Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Anabele, persirenk. Juk neketini eiti į šventę vilkėdama šiais skudurais? – pasigirdo griežtas Marianos balsas.

Mergaitė krūptelėjo ir Viljamui Bredliui sugėlė širdį. Ji tikriausiai apsivilko geriausią savo suknelę, pamanė jis, bet kai neturi tokio liauno liemens kaip motina arba seserys, jokia suknelė nepridės dailumo, kokio šiais laikais tikimasi iš merginų.

– Anabele, tuoj prasidės šventė, – suirzusi tarė Mariana.

Kartais Viljamas gailėdavosi, kad bemaž prieš dvidešimt metų renkant mergaitei vardą jis persistengė. Primygtinai reikalavo pavadinti dukrą Anabele tikėdamasis, jog anksčiau ar vėliau ji taps gražuole. Dabar šis vardas kartais skambėdavo kaip pašaipa.

Bella net vaikystėje nebuvo gražuolė. Mariana ketino ją pakrikštyti Hildegarda – savo motinos garbei, bet vokiškas vardas Viljamui nepatiko. Sunkiai ištariamas, manė jis, tad dukrai paaugus vaikai ją neabejotinai erzins. Tėvas troško pirmagimei patrauklaus vardo. Jis gerai prisiminė, kaip anuomet pasiūlė: „Italai gražias merginas vadina bella , tiesa? Pavadinkim ją Anabele.“ Mariana pašaipiai kilstelėjo antakius ir sumurmėjo: „Man vis tiek!“ Ji dėl to nesuko sau galvos. Viljamui iki šiol skaudu prisiminus, su kokiu nusivylimu žmona žvelgė į raukšlėtą kūdikėlį plika galva. Mažylė atrodė jai tokia negraži, kad Mariana netgi nenorėjo maitinti krūtimi.

Viljamas baiminosi, kad Mariana apskritai nemoka motiniškai mylėti, bet gimus kitoms dukterims jo nuomonė pasikeitė. Žmona joms dovanojo perdėtą švelnumą ir meilę. Nors Olivija ir Abigailė, be jokios abejonės, buvo gražesnės už vyresnėlę, paprasta jo širdis linko prie geraširdės atstumtosios. Ji buvo patikima, paprasta, atvira ir mylėjo gamtą, taigi jam kur kas artimesnė nei vidurinioji dukra, išpuikusi ir pamaiva. Apie Abę kol kas buvo sunku ką nors pasakyti. Ji buvo dar mažytė, užtat koks linksmas vaikas! Jis, žinoma, mylėjo visas dukteris, bet Anabelės siela jį jaudino labiausiai.

– Anabele, gal paskubėtum?

– Geriau daryk, ką liepia mama! – sušnibždėjo jis it sąmokslininkas.

Anabelė nusiminusi pakėlė akis.

– Eik ir paprašyk Olivijos, kad tau padėtų, – patarė jis švelniu balsu ir išstūmė dukrą iš svetainės, kuo toliau nuo motinos akių.

Anabelė iš lėto lipo girgždančiais laiptais į mergaičių kambarį. Jai buvo visiškai nesvarbu, ką vilkės, vis tiek niekam nepatiks. Žinojo, kad ši diena motinai ypač svarbi. Į aštuonioliktąjį Olivijos gimtadienį motina sukvietė visus jaunus vyrus iš vadinamųjų gerų šeimų. Jai atrodė, kad apylinkėje per mažai kandidatų jos dukteriai į jaunikius, tad nusitaikė net į Oklandą. Anabelė be galo stebėjosi Mariana. Pasitelkusi visą savo žavesį, ji sugebėjo į „Taraveros kalną“ pasikviesti netgi viešbučio svečių su sūnumis, pagal amžių tinkamais vedyboms. Kai kurie jų atvyko net iš Oklando. Pavyzdžiui, Harperiai, kurių sūnų Mariana piršo Anabelei. Skubiai apvesdindama, ji nori manimi atsikratyti, mąstė Anabelė, iš lėto žengdama į kambarį.

Prieš veidrodį sukinėjosi Olivija ir grožėjosi pasakiška raudona suknele, kurios sijonas buvo apkaišytas baltomis rožėmis. Mariana ją pasiuvo triūsdama ilgomis naktimis. Juodus plaukus Olivija buvo sukėlusi ant pakaušio, ant garbanų šelmiškai pūpsojo raudona skrybėlaitė su kaspinais, užrištais po smakru.

– Ar aš tau patinku? – švytėdama paklausė ji.

– Tu pritrenkianti! – žavėjosi Anabelė.

Lyginant su gražuole seserimi, ji pati veidrodyje atrodė kaip dvasia iš kito pasaulio. Tamsiai mėlyna suknelė nebuvo puošni, bet geresnės ji neturėjo. Tačiau Olivija ir su tokia suknele būtų atrodžiusi žavi. Vienintelis dalykas, kuris Anabelę džiugino, buvo ūgis, mat ji visa galva lenkė kitas merginas. Tačiau Marianai vyresnėlės ūgis regėjosi veikiau kaip kliuvinys. Nuo pat vaikystės ji negailestingai rėždavo Anabelei, esą moteris turi būti mažutė ir trapi, privalanti siekti vyrui daugių daugiausia iki peties. Anabelė visiškai neatitiko šio idealo. Atvirkščiai, aplinkui nebuvo beveik nė vieno jos amžiaus vaikino, kuriam ji nebūtų galėjusi spjauti per petį.

– Tėtis sako, kad tu galėtum padėti man susirasti tinkamą suknelę, – nenoriai ištarė Anabelė, bet Olivija nekreipė į ją dėmesio. Žavėdamasi savimi, ji staipėsi priešais veidrodį. Paskui staiga sustojo, primerkusi akis pažvelgė į seserį ir sunkiai atsiduso.

– Jei taip atrodysi, Džonas Harperis niekada tau nepasipirš. Tu panaši į tarnaitę!

Anabelė gūžtelėjo pečiais. Ji ir taip negali pakęsti to pasipūtėlio. Be to, jis mato vien tik Oliviją. Ir kodėl motina įsikalė sau į galvą, kad ją turėtų vesti Oklando teisėjo sūnus?

– Žinau. Todėl ir prašau tavęs padėti, – tyliai išlemeno Anabelė.

– O varge, – atsiduso Olivija. – Pažiūrėkim, ką būtų galima parinkti. Nelengva paversti tave gulbe.

Tai tarusi, ji atidarė Anabelės drabužių spintą ir žinovės žvilgsniu įvertino kuklius sesers drabužėlius.

– O šita visai miela! – sumurmėjo traukdama iš spintos dangaus žydrumo suknelę su raukiniais apkraštuotu sijonu. – Apsivilk ją ir kaipmat sužavėsi jaunuolius, – sukikeno sprausdama suknią seseriai į ranką.

Bet ši tik liūdnai papurtė galvą.

– Šitos negaliu. Ji kabo spintoje tik todėl, kad vieną dieną ją paveldėsi tu.

– Aš? O ne! Tokios niekada neapsivilkčiau! O kodėl ji tau nepatinka? – įžūliai paklausė Olivija.

– Tai ta pati suknelė, kurią vilkėdama prieš metus netekau sąmonės. Per septynioliktąjį tavo gimtadienį. Negi jau pamiršai?

Olivija tik pabalino akis. Ji labai gerai prisiminė tą dieną. Buvo siaubingai nemalonu, kai jos sesuo, toji storulė, staiga prie visų svečių užvertė akis ir sudribo ant grindų. Ir tik todėl, kad suknelė buvo per ankšta ir jai trūko oro. Olivijos draugės kaipmat išnešiojo gandus, esą Anabelė tikriausiai nėščia, tik neaišku nuo ko. Olivija energingai įkišo suknelę į spintą. Ne, ji neleis dar sykį sugadinti šventės.

– Manau, kalta ne suknelė, – atsiduso Olivija; jos žvilgsnis užkliuvo už juodo peruko, pūpsančio ant komodos. Jos plaukai buvo vešlūs, tad peruko jai nereikėjo. – Tavo pernelyg ploni plaukai. O kaip būtų su šituo?

Anabelė net krūptelėjo, kai jaunesnioji sesuo jai po nosimi pakišo tamsių plaukų kuokštą.

Mariana vis labiau nervinosi. Ši šventė privalo būti sėkminga. Juk ji tik kartą metuose gali sau leisti švaistyti pinigus.

Ji paskutinį sykį įdėmiai nužvelgė virtuvę. Ruiha, maorė, nepamainoma virėja, ruošė ėriuką. Puiku. Ruiha galima pasitikėti. Mariana jau ketino uždaryti virtuvės duris, bet pastebėjo aukštą jaunuolį, kuris skuto bulves.

– Tik jau ne taip! – užsipuolė ji, pribėgo prie vaikino, išplėšė peilį iš rankų ir pareikalavo atidžiai stebėti, kaip ji lupa bulvę.

Tačiau vaikinas žengė žingsnį atgal ir nukreipė akis į tolį, lyg nuobodžiautų. Buvo akivaizdu: jis nė nemano klausytis baltosios moters pamokslo, kaip reikia dirbti.

Ruiha griežtai pažvelgė į jį ir maorių kalba paliepė būti mandagiam su Mariana, tačiau vaikinas tik niūriai dėbtelėjo į ją.

– Teta Ruiha, gali sakyti ir jų kalba. Aš moku angliškai, ir ne tik skaityti, bet ir kalbėti. Tegul ji žino, kad tu reikalauji elgtis pagarbiai.

– Kas jis toks? – nustebusi paklausė Mariana.

– Atleiskit, ponia, tai mano draugės iš genties sūnus. Ji sunkiai serga, o berniukui reikia pakeisti aplinką, taigi…

– Gerai jau, – Mariana nekantriai nutraukė jaunąją maorę, padėjo peilį į dubenį su bulvėmis ir pažvelgė vaikinui į veidą, bet šis nusuko akis. – Jeigu jau padeda, tegul dirba tvarkingai. Girdėjai? Jei supranti mano kalbą, tai daryk, ką liepiu!