Лора Вальден: Didžiųjų geizerių slėnyje

Ji krestelėjo galvą ir išdūmė į svetainę.

Vos tik Mariana uždarė duris, Ruiha ėmė bartis:

– Anarai, esi užsispyręs kaip mulas. Ji tik norėjo tau parodyti, kaip reikia dirbti.

– Ji pasipūtusi pakeha !

Ruiha garsiai atsiduso.

– Ne, ji maloni moteris. Tik truputį susijaudinusi, nes jos duktė Olivija šiandien švenčia aštuonioliktąjį gimtadienį, ponia pakvietė daug ponaičių, kad dukterys išsirinktų gerus vyrus.

– Turi omenyje turtingus pakeha !

– Ak, Anarai, jei nemoki elgtis tinkamai, daugiau neimsiu tavęs į šiuos namus.

– Ir nereikia. Ką man veikti pas baltuosius, kurie užgrobė mano šalį? – atžariai purkštelėjo jis.

– Vaike, esi tikras užsispyrėlis! Aš čia plušu jau trejus metus ir su manimi visuomet gerai elgiamasi. Ponas Bredlis taip pat negimė šilko pataluose. Jis dirbo Australijoje aukso ieškotoju, užsidirbo pinigų ir prieš trejus metus pradėjo naują verslą mūsų užkampyje. Už šį žemės sklypelį, berniuk, mūsų genties vadui jis sumokėjo didelius pinigus. O kad anas pradėjo girtuokliauti, tai jau ne pono Bredlio kaltė. Bredliai sunkiai plūkėsi, kol viską čia įrengė. Ponas Bredlis savo rankomis pastatė šį namą. Iš pradžių jie nuomojo tik kelis kambarius, o vėliau surentė priestatą, kuriame dabar gyvena svečiai. Jie nepradėjo plūsti nuo pirmos dienos, bet dabar jau daug žmonių žino, kad čia yra viešbutis baltiesiems. Tavo pyktis ir pavydas, berniuk, tavo protėviams nepatinka. – Ruiha pavargusi nutilo, mat nebuvo pratusi tiek daug kalbėti.

– Kada nors ir aš būsiu turtingas, – pareiškė vaikinukas, žvelgdamas į tolį. – Jei kas ir turi teisę vežti svetimšalius prie Taraveros kalno ir apžiūrinėti kaskadas, tai tik Te Aravos genties maoriai. Bet ne gobšūs pakeha ! – Jis iškėlė galvą ir žengė iš virtuvės.

– O Viešpatie, kaip tu atrodai? – pasibaisėjo Mariana, kai vyresnėlė nusileido klibančiais laiptais.

Ant juodo peruko Anabelė buvo užsimaukšlinusi koketišką skrybėlaitę.

– Olivija sakė, kad dėl plonų plaukų į mane nežiūrės nė vienas vaikinas.

Mariana nutylėjo ant liežuvio galo besisukančius žodžius. Anabelės kūdikiškos garbanėlės iš tikrųjų buvo ne itin patrauklios. Su peruku mergina net pagražėjo, tamsūs tankūs plaukai jai labai tiko. Kad bent liekną liemenį turėtų! Jos apkūnumo nesuverši jokiu korsetu. Net jei suverši kiek tik galima, liemuo niekada nebus toks liaunas kaip Olivijos. Be to, Anabelei nevalia dar sykį apalpti.

– Gal galėtum padėti Ruihai virtuvėje, – paprašė dukters.

Anabelė puikiai susidorodavo su bet kokiu namų ruošos darbu. Kada nors ji bus puiki žmona, pagalvojo Mariana. Kad tik koks nors jaunuolis ja susidomėtų! Vienintelės Džono Harperio motinos negąsdino tokia marti kaip Anabelė. Tereikia, kad susidomėtų ir jos sūnus.

Ar gerai padariau sukviesdama visus tuos jaunuolius? – svarstė Mariana. – Juk bet kas supras: skubu apvesdinti vyresnėlę, kad paskui galėčiau ramiai ieškoti tinkamo vyro savo Olivijai. Bet aš neturiu kito pasirinkimo, ramino save. Juk gyvenam ne Danidine, kur tinkamų jaunikių daugybė. Šiame užkampyje baltųjų naujakurių mažuma, taigi reikia pasistengti kuriant laimingą dukters gyvenimą.

– Kaip tu atrodai! – sukikeno Abigailė, aštuonerių metų mergaitė, nieko netuokianti apie suaugusiųjų rūpesčius. Ji atrodė labai miela su ta raukiniais puošta suknele. Mariana visuomet stebėdavosi, kad mažylė šitaip panaši į ją. Tik plaukų spalvą Abė paveldėjo iš Viljamo. Matyt, vaikystėje jo plaukai buvo vešlūs ir aukso spalvos. Mariana paglostė savo „auksinio vaiko“, kaip meiliai vadindavo Abigailę, garbanas, ir įtampa akimirksniu atslūgo.

– Na, ar iki soties prisižiūrėjai į mano grožybes? – nusijuokė Anabelė, kuri mažajai sesutei atleisdavo viską, mat šalia jos jausdavosi laisviau. Nenuostabu – skardus mažosios Abigailės juokas visiems pakeldavo nuotaiką.

– Mama, ar ir man pakvietei berniuką? – sukikeno mažylė ir koketiškai užvertė galvą.

– Ne, verčiau patylėk, kai suaugusieji kalba. Tada leisiu iki vėlumos pabūti šventėje.

Abigailė nusijuokė ir čiupo vyresnėlę už rankos.

– Noriu linksmintis tik su tavimi. Mudvi eisim šokti. Gerai? – nuoširdžiai čiauškėjo ji.

Bent jau vienas žmogus nebėgs nuo manęs, galvojo Anabelė. Nors Olivija ir sumaniai prisegė peruką prie jos garbanėlių, mergina nesitikėjo, kad kas nors iš svečių jai pasipirš. Širdies gilumoje ji susitaikė su mintimi, jog liks senmergė.

– Na, ar aš jums patinku? – nulipusi laiptais žemyn paklausė Olivija. Ir pašaipiai pridūrė: – Argi Anabelė ne pritrenkianti?

Bet Mariana matė tik Oliviją. Jos veidą nutvieskė šypsena.

– Tu atrodai žavingai, mieloji, – išsprūdo jai, o balse aiškiai buvo girdėti motiniškas pasididžiavimas.

– Iš tikrųjų? – pataikūniškai pragydo Olivija ir apsisuko ratu.

Po vaišių prasidėjo smagūs šokiai medinėje verandoje, išeinančioje į ežerą. Mariana įšnekino airį mokytoją Džeraldą O’Donelą pagroti fisharmonija. Jaunimas trypė pašėlusią polką, Mariana ir Viljamas taip pat įsimaišė tarp šokančiųjų.

Bet Marianai niekaip nesisekė susitelkti į šokį, mat vyras nuolat mindžiojo kojas; be to, ji buvo susirūpinusi dėl Anabelės. Mergaitė stovėjo kampe laikydama už rankos mažąją Abigailę ir stebėjo besilinksminančiuosius. Užuot šokdinęs Anabelę, Džonas Harperis sukosi ratu su Olivija, o tai Marianai labai nepatiko. Džonas Harperis buvo numatytas Anabelei, ne Olivijai. Harperių šeima buvo neturtinga, nors visuomenėje ir žinoma. Olivijai buvo numatytas pono Hamiltono iš Oklando sūnus; deja, šeštadienį atvyko tiktai tėvas, kuris dabar nenuleido akių nuo šeimininkės. Jis stovėjo šokių aikštelės pakrašty ir svaidė susižavėjimo kupinus žvilgsnius. Bet Mariana nusprendė nekreipti dėmesio į agatmedžių dervos pirklį. Ji dairėsi Olivijos ir lengviau atsiduso pastebėjusi, kad šokių partneris dukterį ne itin žavi, į jausmingą Džono Harperio žvilgsnį ji atsakė rūgštoka veido mina. Pats metas imti vadžias į rankas. Mariana staiga sustojo ir pareiškė Viljamui šokti nebenorinti.

Šis sutrikęs ėmė atsiprašinėti, kad buvo nerangus, bet Mariana patikino esanti pavargusi. Iš tikrųjų ji buvo įsiutusi. Regis, jos gudrus planas žlunga. Jai neliko nieko kita, kaip pamėginti pakreipti įvykius, bet netikėtai Olivija paleido savo šokių partnerio ranką ir nubėgo į sodą. Puiki proga į žaidimą įtraukti Anabelę.

Kaip tarė, taip padarė. Palikusi Viljamą šokių aikštelėje, Mariana nuskubėjo pas Anabelę ir čiupo ją už rankos.

– Turiu tave kai kam pristatyti.

Abigailė irgi laikė įsitvėrusi sesers rankos, tad netrukus jos visos trys stovėjo prie Harperių stalo; deja, čia buvo tik dvi laisvos vietos.

– Abe, aukseli, pasiieškok žaidimo draugų, gerai? – jaunėlei dukrai šnipštelėjo Mariana.

Kai motina su dukra atsisėdo prie stalo, apkūnioji Eleonora Harper, šalia kurios net Anabelė atrodė liekna, nušvito. Jos vyras mandagiai nusilenkė ir vėl nusigręžė į šokių aikštelę.

Negi niekas nepastebi, kad jis akimis tiesiog ryja tas jaunas merginas? – šmėstelėjo Anabelės galvoje. Senoji ponia Harper kaipmat prabilo apie leidinį „Misis Byton knyga apie namų ūkį“ – išsijuosusi gyrė šį „dievišką kūrinį“. Laimė, Anabelė galėjo įsitraukti į pokalbį, nes tą knygą buvo gavusi dovanų per Kalėdas. Merginai labai patiko gaminti, tad aprašyti receptai ją sudomino. Eleonora Harper liaupsino knygą, o Anabelė prisiminė, kaip Olivija šaipėsi iš tokios dovanos. Pareiškė valgiui ruošti samdysianti virėją. Rotorua virėjos neturėjo niekas, išskyrus jos mamą, bet Mariana juk vadovavo viešbučiui, tad pagalbininkės tikrai reikėjo.