur mama? – sesers mintis šiurkščiai nutraukė Olivija, tada mostelėjo į nepažįstamą žmogų, ką tik įžengusį vidun. – Tai ponas Harperis, mūsų palydovas! – skubiai pristatė.

Aukštas vyras su rusvų plaukų kupeta šaltai pasisveikino su Anabele.

– Esu Hamiltonų šeimos advokatas! – ištarė taip, tarsi norėtų tuoj pat užkirsti kelią bet kokiems spėliojimams apie jo ryšį su Olivija.

Tačiau iš Dunkano šypsenėlės Anabelė suprato, kad šis ponas – vienas iš daugelio motinos gerbėjų; tokie žmonės jaučiasi laimingi vien tik būdami šalia garbinimo objekto. Keista, dingtelėjo jai, bet, regis, esu kažkur jį mačiusi. Tačiau kur? Jei būtų buvęs vienas iš viešbučio svečių, ji būtų šį žmogų prisiminusi.

Tą akimirką atskubėjo Džeinė, dešinioji Anabelės ranka; ji jau lenkėsi paimti Olivijos lagaminą, bet Dunkanas buvo greitesnis.

– Leiskite man, aš pats nunešiu.

Džeinė dėkinga nusišypsojo jam ir vaitodama atsitiesė. Pažvelgusi į jos pilvą, Anabelė su nerimu pagalvojo: ši jauna moteris tuoj gimdys, taigi teks verstis be jos. Gimus kūdikiui, Džeinei rūpės tik savi namai. Gaila, aš taip prie jos pripratau, apgailestavo Anabelė. Be to, visiškai neturiu laiko apmokyti kitą jauną žmogų.

Senoji virėja Ruiha siūlė pasamdyti merginą iš jos genties, bet Anabelė tebepuoselėjo viltį rasti vietinę baltaodę mergaitę. Ypač dabar, kai, be visų kitų darbų, reikėjo slaugyti „nekenčiamą ponią iš čiužinių laidojimo rūsio“ – taip Gordonas pokštaudamas vadindavo uošvę dar gerokai prieš nelaimingą atsitikimą. Anabelė žinojo, kad motina nemėgsta maorių.

– Parodyk ponui Harperiui devintą kambarį, – paprašė ji Džeinės.

– Devintą? – įsiterpė Olivija. – Ar tas kambarys su vaizdu į ežerą?

– Deja, ne. Bet visi kiti jau užimti. Turim daug svečių. – Anabelė nežiūrėjo į seserį, ir taip žinojo, kad ji susiraukusi. Olivija šitaip elgdavosi nuo pat vaikystės, kai ko nors negaudavo.

Bet buvo ir kita priežastis, kodėl Anabelė vengė sesers akių. Jai nepatiko Olivijos palydovas. Advokatas! Gal sesuo tikisi, kad lankydama ligonę sykiu atsisveikins su mirštančiąja? Gal atsivežė advokatą, nes mano, jog kils ginčų dėl palikimo?

Bjaurias Anabelės mintis nutraukė vidun įžengęs jos vyras Gordonas, suprakaitavęs, atraitotom marškinių rankovėm; jis smagiai su visai pasisveikino.

– O kur Alanas? – paklausė. Tada apkabino Dunkaną ir malonų apskritą jo veidą nutvieskė plati šypsena. Ir tik paleidęs sūnėną iš glėbio susivokė, kad į jo klausimą niekas neatsakė. – Juk jam nieko neatsitiko, tiesa? – pridūrė susirūpinęs.

Anabelė būgštavo, kad sesuo pamanys, jog svainis įtaria ką negera, ir neapsiriko.

Olivija kietai suspaudė lūpas, paskui purkštelėjo:

– Reikalai!

Gordonas pritariamai linktelėjo, bet vis dėlto klausiamai pažvelgė į Anabelę. Ši ženklais parodė: tebūnie.

Pagaliau Olivijos palydovas susiprotėjo pasisveikinti su šeimininku.

– Harperis, Hamiltonų šeimos advokatas!

Gordonas sutrikęs dairėsi tai į vieną, tai į kitą, kol galų gale įsmeigė akis į Oliviją.

– Gal manai, jog ketiname bylinėtis dėl mamos palikimo? Senoji poniai tokia gaji, kad visus mus pergyvens, – tiesmukai pareiškė jis.

– Nesąmonė! – sušnypštė Olivija. – Ponas Harperis – senas mūsų bičiulis, negi tu jo nepameni, Anabele? Jis maloniai sutiko mus palydėti, nes traukiniuose pilna priekabiautojų. Negaliu suprasti, ko visi tie žmonės taip veržiasi į Rotorua, bet man tai ir nerūpi. Niekada savo noru nesileisčiau į kelionę vien dėl to, kad pasivoliočiau dvokiančiame purve arba išsimaudyčiau karštame vandenyje. O dabar norėčiau žinoti, kas įvyko. Telegramoje rašei… – Olivija akimirką nutilo ir išsitraukė iš kišenės sulankstytą popieriaus lapą. – Mama pargriuvo. Nuo to laiko prikaustyta prie lovos. Nekaip atrodo. Gal galėtum tuoj pat atvažiuoti! Taigi, kas atsitiko? Prieš eidama pas ją, norėčiau žinoti, kokia jos būklė. Ar ji apskritai turi sąmonę?

Toks sesers šaltumas Anabelę pribloškė. O juk ji visuomet buvo mamos numylėtinė. Negi ir čia jai būtina vaidinti kilmingąją ledi Hamilton? O ką sesuo pasakys sužinojusi, kaip viskas įvyko ir kas dėl to kaltas?

Anabelė svarstė, ką atsakyti, bet staiga prabilo Gordonas:

– Olivija, tu gi žinai, kad mes jau kurį laiką negalime rengti išvykų prie kaskadų, nes jų nebėra… – Jis nutilo ir pažvelgė į žmoną it prašydamas pagalbos.

Anabelė jautė jo sielvartą, nors po tos baisios nelaimės praėjo trylika metų. Jis niekada nepamirš dienos, kai išsiveržęs Taraveros ugnikalnis pakeitė visą jų gyvenimą.

– Po ugnikalnio išsiveržimo mes rengiame svečiams nedideles išvykas į Pohutu, – toliau kalbėjo Gordonas. – Jūsų mama nekenčia geizerio, bet neseniai užsispyrė mus lydėti. Anabelei niekaip nepavyko jos atkalbėti, ir galų gale ji buvo pasodinta į karietą. Aš tą dieną tvarkiau mūsų maudyklos reikalus, tad Anabelė liko viena su svečiais. Jie nuvažiavo prie geizerio; kai visi žiūrėjo į geizerį, jūsų mama paslydo ir nukrito ant nugaros…

– Tą akimirką, kai visi spoksojo į geizerį? Vadinasi, tu jos neprižiūrėjai? Juk puikiai žinai, kad jai sunku išlaikyti pusiausvyrą, nes visą laiką tyso terasoje ant lovos? – amtelėjo Olivija ir priekaištingai pažvelgė į seserį.

Anabelės veidas nukaito. Taip, taip ir dar kartą taip, sesuo teisi. Ji pati baisiai sau priekaištavo, kai rado motiną gulinčią ant drėgnų geizerio terasos akmenų.

– Bet aš nenorėjau, – suvaitojo ji.

– Nenorėjai? Juk tu palikai ją likimo valiai! Privalėjai nė akimirkos neišleisti iš akių, – priekaištavo Olivija.

Gordonas atsiduso, tada palydėjo svečius į svetainę.

– Viešbučio gyventojams nebūtina klausytis mūsų ginčų, – suniurnėjo jis ir pridūrė: – Kai kurie buvo to nelaimingo atsitikimo liudininkai, tad ir vieno sukrėtimo jiems gana. – Jis užjausdamas pažvelgė į žmoną. Anabelė suprato. Toliau teks pasakoti pačiai.

Ji nervingai atsikrenkštė ir prabilo:

– Mes stovėjome saugiu atstumu nuo Pohutu ir laukėme ištrykštant srovės. Staiga ji pradėjo švirkšti, bet daug stipriau nei paprastai, iki pat dangaus, dar nė karto nesu tokios mačiusi. Senasis geizeris mūsų lankytojams parodė, ką gali, ir tada, per patį įkarštį, kai čiurkšlė buvo aukščiausiame taške, išgirdom jos riksmą. Ji buvo užsikorusi ant akmenų ir nukrito. Tuoj pat pribėgau prie jos, bet sulaikyti nespėjau. Nuo tada su manimi ji kalba dar mažiau.

Paskutinis tylus sakinys buvo skirtas sau pačiai, bet Olivija, regis, nugirdo, nes šaižiu balsu išrėžė:

– Kuo puikiausiai ją suprantu!

Kandžią sesers pastabą Anabelė nuleido negirdom.

– Miela ponia Parker, ar jūs tikrai manęs neprisimenate? – netikėtai prabilo advokatas, nutraukdamas nemalonią tylą.

– Ne, nė nenutuokiu, kur būtume galėję susitikti.

– Pasakysiu tik užuominą: ponia Byton! – Jis plačiai nusišypsojo.

Anabelė gūžtelėjo pečiais, bet tada kažkas šmėstelėjo galvoje. Žinoma, šaltos žydros akys!

– Apgailestauju, tačiau jūsų tikrai nepamenu, – skubiai ištarė ji.

Kai visi susirinko svetainėje prie stalo, Olivija pratrūko:

– O varge, Anabele, nespoksok kaip sužeistas žvėris. Nesistebiu – tau nuolat kas nors atsitinka!

Vyriškas delnas spustelėjo Anabelei ranką. Ji manė, kad tai Gordonas, bet pakėlusi akis išvydo užuojautos kupiną Dunkano žvilgsnį.