Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Kodėl aš tavęs nepažįstu? – paklausė ji, stengdamasi neišsiduoti, kad žavisi juo.

– Nes esu iš Taurangos. Kai mirė tėvas – jis kilęs iš Ngatiterangi genties, – mes su mama atkeliavom pas jos gentainius į Aravos gentį, gyvenančią Te Vaioros apylinkėse. Bet aš nenoriu jiems priklausyti! Jie daug bendrauja su baltaisiais, priešingai nei mes! Mes esam išdidi gentis. Mano tėvas buvo narsus karys. Gate Pa mūšyje jis kovėsi prieš tuos prakeiktus anglus. Dabar nukeliavo pas protėvius, o mama sunkiai serga. Kad prasiblaškyčiau, Ruiha pasiėmė mane į tos pasipūtusios pakeha namus.

– O kas ta pasipūtusi pakeha ? – paklausė mergina. Kaip siaubinga neturėti tėvo ir likti vien su sergančia motina! Šito Olivija nieku gyvu negalėjo įsivaizduoti.

– Toji ponia Bredli!

– Ar ji tau nepatinka?

– Nelabai. Man nepatinka baltieji.

– Nė vienas? – išsigandusi paklausė Olivija.

– Mano vardas Anaras, – pasakė vaikinas jau švelnesniu balsu ir prisislinko arčiau.

Olivija sutriko.

– Anarai, ar tau iš tikrųjų nepatinka nė viena pakeha ?

– Ne, bet mano nuomonė gali pasikeisti, – tarė jis tyliai ir labai švelniai nosimi palietė jai nosį. Paskui be jokio įspėjimo prispaudė minkštas lūpas Olivijai prie lūpų.

Olivija išsigando, jau ketino trenkti antausį, kaip elgdavosi begėdiškai priekabiaujant kitiems vaikinams, bet maoris tvirtai sugriebė ją į glėbį, ir merginą apleido jėgos. Tegu įvykiai teka savo vaga. Jai ėmė svaigti galva, bet jausmas buvo malonus. Visai ne toks, kaip prieš apalpstant. Jos nugara nubėgo šiurpuliukai. O kai burnoje pajuto jo liežuvio galiuką, iš krūtinės išsiveržė tyli dejonė. Ji geidė, kad tai niekada nesibaigtų, bet tada jis sušnabždėjo:

– Išduok, kuo tu vardu!

– Olivija, – atsiduso ji ir atkišo lūpas kitam bučiniui. Šis buvo nuoširdesnis už pirmąjį, ir Olivija išdrįso liežuviu paliesti jo liežuvį. Paskui vyrukas staiga atsitraukė, ir nuostabusis sapnas baigėsi.

– Nors aš nemėgsti pakeha , tu man patinki. Vieną dieną aš tave vesiu, – sušnopštė jis tyliai ir vėl siekė jos lūpų.

Olivija leidosi bučiuojama. Tik kai netoliese kažkas subliuvo šaižiu balsu, jaunuoliai išsigandę atšoko vienas nuo kito.

– Tu, nedoras berne!

Prieš juos lyg keršto deivė stovėjo Mariana; atsivėdėjusi ji apdovanojo dukterį skambiu antausiu. Paskui dar vienu, tada paliepė Anarui:

– Dink iš čia, begėdi suvedžiotojau!

Jaunuoliai sėdėjo ant suolo tarytum suakmenėję; tada pasirodė Ruiha. Ji virpėjo iš baimės.

– Anarai, meldžiu, eikš čia! – paprašė ji, bet jaunuolis nepajudėjo iš vietos.

– Olivija, prisimink, ką tau pažadėjau, o tada mes… – ištarė jis ryžtingai.

– Kad daugiau nedrįstum liesti mano dukters! – suklykė Mariana ir, sugriebusi jį už plaukų, pamėgino nutempti šalin.

– Ponia, pažadu jums, kad daugiau to nebus, – garsiai kūkčiojo Ruiha, bet Marianos pasipiktinimas buvo bekraštis.

Visus šiuos metus ji arė kaip juodas jautis, daug ko atsisakė, kad tik rastų tinkamą porą savo dukrai, o ši štai leidžiasi gundoma purvino maorio.

– Lauk iš mano namų! – kaip išprotėjusi sustugo Mariana. – Abu. Ir nebedrįskit rodytis man akyse!

Ruiha išsigandusi pakėlė akis į Marianą.

– Bet, ponia, aš…

– Tu taip pat, nes atsivedei jį į mūsų namus. Lauk abudu!

Ruiha susverdėjo, tačiau Anaras pašoko nuo suolo ir sulaikė ją. Jo akys svaidė į Marianą žaibus, bet vaikinas neištarė nė žodžio, tik paėmė tetą už rankos ir, nė nepažvelgęs į Oliviją, nuėjo.

Olivija vis dar sėdėjo nejudėdama. Motina teisi. Kaip ji galėjo taip pasielgti? Kaip ji išdrįso bučiuoti maorį, kai motina pažadėjo rasti princą? Negi jis ją užkerėjo?

– Ar jis tave privertė? – piktai paklausė Mariana.

Olivija tylėjo.

– Aš noriu žinoti, ar jis tave privertė!

Olivija tylėdama linktelėjo.

Anabelės skruostai buvo paraudę iš džiaugsmo – jai pavyko sesers gelbėtoją įkalbėti ateiti į šventę.

– Mama turi žinoti, kas mane išgelbėjo, – sukikeno Abigailė ir patikliai paėmė vaikiną už rankos.

– Tiktai iš pradžių pasakykit mums, kuo jūs vardu, – paprašė Anabelė ir nekantraudama sustojo.

– Aš Gordonas Parkeris iš Hamiltono. Ketinu ieškotis darbo Oklande; fermą paveldėjo mano brolis, taigi man čia nebėra ko veikti, – paaiškino jis. Jo veidas surimtėjo. Vaikinas pažvelgė Anabelei į akis, paskui nusišypsojo, parodė į jos galvą ir pratrūko griausmingu juoku.

Abė pasekė vaikino žvilgsnį ir taip pat ėmė purtytis iš juoko.

Anabelė tuoj pat suprato, kas įvyko; ji atsargiai pačiupinėjo peruką ir tą pačią akimirką jis kartu su skrybėlaite atsidūrė jos rankoje.

– Oi! – išsprūdo jai. – Oi!

Pirma mintis buvo nešdintis šalin, nes manė negyvai apsijuokusi, bet Gordonas Parkeris švelniai sušnabždėjo:

– Atleiskit, kad esu toks tiesmukas, bet šitokia jūs daug gražesnė. Man patinka šviesios garbanėlės. Tos skrybėlės siaubingos!

– Tikrai? – nustebo ji ir iš dėkingumo kone puolė jam į glėbį; būtų taip ir pasielgusi, tačiau tą akimirką terasoje pasirodė mama. Ji piktai pažvelgė į dukrą.

Anabelė krūptelėjo, nes bijojo būti išplūsta, ypač nepažįstamojo akivaizdoje. Todėl pirmoji kreipėsi į motiną:

– Mama, atleisk, kad buvau tokia nemandagi, bet norėčiau paprašyti… gal galėtų ponas Parkeris…

– O Viešpatie, kaip tu atrodai? – nutraukė ją Mariana, pirštu besdama į dukters galvą. Ji nė nepastebėjo šlaputukės Abigailės, kuri timpčiojo ją už sijono, kad atkreiptų dėmesį į savo gelbėtoją.

– Mama, ar galiu tau pristatyti poną Parkerį? Jis Abę… – vėl prabilo Anabelė, bet Marianos mintys, regis, buvo visai kitur.

– Tuoj pat eik į kambarį ir susitvarkyk plaukus! – šiurkščiai paliepė ji, nepažvelgusi nei į Gordoną Parkerį, nei į jauniausiąją dukterį. – Nagi, paskubėk! – Ji čiupo Anabelę už rankos ir nusitempė. Abigailė nusekė iš paskos. Ir tik prie laiptų jai pavyko sulaikyti motiną.

– Mama! – visa gerkle sušuko mažylė. – Mama, tu būtinai turi susipažinti su ponu Parkeriu, jis mane išgelbėjo, kai skendau, jis labai malonus.

– Oi, aukseli. Tu visa šlapia! – išsigando Mariana. – Tą pačią akimirką ji užsipuolė Anabelę: – Ką tu jai padarei?

– Aš pati kalta. Norėjau išlipti iš valties į Makojos salą. Ji nekalta! – šoko ginti sesers Abigailė.

– Gerai, atsilyginsime tavo gelbėtojui, – atsileido Mariana ir lyg atsiprašydama brūkštelėjo Anabelei per skruostą. – Atleiskit, kad buvau tokia susinervinusi, bet Olivija, ji… Ak, koks skirtumas! O su Džonu Harperiu gali nebesikalbėti, girdi? Jis mirė, bet eik ir pašok su jaunuoliu iš Taupo.

– Mama, jis dviem galvom mažesnis už mane. Nešoksiu! – energingai pasipriešino Anabelė.

– Gerai, gerai, ką nors vis tiek tau rasiu. Eikim prie to pono Parkerio ir padėkokim.

– Mama, gal vietoj atlyginimo jis galėtų likti šventėje? – Anabelė labai stengėsi ištarti tai ne maldaujamai.

– O, prašau, mamyte! – įsiterpė Abigailė.

Mariana sunkiai atsiduso.

– Na, gerai, bet pirmiau pasakykit, ar žinot, kas jis toks ir iš kur atvyko? Kiek jam metų?

– Jis senas, – žinovės tonu pareiškė Abigailė. – Tikriausiai toks pat senas kaip Džonas Harperis!

Mariana nusišypsojo.

– Ir ką? – paklausė nekantriai. – Kas jis toks, tas Gordonas Parkeris? Turiu omeny, ką jis veikia?