Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Здесь есть возможность читать онлайн «Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Didžiųjų geizerių slėnyje: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Didžiųjų geizerių slėnyje»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Romano „Maorės prakeiksmas“ autorė šįkart pasakoja XIX a. Naujojoje Zelandijoje gyvenančios šeimos istoriją. Per ugnikalnio išsiveržimą dingsta Anabelės Bredli dukrelė, ir ši nelaimė palaužia ir suskaldo visą gausią šeimą. Ir tik po daugelio metų, visiems vėl susirinkus šeimos viešbutyje, kurį Anabelė paveldėjo iš kaprizingos motinos, ir padedant nežinia iš kur atsiradusiai jaunai maorei, į šeimos gyvenimą pamažu grįžta taika, viltis ir meilė.

Didžiųjų geizerių slėnyje — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Didžiųjų geizerių slėnyje», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Olivija, mama įsakmiai reikalauja, kad ateitum! – pasakė ji, kiek apsiraminusi. Visi atsisuko į viduriniąją seserį.

Olivija vis dar stovėjo it suakmenėjusi ir neketino judintis.

– Perduok jai, kad dėl nepagarbaus elgesio su manimi aš nė sekundės neliksiu šiuose namuose. O tu, mielas sūnau, turėtum kuo skubiau manęs atsiprašyti. Mes išvykstam!

– Gal galėtum kalbėti truputį tyliau, mama gali mus išgirsti. Olivija, tu negali jos šitaip palikti, – pašnibždom maldavo Anabelė, bet Olivija į jos žodžius nekreipė dėmesio, ji pasisuko į sūnų:

– Dunkanai, pasakyk ponui Harperiui, kad mes tuoj pat išvykstam. Tegu išsiaiškina, kada važiuoja kitas traukinys. Jei reikėtų laukti, apsistosime kitame viešbutyje. Šis viešbutis jau ne vienintelis, kur galima prisiglausti.

Dunkanas nė nekrustelėjo.

Olivija piktai žybtelėjo akimis ir žengė prie sūnaus.

– Gal tu manęs nesupratai? Mes išvažiuojam!

– Aš supratau tavo žodžius, mama, – įtartinai ramiai atsakė šis. – Ir žinau, kad nuo tada, kai čia atvykom, tave kankina tas nelemtas galvos skausmas. Bet dėl to nevalia pulti tetos Anabelės ir palikti savo mamą bėdoje…

– Kuo toliau, tuo gražiau. Kas čia ką paliko bėdoje! – išpyškino Olivija ir nekantraudama čiupo sūnų už rankos, bet Dunkanas atsargiai išsivadavo.

– Liksiu čia kelias dienas, nes, manau, mums visiems bus nelengva, jeigu senelė sužinos, kad išvykai, kai jai tavęs labiausiai reikia.

Olivija iškėlė galvą ir šnirpšdama iš įsiūčio nužingsniavo į devintą kambarį.

Pirmoji atsitokėjo Anabelė.

– O kas jai dabar nuneš pieno?

– Teta Abigailė, – pasiūlė Dunkanas, bet Abigailė pritūpė ant savo kelioninio lagamino ir sumurmėjo:

– Ji pasidarė nepakenčiama.

– Kas nors turėtų jai pasakyti, kad Olivija išvažiavo, – pasakė Anabelė ir skubiai pridūrė: – Galėčiau ir aš pati, bet netrukus svečiai vakarieniaus, turiu padėti Ruihai virtuvėje.

– Ruihai? – nustebo Abigailė. – Mūsų Ruihai?

– Taip, pasamdžiau ją, kai mama po tėčio mirties visiškai apleido viešbutį, – kone teisindamasi pareiškė Anabelė.

– Betgi tai nuostabu. Ji man visuomet patiko!

– Aš nueisiu pas senelę, – pasisiūlė Dunkanas.

Netrukus Dunkanas susimąstęs įžengė į senelės kambarį. Jam buvo sunku suprasti mamos elgesį, nes žinojo, kad širdies gilumoje ji geras žmogus. Ir rūpestinga motina. Gal jos elgesys pasikeitė todėl, kad tėvas vis dažniau kažkur užtrukdavo? O gal iš tikrųjų kaltas galvos skausmas?

– Kur tavo mama? Dėl ko jūs ten, apačioje, šnabždėjotės? – pasalūniškai paklausė Mariana. Ji sėdėjo lovoje ir kaulėtais pirštais nekantriai glamžė į antklodę. – Kur Olivija? – pakartojo.

– Senele, mamą jau kelias savaites kankina baisūs galvos skausmai. Šios vietos oras dar labiau pablogino jos savijautą, todėl turėjo tuoj pat išvažiuoti.

Jam suspaudė širdį pamačius, kaip senutė akimirksniu sukrito. Atrodė, kad ji staiga paseno daugeliu metų.

– Tavo mama išvažiavo iš Rotorua nė neatsisveikinusi su manimi? – Jos akyse sužibo ašaros.

– Man pavesta tau perduoti, kad ji netrukus grįš. Kai tik pasveiks, – melavo Dunkanas.

– Ji serga? Bet kodėl man niekas šito nepasakė? Vargšas vaikelis! Ryžosi tolimai kelionei, nors blogai jautėsi. Dėl Dievo meilės, kas jai yra? Ar konsultavosi su gydytoju? – Mariana pavargusi nutilo ir vienu mauku išgėrė pieną.

– Manau, mama netrukus pagis, – neryžtingai pasakė Dunkanas.

– O kas dabar mane slaugys? Ant Anabelės pečių viešbučio svečiai. Jai nėra kada rūpintis manimi. Be to, kai žiūriu į ją, visuomet labai liūdžiu, nes prisimenu Elizabetę. Ji apsimeta, kad dėl manęs aukojasi, o iš tikrųjų negali pakęsti, jog reikia mane slaugyti. Turėtų būti žmogus, kuris manimi rūpintųsi ne per prievartą. Kas nors, kas man patiktų…

– Senele, juk mes visi rūpinamės tavimi. Teta Anabelė, dėdė Gordonas, aš ir…

– Tu dar pabūsi čia? – ištarė Mariana lyg priekaištaudama.

Dunkanas nusiminęs nusuko akis ir sumurmėjo:

– Ji norėjo, kad likčiau kelias dienas vietoj jos.

– Bet ta siaubinga kelionė traukiniu. Kas bus šalia, jeigu ji pasijus blogai? – susirūpino Mariana.

– Manau, traukinyje ji miegos. – Staiga jam toptelėjo, kaip pradžiuginti Marianą ir sykiu nukreipti dėmesį, kad ši nebegalvotų apie staigiai išvykusią Oliviją. – Senele, ten laukia dar vienas žmogus, kuris labai norėtų tavimi pasirūpinti. – Jis nusišypsojo patenkintas, kad laiku prisiminė.

– Tikrai? Gal atvažiavo Helena? – ne itin sužavėta paklausė Mariana.

– Ne, ne mano sesuo, o teta Abigailė. Tik pagalvok, ji gavo tetos Anabelės žinutę ir tuoj pat leidosi į kelionę. Tavo duktė nekantrauja tave pamatyti ir nori pabūti su tavimi.

– Aš neturiu dukters vardu Abigailė! O dabar palik mane vieną! – Mariana krito ant pagalvių ir atsuko vaikaičiui nugarą.

Ta vietelė apačioje, prie liepto, vaikystėje buvo jos mylimiausia. Ypač šiuo paros metu. Ką tik nusileidusi saulė užliejo dangų gelsvu raudoniu. Aukštai sklandė keisčiausios formos debesys, primenantys ugnimi spjaudančių slibinų būrį. Makojos sala, kuri vis dar buvo apšviesta besileidžiančios saulės, atrodė niūri ir paslaptinga. Reginys buvo toks nepakartojamas, kad Abigailė negalėjo atitraukti akių. Jos širdį slegiantis sielvartas šiek tiek atlėgo. Kai Dunkanas nuėjo pas Marianą, ji užlipo laiptais iš paskos, bet įžengti į mamos miegamąjį nesiryžo. Durys buvo praviros, taigi ji stovėdama prieškambaryje girdėjo, ką kalbėjo mama. Aš neturiu dukters vardu Abigailė! Kiekvienas žodis vėrė kaip peilio dūris. Kad motina priims išskėstomis rankomis, ji nemanė, bet toks priešiškumas sukrėtė iki sielos gelmių.

Abigailė išgirdo artėjant žingsnius ir piktai atsigręžė. Niekam nevalia matyti, kaip ji kenčia atstumta motinos. Tačiau pamačiusi, kas ketina palaikyti jai draugiją ant liepto, lengviau atsikvėpė. Tai buvo Dunkanas; jis atrodė labai suglumęs.

– Sėskis prie savosios pirato nuotakos! – apsimestinai smagiai pakvietė sūnėną.

Dunkanas atsisėdo greta. Kurį laiką jis tylėjo, regis, buvo nugrimzdęs į niūrias mintis.

Tikriausiai svarsto, kaip kuo švelniau perduoti mamos atsakymą, pagalvojo Abigailė ir nusprendė išvaduoti jį nuo tos naštos.

– Dunkanai, žinau, ką ji pasakė. Ėjau paskui tave ir viską girdėjau savo ausimis.

– Tikrai? – išsigando Dunkanas ir kiek patylėjęs pridūrė: – Ir kad tu jau ne… – Jis nutilo.

– Ir kad nebesu jos dukra.

– Bet, dėl Dievo meilės, kas atsitiko? Už ką ji negali tau atleisti? Aš prisimenu tik tiek, kad vieną vakarą tu dingai. Man tada buvo aštuoneri ar devyneri. Atostogavau pas jus ir tą dieną mudu su mama apžiūrinėjom krioklius. Kai grįžęs pasiteiravau senelės, kur tu, ji pasakė, jog pabėgai. Dar prisimenu, kad kitą dieną ji gulėjo lovoje išblyškusi kaip lavonas ir visi suaugusieji buvo nuliūdę. Nė vienas netarė nė žodžio, o senelis sėdėjo terasoje ir verkė. Aš jau pamaniau, kad kas nors mirė, – nusiminęs kalbėjo Dunkanas.

Mano berniuk, tada iš tikrųjų kai kas mirė. Mažoji Abė, „auksinis vaikelis“, mąstė Abigailė. Kaip būtų gera išlieti širdį šiam nuoširdžiam jaunuoliui! Kaip būtų gera pajusti palengvėjimą, bet nevalia, nes ji nenutuokė, kaip elgtis toliau. Ne, geriau jau visiems laikams giliai širdyje palaidoti paslaptį.

Retkarčiais, kai gyvendama toli naktimis ji raudodavo per miegus, guodė mintis, kad po motinos mirties viską papasakos seserims. Bet išaušus dienai tos minties visuomet atsisakydavo. Saugodama paslaptį, mama netgi ryžosi paaukoti savo „auksinį vaiką“, vadinasi, ji taip pat turi tylėti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Didžiųjų geizerių slėnyje»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Didžiųjų geizerių slėnyje» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Didžiųjų geizerių slėnyje»

Обсуждение, отзывы о книге «Didžiųjų geizerių slėnyje» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x