Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Marianos akys virto siaurais plyšeliais.

– Ką? Ką? Norit vesti mano dukterį? Taip ir galvojau, kad ryšitės! Jau seniai sukat ratus aplinkui. Į jūsų sąžiningą klausimą galiu atsakyti lygiai taip pat sąžiningai: mano duktė jau pažadėta. Todėl patariu jums: laikykitės nuo jos kuo toliau! Jos sužadėtinis nebus itin patenkintas, jei sužinos, kad jai meilinasi kaimo berniokas.

– Bet mama! – įsiutusi sušuko Abigailė.

– Ar tu susižadėjusi? – sutrikęs paklausė Patrikas.

– Žinoma, ne! Ką tu sau manai?

– Kad tu galbūt sumanei su manimi beširdiškai pajuokauti.

– Negi ja tiki labiau nei manimi?

– Pone O’Donelai, man siaubingai gaila, bet mano dukterį ketina vesti jaunuolis iš Velingtono. Nežinau, ką ji jums pripasakojo, tačiau lengvabūdiškas jos elgesys ne sykį kėlė mums rūpesčių. Negi suabejosit susirūpinusios motinos žodžiu?

Patriko širdyje virė kova. Jis buvo išmuštas iš vėžių, bet kai pažvelgė į nusiminusią Abigailę, jausmai paėmė viršų. Jis ištiesė pečius ir tvirtai pareiškė:

– Atleiskite, ponia Bredli, bet aš tikiu, kad jūsų duktė sako tiesą. Numanau, jog tos santuokos su ponu iš Velingtono geidžiate tik jūs. Jūsų duktė ką tik padovanojo man savo širdį. Todėl siūlau: išsiaiškinkite abi, o aš ateisiu rytoj. Kaip ir pridera, jūsų dukters rankos prašysiu jūsų ir jūsų vyro.

Mariana Bredli sustingo it žaibo trenkta, bet Patrikas O’Donelas nekreipė į ją dėmesio, jis pasisuko į Abigailę ir meiliu balsu tarė:

– Rytoj vėl ateisiu, tada tu pagaliau tapsi mano žmona, mylimoji. Tikiu, kad tas ponas iš Velingtono tau nieko nereiškia.

Abigailė išsigando. Ji jautė: mama imsis bet kokių priemonių, kad tik priverstų Patriką O’Donelą pasitraukti, bet šį sykį ji persistengė. Mokytojas iš Rotorua perprato jos gudrybę. Abigailė pajuto jam dėkingumą. Prisiminė šią popietę saloje ir atleido Patrikui, kad palieka ją vieną su motina.

– Taip, mylimasis. Aš tapsiu tavo žmona ir niekas mūsų nebeišskirs.

Mariana drebėjo iš įtūžio. Šis aukštas, gražus airis jai regėjosi simpatiškas, bet jos „auksiniam vaikui“ gali pasiūlyti tik kuklų gyvenimą. Ji pagalvojo apie jo motiną – koks vargingas kaimo mokytojo žmonos gyvenimas. Tereikia pažvelgti į ponios O’Donel rankas – tai darbininkės rankos. Tokios kaip ir jos, Marianos! Jauniausia duktė šito nenusipelnė. Juk Abigailė grožiu nė kiek nenusileidžia Olivijai. Atvirkščiai. Jos auksu žvilgantys plaukai vyrus vedė iš proto. Kaip tik šiandien ponas Morganas pasiskundė, kad Abigailė jam abejinga, ir dar sykį užtikrino: vestų ją kad ir tuoj pat ir išsivežtų į Velingtoną. Jo šeimai ten priklausė medienos prekybos įmonė ir prabangus namas, kurį Džeimsas Morganas nupasakojo su visomis smulkmenomis. Ir dar žavingas sodas…

Kai jaunuoliai it skęsdami apsikabino, Mariana rūsčiai žvelgė į šalį. Jai buvo skaudu, nes turėjo pripažinti, kad Patrikas O’Donelas iš tikrųjų yra padorus vaikinas. Ir vis dėlto jis niekada negalės „auksiniam vaikui“ pasiūlyti tokio gyvenimo, kuris padarytų Abigailę laimingą.

– Ar galiu paprašyti kuo skubiau apleisti mano namus! – šaižiu balsu ištarė ji.

Patrikas O’Donelas nežiūrėjo į ją. Jis vėl apkabino Abigailę ir pasakė:

– Iki rytojaus!

Ir nė nežvilgtelėjęs į motiną išėjo iš Bredlių namų.

– Iki rytojaus! – sušuko Abigailė, ilgesingai žvelgdama jam pavymui.

– Vaikeli, noriu tau tik gero, – sukuždėjo motina.

– Liaukis pagaliau nustatinėti, kas man gerai! – visa gerkle suriko Abigailė ir išdūmė.

Žinojo, kas šią akimirką gali nuraminti sujauktą sielą. Greitu žingsniu kirto sodą ir pro brūzgynus nuskuodė į mažą medinę trobelę. Joje tėtis neva laikė įrankius, bet kai mama kartą pastebėjo ją išeinančią iš lūšnelės, griežtai uždraudė čia landžioti. Jos seserys būtų iškart paklususios. Bet ne Abigailė. Ji negalėjo suvokti, kodėl draudžiama eiti į įrankių prigrūstą trobelę. Taigi iš pradžių išūžė mamai ausis: kodėl? Mama bandė įtikinti, neva ten pavojinga, bet Abigailės tai nesulaikė. Atvirkščiai, nerišlūs paaiškinimai sukėlė jos susidomėjimą.

Todėl slapčia nusliūkino į trobelę ir pamatė, dėl ko buvo draudžiama čia lankytis. Tolimiausiame kampe ji kai ką aptiko. Tai buvo apdulkėjusi dėžė! Abigailė apstulbo supratusi, kad čia muzikos instrumentas, bet iš pradžių nenutuokė, kaip juo groti. Todėl išklausinėjo mokytoją poną O’Donelą, Patriko tėvą, koks instrumentas atrodo kaip dėžė su rankena, kurią sukant virpa stygos. Ryla, atsakė šis. Abigailė taip apsidžiaugė, kad jis netgi parodė mergaitei, kaip ja groti. Mokytojas turėjo seną rylą ir vis labiau žavėdamasis mokė stropiąją mokinę.

Patrikas tiek sykių sėdėjo greta, kai mokėmės groti, prisiminė Abigailė, uždarydama trobelės duris. Žinoma, ji niekam neišdavė pati turinti rylą, nes nujautė, kodėl mama uždraudė lankytis trobelėje: ji būtų ne tik neleidusi dukrai žaisti su instrumentu, bet ir jį paslėpusi. Mama bardavosi net tada, kai Abigailė siausdama namie imdavo dainuoti ir šokti.

Ryla tapo Abigailei slapta bičiule. Kai būdavo liūdna, mergina pasislėpdavo lūšnelėje ir grodavo. Nuo tada, kai ji atrado šį lobį, prabėgo šešeri metai. Per tą laiką Abigailė visai neblogai išmoko groti. Kai su Patriku išvažiuosim, pasiimsiu ir instrumentą, nusprendė ji ir atsargiai ėmė sukti rankeną. Grojo liūdną airišką melodiją, kuri atspindėjo jos širdies sopulį. Abigailė buvo tikra, kad mama ją myli iš visos širdies, tiktai kodėl ji tokia rūsti? Jos draugių mamos plyštų iš pasididžiavimo, jei jų dukterys ištekėtų už jaunojo mokytojo. Kodėl jos mama taip atkakliai stengiasi pripiršti ją tam „geram vyrui“? Kad turtai neatneša laimės, geriausiai įrodė Olivija, bet mamą taip sužavėjo jos santuoka su Alanu Hamiltonu, kad ji nieko nemato ir negirdi. Ką veikti pilname tarnų name, jei vyras nuolat išvykęs? Ir ką veikti su vyru, kurio iš tikrųjų nemyli?

Abigailė su įkarščiu suko rylos rankeną, bet nebedainavo, nes buvo pernelyg giliai panirusi į savo mintis. Ji dažnai svarstydavo, kam priklausė šis instrumentas. Po teisybei, atsakymą žinojo. Tėtis buvo visiškai nemuzikalus, taip pat ir Gordonas, vadinasi, ryla ne jų. Taigi greičiausiai mamos, nors Abigailė niekaip negalėjo suprasti, kodėl Mariana draudė groti. Neseniai, kai Abigailė sėdo prie fisharmonijos ir uždainavo, motina puolė ją kaip furija. Svečiams muzikavimas patiko, bet mama tuoj pat išvarė ją iš kambario. Nors jai rūpi, kad svečiai puikiai jaustųsi… Abigailė atsiduso. Mamos elgesys jai regėjosi nesuprantamas. Mintis, kad ji netrukus paliks namus, liūdino, bet sykiu pakvipo laisve. Vieninteliai žmonės, kurių siaubingai pasiilgs gyvendama toli, buvo tėvas, Anabelė ir Gordonas. Guodė tik mintis, kad vieną dieną ji su šeima grįš į Rotorua. Kai praeis nemažai laiko ir mama pradės gerbti jaunėlės sprendimą. Ji su Patriku ir jųdviejų vaikais įsikurs netoliese ir ramiai sau gyvens. Taip, ji nori vaikų. Ne mažiau kaip trijų, bet ne iš karto. Iš pradžių reikėtų truputį pakvėpuoti teatro oru, ir ji žinojo, kad Patrikas ją parems. Kad ir kaip begalvotum, vis tiek reikia išvykti – kad galėtum grįžti. Kitaip neįtikinsi mamos, jog pasirinkai teisingai.

Abigailė liovėsi grojusi. Mąstydama apie ateitį, ji nebesugebėjo išgauti deramų garsų. Jos žvilgsnis neramiai klaidžiojo po trobelę. Ant sienų greta plaktukų ir replių kabojo arklio pakinktai. Staiga kampe ji pastebėjo apdulkėjusį daiktą, kuris tuoj pat pažadino smalsumą. Tai buvo puošni dėžutė, visiškai nederanti prie visų tų įrankių. Abigailė pastūmė rylą į šalį ir paėmė tą daiktą. Nupūtus dulkes paaiškėjo, kad tai žaislinis laikrodis, grojantis melodiją, kurios Abigailė niekada nebuvo girdėjusi. Bet dėžutė slėpė daugiau staigmenų. Kai atvožė dangtelį, atsivėrė plyšys, kuriame galėjai ką nors paslėpti. Ten buvo kažkas įgrūsta, lyg ir laiškas. Abigailė ištraukė pageltusio popieriaus skiautę ir susidomėjusi ištiesino. Tai buvo 1875 metų sausio 11 dienos laikraščio Otago Daily Times iškarpa. Abigailės nugara perbėgo šiurpuliukai. Ji nenutuokė, ką netrukus perskaitys, bet prisiminė, kad tais metais jos šeima skubiai išvažiavo iš Danidino. Jai tada buvo penkeri, tačiau gerai prisiminė, kad jie galvotrūkčiais išsikraustė iš gražių savo namų ir gaubiami nakties tamsos jojo į trobelę kalnuose. Tąsyk ji liejo graudžias ašaras, nes nebuvo leista pasiimti lėlių. Kelias dienas šeima gyveno nuošalioje aukso ieškotojų trobelėje netoli Lorenso, paskui iškeliavo į Rotorua. Visų smulkmenų Abigailė neprisiminė, bet Anabelė dažnai apie tai pasakodavo.