Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Ne, neduosiu. Kada gi dar gausiu progą apžiūrėti nuogą vyrą?

Tai tarusi, numetė drabužius ant karšto smėlio, o pati be jokios baimės prisiglaudė prie Patriko. Jo oda po šaltų maudynių buvo nuostabiai vėsi. Patrikas nebesidangstė, abiem rankom švelniai suėmė Abigailės galvą ir pabučiavo. Kai pajuto kylantį geismą, širdis ėmė spurdėti lyg pašėlusi.

Kai Abigailė pagaliau atgavo kalbos dovaną, sušnabždėjo: „Eikš!“, paėmė jį už rankos ir nusitempė kiek tolėliau, į pavėsingą aikštelę po milžinišku visžaliu puririu.

Įsimylėjėliai atsigulė ant minkštos žemės. Abigailė nebepajėgė valdytis. Ji geidė jį liesti, pajusti jo odą. Pirštų galiukais švelniai braukė Patrikui per rankas ir krūtinę. Toliau nesiryžo.

Jai liečiant, jis tyliai vaitojo.

– Ar iš tikrųjų to nori? – paklausė prikimusiu balsu.

Užuot atsakiusi, Abigailė vikriai pašoko ketindama nusivilkti drabužius. Ji džiaugėsi, kad jie iš dviejų dalių: rausvas švarkelis su klostuotais skvernais ir prie jo derantis sijonėlis.

– Dabar vaizdelis taip pat nelabai gražus, – sutrikusi sukikeno ji, stovėdama priešais vaikiną vien tik su pasijoniu, bet jis sukuždėjo:

– Tu žavinga, mylimoji!

Abigailė skubėdama nusimetė apatinius drabužėlius ir prisiglaudė prie Patriko. Mergina degė iš geismo, tad nuoširdžiai atsidavė tyrinėjančioms jo rankoms. Iš malonumo sunkiai šnopavo. Kai jis atsargiai įsiskverbė, ją užliejo galinga laimės banga. Laimės, kad likimas jai dovanojo vyrą, su kuriuo troško nugyventi likusį gyvenimą. Ji mylėjo jį visą ir džiaugėsi, kad nuo jo raumeningo kūno jos širdis spurda krūtinėje. Staiga pilve plykstelėjo ugnis ir nusirito kūnu, viską degindama pakeliui, kol karštis įsiskverbė į kiekvieną ląstelę. Ji suvirpėjo ir kimiai šūktelėjo.

Kai pagaliau jiedu išsekę, suprakaitavę ir it apkvaitę gulėjo vienas šalia kito, Patrikas keistai kimiu balsu paklausė:

– Ar žinai, kad Makoja yra įsimylėjėlių sala?

– Ne, – atsakė Abigailė ir dar labiau prisišliejo prie vaikino.

– Ar norėtum išgirsti Hinemojos ir Tutanekajaus istoriją?

Abigailė sužavėta linktelėjo.

Įtaigus Patriko balsas skambėjo prie pat ausies ir ją apgaubė ramybė, kokia apimdavo tik tėčiui skaitant pasakas prieš miegą. Ji jautėsi be galo lengva ir saugi.

– Hinemoja buvo tokia graži, kad jos gentis paskelbė mergaitę šventąja. Ji gyveno su savo šeima Ovhatoje, prie rytinio Rotorua ežero kranto. Jai subrendus, turėjo būti parinktas tinkamas vyras. Tuo metu Makojos saloje gyveno Tutanekajus. Jo motina pagimdė jį nuo kitos giminės vado, bet jos vyras, vadas, berniuką augino kaip nuosavą sūnų. Visi vyresnieji jo broliai norėjo laimėti Hinemojos ranką. O Tutanekajus nė nemėgino bandyti laimės, nes buvo žemesnio luomo augintinis, todėl nevertas nuostabiosios princesės meilės. Pirmą sykį pamatę vienas kitą, jie iš karto įsimylėjo. Vienas kitam nebuvo ištarę nė žodžio, bet uždrausta meilė juodu labai prislėgė. Hinemojos artimieji nujautė, kas nutiko princesei, todėl dėl visa ko ištraukė visas kanojas ant kranto, kad mergina viena negalėtų patekti į Makoją. Tačiau ji taip ilgėjosi Tutanekajaus, kad nusprendė nukeliauti į salą. Iš šešių tuščiavidurių ilgamoliūgių pasidarė plūdurą ir naktį išplaukė. Keliavo vedama melodijos, kurią Pano fleita grojo iš meilės sielvartaujantis Tutanekajus. Ji rado mylimąjį ir juodu praleido naktį; karingai nusiteikę Hinemojos artimieji atplaukė į Makoją, tačiau net ir jie buvo nuginkluoti tos meilės, todėl nekariavo, leido įsimylėjėliams gyventi drauge.

Patrikas pasilenkė virš Abigailės ir apibėrė jos veidą bučiniais.

– Aš myliu tave, – sumurkė Abigailė, ji jautėsi nuglostyta jo balso. Ir pusiau juokais pridūrė: – Ką manai, ar mano mama bus tokia pat įžvalgi kaip ir Hinemojos šeima?

– Jei būsi tokia pat drąsi kaip ir ji, – nusišypsojo vaikinas.

– Juk jau buvau. Nors atplaukiau pas tave į Makoją ne plaukte, o valtimi. Turėtum paklausyti, ką kalba mano sesuo Anabelė. Ji vienintelė žino, jog mudu slapčia susitikinėjam. Ji kaskart susirūpinusi mane perspėja: „Makoja pavojinga. Ten gyvena dvasios. Tai nėra geras ženklas. Susitikinėkit kur nors kitur!“ Nors pati nė karto nebuvo kojos įkėlusi į salą. Ir vis tiek prarado savo kūdikį. Vargšė mažoji Lizė! Dažnai ją prisimenu. Dabar jai jau būtų šešeri.

Patrikas švelniai glostė jai skruostą, paskui stabtelėjo.

– Žinai ką? Dar šiandien tavo mamos paprašysiu tavo rankos.

– Šiandien? – Išsigandusi Abigailė pašoko. – Šiandien nėra labai tinkama diena, nes…

– Tu nuolat tai kartoji, bet jei šiandien netinkama diena, tai kada bus tinkama? O jeigu mūsų mylėjimasis turės pasekmių…

– O varge, manai, aš galiu pastoti? – Iš siaubo Abigailė užsidengė rankomis burną.

Jis linktelėjo.

– Paklausiu dar šiandien! Aš nebijau tavo mamos, nors ji ir uždraudė artintis prie tavęs. Pagaliau tu turi ir tėvą, viliuosi, kad jis mus palaikys.

Abigailė atsiduso.

– Taip, mielasis, mano gerasis tėvelis mūsų santuokai pritartų, tik pastaruoju metu jis būna toks pavargęs. Nedažnai ginčijasi su mama, bet dabar ji jam visai nebenusileidžia. Nenorėčiau jo be reikalo varginti.

– Abe! – Patriko balsas buvo neįprastai griežtas. – Mes tuojau pat apsirengsim, nusiirsim atgal, nueisim pas tavo mamą ir aš paprašysiu tavo rankos, kitaip manysiu, kad tu manęs nemyli.

– Dar ir kaip myliu! Bet aš pažįstu savo mamą. Ji man nuolat priekaištaus. Kaip ir Anabelei, kad ištekėjo už Gordono. Jei nori paklausti šiandien, tada su viena sąlyga: mudu išvažiuosim iš Rotorua.

– Aš čia užsidirbu duonai, – mėgino prieštarauti Patrikas.

– Įsidėmėk! Aš būsiu tavo žmona, bet tik jei po vestuvių tuoj pat išsikelsim kitur. Kuo toliau nuo čia.

– Eisiu su tavim kur tik nori, mano mažyte mylimoji, bet tik kai sutvarkysiu savo reikalus, – švelniai tarė Patrikas. – Tačiau negaiškim veltui laiko, reikia gauti tėvų pritarimą! – Jis pašoko ir čiupo savo kelnes.

Abigailė nenorom pasekė jo pavyzdžiu. Susirinko drabužius ir pabrėžtinai lėtai ėmė rengtis.

Prieš lipant į valtį, Patrikas aistringai pabučiavo Abigailę, ir ši susitaikė su ryžtingu jo planu. Jis teisus. Dabar, kai jie nusprendė išvykti vos susituokę, Abigailė nebe taip labai bijojo motinos.

– Manai, galėsiu dainuoti ir šokti, kai išvažiuosim į miestą, kuriame yra teatras? Manai, aš turiu talentą ir galiu tapti aktore? – susijaudinusi paklausė ji.

– Žinoma, turi! – Taip taręs Patrikas ėmė energingai irkluoti, o Anabelė savo valtyje plaukė iš paskos. Taip šalia vienas kito jie perplaukė ežerą.

Kai abu įžengė į verandą, Abigailės širdis dunksėjo kaip pašėlusi. Aplinkui buvo mirtinai tylu. Abigailė tikėjosi, kad mama su svečiais išvykusi į Pohutu arba į maudykles Kauangos įduboje. Ji apgailestaudama gūžtelėjo pečiais ir ketino paaiškinti Patrikui, kad namie nieko nėra, bet pro duris įžengė Mariana. Ji kaip visuomet skubėjo, bet pamačiusi jaunąjį mokytoją staiga sustojo.

– Ak, ponas O’Donelas, juk aš jums ne sykį minėjau, kad nepageidauju jūsų matyti savo dukters draugijoje. O gal jūs čia kitu tikslu? Ar jau apsvarstėt? Ar galėsite rytoj vakare pakeisti savo sergantį tėvą ir pagroti fisharmonija per šokius?

Abigailė metė į vaikiną klausiamą žvilgsnį.

– Ne, ponia Bredli, aš čia ne dėl to. Bet galbūt jums pagrosiu. Tai priklausys nuo to, koks bus jūsų atsakymas. Atėjau visiškai kitu reikalu. Aš myliu jūsų dukterį ir noriu ją vesti.