Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Man pavyko! – patenkinta galvojo Mariana ir nepailsdama šypsojosi Alano tėvui. Mano duktė taps vienos turtingiausių Naujosios Zelandijos šeimos nare. Kokia iškilminga akimirka! Tik Olivija, regis, pramiegojo savo pačios sužadėtuves. Ji sapnavo atviromis akimis, svajingai žvelgdama į tolį, tarsi geistų grįžti prie Rotorua ežero.

Meldžiu, nedaryk man gėdos, vaike! – mintyse ištarė Mariana sėsdamasi. Piteris pakėlė taurę ir pasiūlė svečiams išgerti už jaunosios motiną.

Mariana akies krašteliu pastebėjo, kad Alanas švelniai kumštelėjo Oliviją, ir lengviau atsiduso. Olivija tuoj pat nutaisė malonią šypseną ir čiupo taurę. Tikriausiai ji pavargusi po ilgos kelionės, svarstė Mariana, nes ir jai pačiai nuo kelias dienas trukusio supimosi karietoje gėlė visus kaulus.

– Išgerkim į Naujojoje Zelandijoje gražiausios sužadėtinės motinos sveikatą! – garsiai ištarė kažkas.

Mariana nujautė, kas tas girtas žmogus, tad piktai pažvelgė ton pusėn. Tai iš tikrųjų buvo Frenkas Harperis, spėjęs gerokai papiktnaudžiauti stipriu raudonuoju vynu.

Sukdamasi iš keblios padėties, Mariana pažvelgė ne į jį, bet į ponią Eleonorą, ir pabrėžtinai maloniai tarė:

– Į sveikatą, ponia Harper!

Ponia Harper pakėlė taurę ir lygiai taip pat mandagiai atsakė:

– Atsiprašau už savo vyrą, juk žinot, jam nevalia gerti stipraus raudonojo vyno.

Po tokių žodžių ponas Harperis mėgino elgtis kaip džentelmenas. Jis tylėdamas pakėlė taurę, nors išraudęs veidas ir suprakaitavę plaukai liudijo, kad gerokai padaugino išgerti.

Mariana džiūgavo sutramdžiusi tą netašytą žmogėną. Atsipalaidavusi ji klausėsi Alano tėvo kalbos.

– Taigi kitais metais visi vėl pasimatysim per Alano vestuves, – iškilmingai užbaigė kalbą Piteris D. Hamiltonas, kilstelėjo taurę ir patenkintas atsisėdo.

Tą akimirką Alanas stryktelėjo iš vietos, peiliu pabarškino į vyno taurę ir visų akys nukrypo į jį.

– Dėkoju, tėve, už šiltus žodžius, bet leiskite ir man šį tą pridurti ta pačia gaida, – ištarė jis tvirtu balsu. – Mes nenorim versti jūsų taip ilgai laukti, tad vestuves atšoksim jau per Kalėdas! Turbūt suprantate: ilgos kelionės karieta į Rotorua labai išvargina, todėl noriu, kad mano sužadėtinė kuo greičiau taptų mano žmona ir apsigyventų Oklande.

Jis vėl atsisėdo.

Kambaryje stojo spengianti tyla, buvo girdėti tik ledi Hamilton rypavimas: „Ne, o ne!“ Bet graudų jos protestą netrukus nustelbė susižavėjusių svečių plojimai.

Mariana irgi plojo ir į visas puses dalijo šypsenas, nors buvo lygiai taip pat nustebusi, kaip ir sužadėtinio motina.

Grįžusi į savo kambarį, Mariana garsiai atsiduso. Iš kur toks skubėjimas?! Jau per Kalėdas? Viena vertus, tai buvo daugiau, nei ji tikėjosi. Kita vertus, ar toks trumpas sužadėtuvių laikas nesukels visokiausių apkalbų? Kad tik garbingieji ponai nepradėtų spėlioti, ar Alanas nėra priverstas vesti vargšės kaimietukės Olivijos, nes ši nėščia. Nesvarbu, ką tie žmonės kalbės. Jiedu – laiminga pora, įtikinėjo save Mariana, bet tą pačią akimirką pagalvojo: ar Olivija iš tikrųjų laiminga? Ją prislėgė gilus liūdesys. Džiaugsmą dėl vestuvių temdė nemalonus prieskonis. Kodėl Olivija nešvyti iš laimės? Kur dingo jos akių spindesys, kurio Mariana karštai pavydėdavo kai kurioms moterims? Jei ji, Mariana, anuomet būtų galėjusi ištekėti už tokio vyro kaip Alanas Hamiltonas, puikios išvaizdos, gerai išauklėto, turtingo ir žavingo, argi laimės šypsena nebūtų ilgam nušvietusi jos veido?

Kažkas pabeldė į duris. Nelaukdama atsakymo, vidun šmukštelėjo Olivija. Mariana buvo prašiusi dukters užsukti prieš miegą. Ji turėjo įsitikinti, kad tokio skubėjimo priežastis iš tikrųjų yra Alano noras vengti ilgų kelionių karieta.

– Atrodai išblyškusi, mieloji. Ar tau negera? – gudraudama paklausė Mariana, kai Olivija sudribo ant krėslo. Jos žalio atlaso suknelės sijonas išsipūtė taip, kad net uždengė puikius angliškus įmantraus krėslo apmušalus. – Sergi ar kelionė išvargino? – susirūpinusi klausinėjo Mariana.

– Ne, nieko. Tai tik dėl pasikeitusio oro. Ar pastebėjai, mama, čia kvepia žalia pieva, o ne dvokia purvu. Neįprastai grynas oras tikriausiai paveikė mano nuotaiką.

Mariana nepatikliai pažvelgė į dukterį. Ką jai beprikiši? Jautė, kad duktė turi rūpesčių, bet jei nenori atsiverti, tebūnie.

– Ar tu myli Alaną? – pasiteiravo Mariana po ilgos tylos.

– Labai! – nedelsdama atsakė Olivija.

Ir vėl nutilo. Marianą nupurtė šaltis. Kodėl niekada nebūna taip, kaip ji sukūrė savo svajonėse?

– Vaike, man nemalonu klausti, bet ar tik tu nesilauki?

– Mama! – pasipiktino Olivija ir įsižeidusi patempė lūpas. – Kaip tu gali? O dabar atleisk, aš pavargau. – Ir ji plačiai nusižiovavo.

– Gerai, mieloji, eik! Labos nakties. – Mariana kiek susigėdo dėl savo įtarumo. Ir vis dėlto… Kodėl duktė per sužadėtuves atrodė niūri kaip ta burbuliuojanti duobė jų sode?

Tą akimirką Marianai pasirodė, kad girdi tylų beldimą. Jis sklido iš prieškambario. Olivija pašoko nuo krėslo. Mariana nustebo: dabar dukra nebeatrodė pavargusi ir buvo vikri kaip žebenkštis.

Ji įdėmiai pažvelgė į Oliviją. Ar tik kažkas nesibeldžia į dukros kambario duris?

– Labos nakties, mama! – mandagiai sučiauškėjo Olivija, pakštelėjo Marianai į skruostą ir išsmuko lauk.

Sutrikusi Mariana liko savo kambaryje. Pavargusi ji krito į krėslą. Tada koridoriuje išgirdo balsus. Spėlioti, kas ten kalbasi, nebuvo jokio reikalo. Jos duktė ir Alanas Hamiltonas!

Barkštelėjo durys, ir vėl stojo tyla.

Mariana kelis sykius perėjo per kambarį pirmyn atgal, paskui energingai atidarė balkono duris. Jai skubiai reikėjo įkvėpti gryno oro.

Išėjo į balkoną ir ėmė giliai kvėpuoti. Jai kilo įtarimas. Ar nereikėtų įsikišti ir užkirsti kelią tam, kas dabar tikriausiai vyksta visai greta? Kita vertus, kas čia tokio, jeigu jaunuoliai atsidavė aistrai dar prieš vestuvinę naktį?

Juk po trijų savaičių jie bus vedę. Net jeigu kelios paskalų nešiotojos ir paskleis gandus, vargu ar jie pakenks dukteriai, kai ši bus ponia Hamilton. Svarbiausia, kad ji padovanotų man sveikų vaikaičių, tikino save Mariana, o jos žvilgsnis klaidžiojo po tamsų parką. Blyškioje mėnesienoje veja atrodė kaip nupiešta. Viskas bus gerai, aš turėsiu daug nuostabių vaikaičių. O kai Anabelė ir Abigailė gaus tinkamus vyrus…

Staiga ji pastebėjo šešėlį, slenkantį veja. Ar tik ne ežys? Bet ne, tas padaras ištiesė sparnus, pakilo nuo žemės ir ėmė lėkti tiesiai į Marianą. Ji susigūžė, bet padaras staiga pakeitė kryptį ir nuplasnojo miško pusėn. Moters kūnu nubėgo šiurpuliai – pasidingojo, kad ją palietė mirties dvasia. Akimirksniu atmintyje iškilo vaizdų raizgalynė. Ji matė mažą mergaitę, šaukiančią mamą, bet mama buvo dingusi, tarytum išnykusi rūke. Ji ne sykį sapnavo šį sapną, bet dabar vaizdas atrodė ypač tikroviškas. Veikiausiai čia kaltas Viljamas, mat vaikams prieš miegą pasakodavo šiurpią pasaką apie šikšnosparnį, kurio sieloje gyvena mirusi mergaitė. Šaltis pervėrė Marianą iki pat kaulų. Ji spruko į kambarį ir virpėdama uždarė balkono duris, bet mergaitės veidas atsekė paskui ją į sapną.

Rotorua, 1899 m. vasaris

Olivija skubiai smuko iš motinos miegamojo ir virpančiomis kojomis nusileido laiptais. Pirma jos mintis buvo kuo greičiau bėgti iš čia. Koridoriuje ji pastebėjo Anabelę ir Dunkaną, sukišę galvas jie apie kažką kalbėjosi.

– Ji laukia tavęs! – amtelėjo ji sūnui.