Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Tuoj pat einu, mama, – pažadėjo Dunkanas, tada pasisuko į Anabelę ir tyliai pasakė: – Neabejoju, kad jos dvasia klajoja netoliese.

Anabelė išgąstingai žvilgtelėjo į seserį.

– Ak, esi nuostabus žmogus, – atsakė ji, – bet dabar jau eik! Senelė tavęs tikriausiai labai pasiilgo.

– Tau puikiai pavyko, – sūnui išėjus sušnypštė Olivija. – Tomis kvailomis kalbomis apie Elizabetės dvasią užkrėtei ne tik motiną, bet ir Dunkaną.

– Iš kur ištraukei, kad apie tokius dalykus aš kalbuosi su motina? Ji man uždraudė net dukters vardą minėti jos akivaizdoje. – Anabelės akys pritvinko ašarų.

– Ak, liaukis! Ji irgi pasakojo man pramanus apie Elizabetės dvasią. Tai tu jai įteigei. Lygiai kaip po tėčio mirties įtikinai, kad jai geriau bus likti čia, o ne persikelti į Oklandą. Dvasia , kokia nesąmonė!

Po tokių žodžių Anabelė visiškai neteko savitvardos. Ji garsiai kūkčiojo ir pro ašaras prisiekinėjo niekada nekalbėjusi apie Elizabetės dvasią. Ir kad iš viso netikinti dvasiomis, ji pasakojusi tik apie ją kankinančius sapnus.

Olivija stovėjo priešais Anabelę sukryžiavusi ant krūtinės rankas ir nepatikliai žvelgė į seserį.

– Tai kas tada įteigė? Ir kodėl mano sūnus, turintis aštrų protą, kalba apie tavo dukters dvasią?

– Nenorėjau atvirauti, bet jis pasiteiravo, kas man yra. Aš ir vėl sapnavau tą sapną: ji prašo pagalbos, o aš negaliu padėti. Neminėjau jokios dvasios…

– Galiu tau patarti tik viena: liaukis pagaliau apie tai kalbėjusi! Po galais, palik gi tuos mirusiuosius ramybėje.

– O tu tokia pat kaip anksčiau! – nuo durų atsklido prikimęs, bet linksmas moteriškas balsas.

Seserys it pabaidytos krūptelėjo ir atsisuko. Tarpduryje purtydama galvą stovėjo Abigailė.

– Žavioji Olivija! Ar negali pagaliau liautis priekaištavusi vargšei seseriai? Negi ji per mažai prisikentėjo? Juk ne tavo, o jos dukterį prarijo ugnikalnis, šlykšti mergiote.

– Abe! Abe! Abe! – surypavo Anabelė ir netverdama džiaugsmu apkabino jauniausiąją seserį. – Leisk į tave pažiūrėti! Gerai atrodai!

Tai buvo melas, bet Anabelė nenorėjo aitrinti žaizdų. Be to, reikėjo įveikti šoką pamačius, kaip pasikeitė Abigailė. Sesuo buvo papilnėjusi, ypač veidas. Jis atrodė it patinęs.

– Truputį per daug dažų ir blizgučių, pasakytų mūsų aplinkos žmonės, bet kaip aktorė išsidabinai tinkamai, – įgėlė Olivija, apžiūrinėdama jaunėlę nuo galvos iki kojų. Paskui iš lėto priėjo prie Abigailės ir apkabino ją.

– O į tave vis dar malonu žiūrėti, tikra puikioji ledi Hamilton, visuomet geresnė už mus, – atšovė Abigailė, irgi kritiškai nužvelgdama seseris.

Anabelė susidomėjusi dairėsi tai į vieną, tai į kitą. Didesnio kontrasto tarp seserų, kurios kadaise buvo tokios panašios, negalėjai nė įsivaizduoti.

Olivija vilkėjo kuklią tamsiai mėlyną suknelę, kuri teikė kilnaus griežtumo, o Abigailė su savo raudona suknele – žaismingu varpo formos sijonu ir ties pečiais pūstomis rankovėmis – atrodė vaikiškai, nors veidas buvo šviesiai nupudruotas ir parausvintas skaistalais. Prie ryškios suknelės ji buvo priderinusi tos pačios spalvos koketišką skrybėlaitę su milžiniška į viršų styrančia plunksna.

Taip vilkėdama, ji kaipmat kris visiems į akis mūsų kaimiškoje idilėje, išsigando Anabelė. O mama prikiš, kad atrodo panaši į mergšę. O juk jiedvi nesimatė vienuolika metų. Šitiek ilgai. Įdėmiau įsižiūrėjusi, Anabelė pastebėjo, kad Abigailė atrodo pavargusi. Gal kankina koks nors sielvartas? Iš jos laiškų buvo galima suprasti, kad gyvena nerūpestingą menininkės gyvenimą, bet akys bylojo visiškai ką kita. Sesuo atrodė nusiminusi ir sutrikusi.

Anabelė buvo taip nugrimzdusi į savo mintis, kad atsitokėjo tik išgirdusi griausmingą Gordono balsą.

– Ar tik aš nesapnuoju! Mažoji užsispyrėlė išsipuošė kaip tikra aukštuomenės dama. Eikš, leisk tave apkabinti! – Jis pakėlė svainę, kadaise smulkutę mergaitę, ir kelis kartus apsuko ratu.

– Gordonai, senas loky, pasigailėk ir nuleisk mane ant žemės! – juokėsi Abigailė.

Tuo metu laiptais nusileido Dunkanas, jo veidas buvo rimtas.

– Netriukšmaukit. Senelė nori miego, ji… – Jis nutilo ir smalsiai pažvelgė į Abigailę.

– Regis, spėlioji, kas ši linksma ponia ir iš kur ji atsibeldė? – sukikeno Abigailė.

– Jūsų pastebėjimai gana tikslūs, – mandagiai atsakė Dunkanas.

– Tada mes abu galvojam tą patį, nes ir aš mąstau, kas gi tas patrauklus jaunuolis ir iš kur atvyko. Bet nujaučiu, kas esi. Leisk spėti: ar tavo mylimiausias žaislas nebuvo supamas arkliukas, kurį padarė dėdė Gordonas? Ar ne tu vieną vasarą, kai buvai aštuonerių, su kiek vyresne už tave pirato sužadėtine siautėjai jūrose?

– Ką? Tu esi teta Abė, ta pati, kuri su maorių vaikais Makojos saloje įsirengė plėšikų olą? – negalėjo patikėti Dunkanas.

– Taip, aš buvau pirato sužadėtinė. O tu iš vaikėzo virtai tikru džentelmenu! Eikš, leisk tetai tave apkabinti. – Tačiau Abigailė nelaukė leidimo, čiupo sūnėną į glėbį ir prispaudė prie krūtinės.

Jis, regis, dėl to truputį susigėdo.

– Ar nenorėtum sužinoti, kaip jaučiasi mama? – griežtu balsu paklausė Olivija.

Abigailė staiga paleido Dunkaną.

– Pirmiausia leisk man atsigauti. Nė nežinau, ar ji iš viso norės mane matyti.

– Nenorės! – šiurkščiai atšovė Olivija. – Bet pasiteirauti apie jos sveikatą galėtum. Anabelė tau geriausiai papasakos, kas atsitiko.

– Mama, prašau, liaukis! – šnipštelėjo Dunkanas.

Olivija nė nepažvelgė sūnaus pusėn, tik šaižiai sušuko:

– Gerai, jeigu ji nepasakys, tada pasakysiu aš . Mama…

– Po galais, Olivija! – sugriaudėjo Gordonas.

– Mama! – perspėjo Dunkanas, bet Olivija buvo nesulaikoma.

– Ji neprižiūrėjo mamos, ši nukrito ir dabar guli paralyžiuota!

– Paralyžiuota? – pasibaisėjo Abigailė.

– Taip, ji nebegali pajudinti kojų ir visą likusį gyvenimą praleis lovoje, o jei pasiseks – vežimėlyje. Bejėgė ir reikalinga slaugos.

– Olivija! – tą akimirką iš viršaus sukarkė motina. – Olivija!

– Ji kviečia tave, – tyliai ištarė Anabelė pamačiusi, kad sesuo neketina pajudėti iš vietos.

– Aš neisiu. Tai tavo namai, be to, dėl tavo kaltės ji dabar tokia!

– Olivija, tu iš tikrųjų šlykšti, – pasipiktino Abigailė. Jos linksmumas akimirksniu dingo.

– Nesuprantu, mama, kas tau pasidarė ir kodėl puoli savo seseris it furija, bet aš daugiau to nepakęsiu, – sušnypštė Dunkanas.

Olivija priblokšta įsistebeilijo į sūnų. Dar niekada jis nėra su ja taip kalbėjęs.

– Olivija! – motinos balse buvo girdėti skundas ir maldavimas.

– Nagi, eik! – paragino Abigailė, bet Olivija sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pareiškė daugiau niekada nežengsianti į kambarį, kuriame dvokia mirtimi.

Anabelė pasibaisėjusi dėbtelėjo į ją ir netarusi nė žodžio nuskubėjo viršun.

– Argi kviečiau tave ? – suvaitojo Mariana, kai Anabėlė pasirodė jos miegamajame.

– Ką tau atnešti? – paklausė Anabelė, stengdamasi neišsiduoti, kaip ją sukrėtė sesers elgesys. Olivija visuomet buvo aikštinga, išlepinta ir pasipūtusi, bet ne pikta. Kodėl ji taip pasikeitė?

– Norėčiau stiklinės pieno. Bet pieną turi atnešti ji. Ateityje ji rūpinsis manimi. Norėčiau, kad mane slaugytų Olivija. – Tai buvo ne prašymas, o įsakymas.

Anabelė vos susilaikė nepapriekaištavusi; ji apsisuko ant kulno, žodžio netarusi išlėkė iš kambario ir pravirko. Tačiau ryžtingai nusibraukė išdavikiškas ašaras, mat nenorėjo pasirodyti verksnė. Ašaros jau seniai kaupėsi akyse, bet pasirodžius Olivijai Anabelė nebeįstengė tvardytis.