Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Teta Abigaile, tau negera? Išblyškai kaip popierius, – susirūpino Dunkanas, bet Abigailė numojo ranka.

– Tai tik makiažas, – pajuokavo.

Bet sūnėno apgauti nepavyko. Jis puikiai matė: nors jos lūpos juokėsi, bet akys verkė. Vaikinas dar sykį paragino ją pasakyti tiesą.

– Nenoriu pasirodyti smalsus, bet dar niekada negirdėjau senelės tariant tokių piktų žodžių. Ji taip nekalba netgi apie tetą Anabelę, su kuria visuomet elgiasi blogai. Jei nori pasikalbėti, gali visiškai manimi pasikliauti.

Sujaudinta Abigailė apkabino sūnėną.

– Iš ko paveldėjai tokį gebėjimą užjausti?

– Manai, mano šeimoje tai nebūdingas bruožas? – nusišypsojo vaikinas, pralinksmintas jos atvirumo.

– Aš šito nesakiau.

– Bet pagalvojai. Esi teisi. Mums, vaikams, mama atidavė širdį, bet kitų žmonių likimai ją ne itin jaudina. O tėvas visus vertina tik pagal pinigus ir padėtį visuomenėje. Pavyzdžiui, niekada nepaklausė, ar pasibaigus vasarai norėsiu talkinti jam versle. – Jo žodžiai nuskambėjo liūdnai.

– O tu norėtum?

Dunkanas atsiduso.

– Ne, labiau norėčiau studijuoti mediciną ir padėti žmonėms, užuot vertęs juos nežmoniškomis sąlygomis plušėti mano naudai.

– Tai kodėl to nedarai? Tavo tėvas turi užtektinai pinigų, kad galėtum studijuoti universitete.

– Jis siaubingai nusiviltų. Kai buvau mažas berniukas, tėvas veždavosi mane į agatmedžių miškus. Bet ten, kur jis mato savo gerovės pagrindą, aš matau vien nugaras lenkiančius vyrus, kasančius agatmedžių dervą iš žemės arba renkančius medžių sakus. Ir skurdžias jų gyvenvietes. Tėvas šito niekada nesuprastų. Jis labai nuliūstų, jeigu nesielgsiu taip, kaip jis numatė. Suprantu, jis linki vien gero, bet niekada neklausia mano nuomonės. – Vaikinas vėl atsiduso.

– Žinau, kaip jautiesi, kai tavo laimę kažkas iš anksto planuoja, – prisipažino Abigailė. – Būdama maža mergaitė aš dainuodavau ir šokdavau. Kai prisipažinau mamai, kad norėčiau būti šokėja, ji pirmą kartą gyvenime apdovanojo mane antausiu ir pagrasino, kad nusės mano veidą mėlynėmis, jei dar sykį apie tai prabilsiu. Ji pareiškė, jog mano užduotis – ištekėti už princo, kad galėčiau gražiai gyventi. Ir žinai ką? Tai dar labiau pakurstė mano užsispyrimą. Prisiekiau niekada netekėti už to, kuris patiks jai. Bet šito mamai niekada nesakiau. Savo sprendimą slėpiau giliai širdyje. Juk buvau jos „auksinis vaikas“. Daugiau apie tai neužsiminiau, bet slapčia šokau ir dainavau, kol vieną dieną ji mane perspėjo, kad neprasidėčiau su mokytojo sūnumi Patriku O’Donelu. O aš buvau įsimylėjusi jo nuostabias žydras akis. Mama seniai buvo man nužiūrėjusi vieną iš viešbučio svečių, turtingų tėvų sūnų iš Velingtono. Bet jis man visiškai nepatiko. Jo akys nebuvo tokios mėlynos kaip Patriko. Ir jis nebuvo toks švelnus kaip anas. Vieną dieną viskas iškilo aikštėn. Aš atvirai išdėjau, kad apskritai nesiruošiu tekėti, o noriu šokti ir dainuoti teatre… Ji pagrasino, esą geriau laikys mane uždarytą nei leis traukti į svetimus kraštus. O likusią istorijos dalį tu jau žinai. Dar tą patį vakarą aš dingau iš namų.

Tariant paskutinius žodžius, Abigailės balsas darėsi vis tylesnis. Ji nunarino galvą. Vylėsi, kad šito Dunkanui visiškai pakaks ir jis daugiau nebeklausinės. Jam nereikia žinoti, kas iš tikrųjų įvyko tą lemtingą dieną.

Rotorua, 1888 m. vasaris

Diena buvo ypač karšta, gal net karščiausia tą vasarą. Oras, prisotintas sunkaus sieros dvoko, kabojo virš miestelio lyg varpas.

Vaitodama nuo karščio, Abigailė įsirito į irklinę valtį. Nuo kepinančių saulės spindulių skrybėlė ne ką tegelbėjo. Protingiausia būtų likti namie, bet jei nori įgyvendinti savo sumanymą, teks pasistengti. Kad mama nesužinotų apie pasimatymą, į Makojos salą reikia keliauti vienai. Kad tik ji nepastebėtų jos su Patriku O’Donelu vienoje valtyje. Tai sukeltų tikrą audrą. Pagalvojusi, kad mama, sumąsčiusi kokią nors dingstį, gali vėl išsiųsti ją apsipirkti su tuo pasibaisėtinu Džeimsu Morganu iš Velingtono, Abigailė pasijuto dar prasčiau. Ir tik todėl, kad jis – turtingo medienos pirklio sūnus. Abigailė net nusipurtė iš pasibjaurėjimo.

Aš neketinu tekėti už tokio, niršo ji. Jei iš viso tekėsiu, tai tik už Patriko. Jaunojo mokytojo akys kaip akvamarinai, tokios spalvos akių ji dar niekada nebuvo mačiusi. Ir jo šypsena pritrenkianti. Be to, jis labai išsilavinęs ir gerai išmano daugybę įdomių dalykų. Kai pasakoja istorijas apie didįjį pasaulį, ji jaučiasi maža kvailiukė. Jis ypač mėgsta pasakoti apie žalias savo tėvynės Airijos kalvas, nors į Naująją Zelandiją su tėvais atvyko dar vaikas. Jo pasakojimų Abigailė galėdavo klausytis valandų valandas. O smagiausia, kad Patrikas retkarčiais įkalbina ją padainuoti.

Irkluodama Abigailė prisiminė žiemos vakarus, kai jis savo tėvo namuose akompanuodavo jai fisharmonija. Patrikas mokėjo daugybę dainų ir išmokė ją. Labiausiai Abė mėgo senovinę airių dainą „Raudona rožė“. Dainuojant jai visuomet atrodydavo, kad ji parašyta specialiai jai. O Patrikas visad pagarbiai klausydavosi jos dainavimo. Ką jis pasakė paskutinį sykį? Tu galėtum dainuoti vienoje iš tų operų. Ir tada susižavėjęs papasakojo apie savo apsilankymą Oklando operoje.

Šitaip mintydama, Abigailė pasiekė Makojos salą. Nuo tada, kai vaikystėje prie pat salos įkrito į vandenį, ji dažnai nusiirdavo į seklią pakrantę, kur iš valties galėdavo nušokti į krantą. Net jei įkristų į vandenį, ne bėda, nes Patrikas neseniai išmokė ją plaukti. Kai iš senos savo valties išvydo salą, jos širdis suspurdėjo. Tačiau Patriko niekur nebuvo matyti.

– Patrikai! – pašaukė ji, bet jokio atsakymo neišgirdo.

Na, palauk! – pagalvojo. – Aš tave pričiupsiu! Nuo tada, kai pirmą sykį susitiko Makojos saloje, jie visuomet žaisdavo tą patį žaidimą. Kas pirmas pasiekdavo salą, tas pasislėpdavo tankiose džiunglėse, kurios prasidėjo čia pat, prie siauros kranto juostos. Kai rasdavo vienas kitą, imdavo grumtis kaip vaikai. Paskutinį sykį per karščiausias grumtynes Patrikas staiga sustojo, pažvelgė į ją rimtu žvilgsniu ir švelniai pabučiavo. Tai prisiminusi, Abigailė atsiduso. Buvo taip puiku ir kartu baugu. Bučinys jai patiko, o sieloje apsigyveno kažkoks dar nepatirtas jausmas; tą akimirką jos vaikystė negrįžtamai baigėsi. O juk ji visokiais būdais siekė kuo ilgiau išlikti vaiku, kad išsisuktų nuo motinos piršliavimo. Abigalei buvo atgrasu, kad Mariana jau kelis metus stumia ją į jaunų vyrų iš gerų namų glėbį.

– Patrikai! – sušuko ji dar sykį ir ieškodama vaikino apsisuko ratu.

Staiga iš vandens išniro jo galva, jis juokėsi ir prunkštė.

– O tu ankstyva. Nemaniau, kad atplauksi dabar! – sušuko Patrikas.

– Greičiau! Eikš pas mane!

– Gerai išauklėtą panelę vaizdas kompromituotų, – atkirto jis nelabai įtikinamai.

– Tada aš nusigręšiu, – pasiūlė Abigailė.

Ji nusigręžė. Bet kai išgirdo jį brendant iš vandens, nepajėgė sutramdyti smalsumo. Ir atsisuko. Iš pradžių išsigando, nes jis stovėjo prieš ją nuogas, toks, kokį sutvėrė Dievas. Mergina paraudo. Jis jai truputį priminė graikiškų skulptūrų piešinius, kuriuos jo tėvas rodė jiems per pamoką.

Patrikas sustojo ir mėgino prisidengti gėdą. Kiek sutrikęs parodė į savo valtį.

Tik dabar Abigailė pamatė jo drabužius, rūpestingai sudėtus ant valties krašto. Linkstančiais keliais ji nubėgo prie valties ir juos paėmė. Tačiau atsidūrusi priešais vaikiną akimirką delsė. Paskui veidas nušvito ir ji koketiškai sušnabždėjo: